« Grįžti

DĖL EUROPOS TEISINGUMO TEISMO BYLOS C-97/06

Atnaujinimo data: 2007-10-30
Registracijos numeris   (18.2-31-2)-R-106887   Data   2007.10.30

 

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau –ETT) sprendimą, priimtą byloje C-97/06, Navicon SA (toliau – Navicon arba ieškovas) prieš Administracion del Estado (toliau – mokesčių administratorius) .

Bylos esmė:
Navicon su Compañía Transatlántica Española SA sudarė dalinio frachtavimo (ang. Chartering) sutartį, pagal kurią pirmoji už atlygį leido antrajai naudoti dalį savo laivų kroviniams skirto ploto konteinerių gabenimui ne Bendrijos teritorijoje. Navicon už šias paslaugas PVM neskaičiavo (pritaikė 0 (nulinį) PVM tarifą), nes manė, kad tokioms paslaugoms gali būti taikomos Šeštosios direktyvos 15 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Ispanijos mokesčių administratorius, vadovaudamasis šalies nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta nuostata, kad 0 (nulinis) PVM tarifas gali būti taikomas tik visiškam frachtavimui, nusprendė, kad Navicon teikiamoms dalinio frachtavimo paslaugoms Šeštosios direktyvos 15 straipsnio 5 dalies nuostatos negali būti taikomos.
Šeštosios direktyvos 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuo mokesčio atleidžiama (taikomas  0 (nulinis) PVM tarifas) ,,jūrinių laivų , nurodytų  direktyvos 4 dalies a ir b punktuose, tiekimas, modifikavimas, remontas, priežiūra, frachtavimas, nuomojimas ir juose įmontuotos ar naudojamos įrangos, įskaitant ir žvejybos įrangą, tiekimas, nuomojimas, remontas ir priežiūra".

Byloje nagrinėjami klausimai:
1. Ar Šeštosios direktyvos 15 straipsnio 5 dalyje numatyto atleidimo nuo mokesčio tikslu vartojama sąvoka „frachtavimas" turi būti aiškinama kaip apimanti tik viso laivo ploto frachtavimą (visiškas frachtavimas), ar taip pat ir tam tikros laivo ploto dalies ar procentinės jo dalies frachtavimą (dalinis frachtavimas)?
2.  Ar Šeštajai direktyvai prieštarauja nacionalinis įstatymas, leidžiantis atleisti nuo mokesčio tik viso ploto frachtavimą?

Argumentacija:
ETT pažymėjo, kad Šeštosios direktyvos 15 straipsnis nepateikia „frachtavimo" sąvokos apibrėžimo. Todėl šią sąvoką reikia aiškinti atsižvelgiant į ETT praktiką. Pagal ETT praktiką atleidimo nuo mokesčio atvejai turi būti aiškinami griežtai, laikantis bendrojo ir neutralumo principų (bendrojo principo esmė ta, kad PVM turi būti taikomas kiekvienam apmokestinamojo asmens už atlygį atliekamam prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, o neutralumo principas draudžia apmokestinant PVM skirtingai vertinti tokius pat sandorius vykdančius ūkio subjektus). Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, aiškinant Bendrijos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei teisės akto, kuriam ji priklauso, tikslus (kaip nurodė ETT, Šeštosios direktyvos 15 straipsnio tikslas – atleisti nuo PVM eksporto už Bendrijos ribų bei jiems prilygintus sandorius, taip pat tarptautinio pervežimo paslaugų sandorius).
ETT konstatavo, kad Šeštosios direktyvos 15 straipsnio 5 dalies nuostatoje nedaroma jokio skirtumo tarp visiško ir dalinio frachtavimo. Šioje nuostatoje tik minimas laivybai atviroje jūroje naudojamų laivų frachtavimas tarp kitų šiame 15 straipsnyje išvardytų atleidimo nuo mokesčio atvejų, nepatikslinant, ar šis frachtavimas yra visiškas, ar dalinis. Todėl, ETT nuomone, pernelyg siauras frachtavimo sąvokos aiškinimas, prieštarautų šios nuostatos formuluotei ir tikslui.
ETT pažymėjo, kad labai svarbu atskirti dalinio frachtavimo sandorį nuo prekių gabenimo paslaugos, kurioms taikomos Šeštosios direktyvos 15 straipsnio 13 dalies nuostatos. Tai padaryti galima, tik atsižvelgus į šalių sudarytos sutarties sąlygas bei į suteiktos paslaugos pobūdį ir turinį. ETT nurodė, kad frachtavimo sutartis nuo prekių pervežimo sutarties skiriasi tuo, kad frachtavimo sutartis reikalauja iš asmens, t. y. frachtininko, perduoti visą ar dalį laivo, o prekių pervežimo sutarties atveju vežėjo įsipareigojimas jo kliento atžvilgiu apima tik prekių pervežimą iš vienos vietos į kitą.

ETT sprendimas šioje byloje:

1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/111/EEB, 15 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama kaip apimanti tiek visišką, tiek dalinį atviroje jūroje naudojamų laivų frachtavimą. Todėl ši nuostata draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nuo PVM atleidžiamas tik visiškas minėtų laivų frachtavimas.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis atitinka frachtavimo sutarties sąlygas Šeštosios direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 92/111, 15 straipsnio 5 dalies prasme.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje:

 Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas jūrų laivų, skirtų  keleiviams ir (arba) kroviniams vežti tarptautiniais maršrutais  ir  (arba)  kitokioms  paslaugoms  už atlygį teikti, jūrų žvejybos laivų, taip pat laivų, skirtų paieškos ir gelbėjimo darbams jūroje tiek visiškas, tiek dalinis frachtavimas (čarteris) apmokestinamas taikant  0  procentų  PVM  tarifą. Taikant 0 (nulinį) PVM tarifą frachtavimo (čarterio) paslaugai labai svarbu įvertinti, ar sudarytas sandoris atitinka frachtavimo sutarties sąlygas, t. y. būtina išsiaiškinti, ar teikiama paslauga savo esme yra frachtavimo paslauga, ar - krovinių vežimo paslauga, kuriai taikomos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 45 straipsnio nuostatos.
ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje: http://curia.eu.int.
 
          
Viršininko pavaduotojas                      Gediminas Vyšniauskis