« Grįžti

DĖL EUROPOS TEISINGUMO TEISMO SUJUNGTŲ BYLŲ C – 439/04 IR C – 440/04

Atnaujinimo data: 2006-11-24
Registracijos numeris   (18.2-31-2)-R-10250   Data   2006.11.24

Siunčiame Jūsų žiniai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos parengtą Europos Teisingumo Teismo sujungtų bylų C – 439/04 Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir C – 440/04 Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL, dėl kurių priimtas sprendimas 2006 m. liepos 6 d., apibendrinimą.
Visą sprendimo tekstą galima rasti Europos Teisingumo Teismo interneto svetainėje adresu: http://curia.eu.int.

Viršininko pavaduotojas Saulius Trečekauskas

EUROPOS TEISINGUMO TEISMO BYLŲ C – 439/04 ir C – 440/04
Axel Kittel prieš Belgijos valstybę (C – 439/04)

Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (C – 440/04)
2006 07 06
FAKTAI

Šiose apjungtose bylose buvo nagrinėjamas klausimas dėl asmens, kurio sudaryti sandoriai patenka į „karuselinio" sukčiavimo grandinę, teisės į PVM atskaitą.
Byloje C – 439/04 įmonė Computime pirkdavo ir perparduodavo kompiuterius ir mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad įmonė sąmoningai sudarinėjo prekių pirkimo – pardavimo sandorius, o prekių tiekimai iš esmės buvo fiktyvūs.
Byloje C – 440/04 įmonė Recolta iš asmens Mr. Aillaud įsigijo prabangių automobilių. Šiuos automobilius minėtas asmuo buvo įsigijęs iš įmonės Auto – Mail. Recolta įsigytus automobilius vėl perpardavė įmonei Auto – Mail ir tą tiekimą apmokestino 0 proc. PVM. Klausimas šioje byloje buvo susijęs su Recolta teise atskaityti PVM sumokėtą Mr. Aillaud už iš jo įsigytus automobilius ir kurio minėtas asmuo nesumokėjo į valstybės biudžetą.

BYLOJE NAGRINĖJAMI KLAUSIMAI

§ Ar tuo atveju, kai prekės tiekiamos asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog atitinkamu sandoriu prekių tiekėjas sukčiauja, Šeštosios direktyvos 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinius teisės aktus, kurie numato, kad pirkimo – pardavimo sutartį panaikinus pagal civilinę teisę, minėtas asmuo (pirkėjas) praranda teisę į PVM atskaitą? Ar atsakymas būtų kitoks, jei sutarties negaliojimo pagrindas būtų sukčiavimas PVM?
§ Ar atsakymas būtų kitoks, jei asmuo žinojo ar galėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo piktnaudžiaujamo pobūdžio sandoryje?

ETT SPRENDIMAS

Kai prekės tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo arba negalėjo žinoti, kad atitinkamu sandoriu tiekėjas sukčiauja, Šeštosios PVM direktyvos 17 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės taisyklę, kuri numato, kad panaikinus pirkimo – pardavimo sutartį vadovaujantis civilinės teisės nuostata, pagal kurią ši sutartis absoliučiai negaliojanti, nes prieštarauja viešajai tvarkai dėl pardavėjui priskiriamo neteisėto pagrindo, šis apmokestinamasis asmuo praranda teisę į sumokėto PVM atskaitą. Klausimas, ar šį negaliojimą lemia sukčiavimas PVM, ar kitas sukčiavimas, šiuo atžvilgiu nėra reikšmingas.
Tačiau jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba galėjo žinoti, jog savo pirkimais jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į PVM atskaitą.


ARGUMENTACIJA

PVM atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios PVM sumokėjimo naštos, kai PVM mokėtinas ar sumokėtas asmens vykdomos ekonominės veiklos ribose. PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į ekonominės veiklos tikslą ar rezultatus, su sąlyga, kad pati ekonominė veikla turi būti PVM apmokestinama (žr. Abbey National, C-408/98, 24p.; HE, C-25/03, 70 p.)

Tai, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (žr. Transport service, C-395/02, 26 p.)

Iš teismo praktikos matyti, kad fiskalinio neutralumo principas draudžia bendrą teisėtų ir neteisėtų sandorių diferenciaciją. Vien elgesio kvalifikavimas kaip teisės pažeidimo nelemia atleidimo nuo mokesčio. Išimtis taikoma tik specifinėse situacijose, kuriose dėl ypatingų tam tikrų prekių ar paslaugų savybių neįmanoma jokia konkurencija tarp teisėto ir neteisėto ekonominių sektorių (žr. Coffeeshop "Siberie" C- 158/98 , 14 ir 21 p. ; Salumets ir kt. C – 455/98, 19 p.)

Ūkio subjektai, ėmęsi bet kokių priemonių įsitikinti, kad jų sandoriais nėra sukčiaujama dėl PVM ar dėl kitų priežasčių, turi turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti teisę į PVM atskaitą (žr. Federation of Technological Industries, C – 384/04, 33 p.)

Iš to seka, kad kai prekės tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atitinkamu sandoriu tiekėjas sukčiauja, Šeštosios direktyvos straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias, tuo atveju, jeigu sandoris pagal civilinės teisės nuostatas yra laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai dėl pardavėjo kaltės, asmuo – pirkėjas praranda teisę atskaityti tiekėjui sumokėtą PVM.

Tačiau objektyvūs kriterijai, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos, paties apmokestinamojo asmens mokestinio sukčiavimo atveju nėra tenkinami (žr. Halifax ir kt. C – 255/02, 59 p.).

Teismas yra pažymėjęs, kad mokesčių vengimo, išvengimo ir piktnaudžiavimo prevencija yra Šeštosios PVM direktyvos pripažintas ir skatinamas tikslas (žr. Gemeente Leusden ir Holin Groep, C – 487/01 ir C – 7/02 ). Sukčiaujantys ar piktnaudžiaujantys asmenys negali remtis Bendrijos teisės normomis (žr. Kefalas ir kt. C-367/96, 20 p.; Diamantis C – 373/97/ 33 p/; Fini H, C – 32/03, 32 p.).

Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas (žr. Rompelman, C- 368/86, 24 p.; INZO, C – 110/94, 24 p. ir kt.), o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant.

Tuo pačiu, apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo ar galėjo žinoti, kad pirkdamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su PVM vengimu, Šeštosios PVM direktyvos tikslais turi būti laikomas tokio sukčiavimo dalyviu, nepriklausomai nuo to ar jis pasipelnė perparduodamas prekes. Tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo padeda sukčiavimo organizatoriams ir tampa jų bendrininku.

Taigi, nacionalinis teismas turi neleisti pasinaudoti PVM atskaita kada, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, nustatoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, kad pirkdamas prekes, jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su PVM sukčiavimu. Teisė į PVM atskaitą nesuteikiama net jeigu sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos „prekių tiekimas vykdomas apmokestinamojo asmens veikiančio kaip toks" ir „ekonominė veikla" sąvokos.


TAIKYMAS LIETUVOJE

Sprendžiant, ar PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą turi būti įvertinamos visos sandorio aplinkybės ir jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas žinojo arba turėjo žinoti, jog savo pirkimu, jis dalyvavo į PVM sukčiavimą įtrauktame sandoryje, toks asmuo netenka teisės į PVM atskaitą.
PVM mokėtojui teisė į PVM atskaitą išlieka, jeigu jis veikė sąžiningai, nepriklausomai nuo to, kad dėl pardavėjo kaltės įvykdytas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai vadovaujantis civilinės teisės normoms.
 

Prisegti failai:
ETT_439-04.doc