« Grįžti

DĖL EUROPOS TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMŲ

Atnaujinimo data: 2009-04-29
Registracijos numeris   (18.2-31-2) - R-4186   Data   2009.04.29

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimus.

1)ETT sprendimas, priimtas byloje C-371/07 Danfoss A/S, AstraZeneca A/S prieš Skatteministeriet:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – Direktyva 77/388/EEB) 17 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa turi būti suprantama taip, kad ji draudžia ES valstybei narei po šios direktyvos įsigaliojimo apriboti teisę į pirkimo PVM atskaitą už įmonių valgyklų neatlygintino maitinimo, teikiamo verslo partneriams ir darbuotojams darbo susitikimų metu, išlaidas, nors įsigaliojimo metu šis apribojimas nebuvo veiksmingai taikomas šioms išlaidoms, nes pagal administracinę praktiką šių valgyklų paslaugos apmokestintos pagal savikainą, skaičiuojamą gamybos išlaidų pagrindu, t.y. žaliavų kainą ir išlaidas, susijusias su maisto paruošimu susijusiam darbo užmokesčiui, maisto bei gėrimų pardavimu bei valgyklų administravimu, už tai suteikiant teisę į viso sumokėto pirkimo PVM atskaitą.

Direktyvos 77/388/EEB 6 straipsnio 2 dalis turi būti suprantama taip, kad ši nuostata, viena vertus, netaikoma neatlygintinam verslo partnerių maitinimui įmonių valgyklose, vykstant darbo susitikimams šių įmonių patalpose, jeigu remiantis objektyviomis aplinkybėmis (kurias turi patikrinti nacionalinis teismas) galima teigti, kad šis maitinimas teikiamas išimtinai su verslu susijusiais tikslais. Kita vertus, ši nuostata iš esmės taikoma įmonės teikiamam neatlygintinam darbuotojų maitinimui savo patalpose, nebent (tai irgi turi patikrinti nacionalinis teismas) verslo poreikiams būtina, kad darbdavys užtikrintų maitinimą (pvz., siekiant užtikrinti darbo susitikimų tęstinumą ir tinkamą eigą).

2) ETT sprendimas, priimtas byloje C-488/07 Royal Bank of Scotland Group plc prieš The Commissioners of Her Majesty's Revenue & Customs:

ES valstybės narės neprivalo taikyti Direktyvos 77/388/EEB 19 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatytos suapvalinimo taisyklės, jeigu teisės į pirkimo PVM atskaitą proporcija apskaičiuojama pagal kurį nors iš šios direktyvos 17 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos a, b, c ar d punktuose nustatytų specialių metodų.

3) ETT sprendimas, priimtas byloje C-502/07 K-1 sp. z o. o. prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Bydgoszczy:

Bendroji PVM sistema, apibrėžta 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 67/227/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo 2 straipsnio pirmojoje ir antrojoje pastraipose bei Direktyvos 77/388/EEB 2 straipsnyje, 10 straipsnio 1 dalies a punkte ir 10 straipsnio 2 dalyje, nedraudžia ES valstybei narei teisės aktuose numatyti administracinę sankciją, kuri gali būti skiriama asmenims, privalantiems mokėti PVM, tokią, kaip „papildoma mokestinė prievolė", nustatyta 2004 m. kovo 11 d. Įstatymo dėl prekių ir paslaugų apmokestinimo (ustawa o podatku od towarów i usług) 109 straipsnio 5 ir 6 dalyse.

Tokios nuostatos, kokios yra numatytos 2004 m. kovo 11 d. Įstatymo dėl prekių ir paslaugų apmokestinimo 109 straipsnio 5 ir 6 dalyse, nėra „specialios priemonės", skirtos užkirsti kelią mokesčio vengimui ar piktnaudžiavimui Direktyvos 77/388/EEB 27 straipsnio 1 dalies prasme.

Direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnis nedraudžia palikti galioti tokių nuostatų, kokios numatytos 2004 m. kovo 11 d. Įstatymo dėl prekių ir paslaugų apmokestinimo 109 straipsnio 5 ir 6 dalyse.

4) ETT sprendimas, priimtas byloje C-119/08 UAB „Mechel Nemunas" prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos:

Direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad jis nedraudžia rinkti tokio mokesčio kaip Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatyme numatyti atskaitymai nuo pajamų.

5) ETT sprendimas, priimtas byloje C-515/07 Vereniging Noordelijke Land- en Tuinbouw Organisatie prieš Staatssecretaris van Financiën:

Direktyvos 77/388/EEB 6 straipsnio 2 dalies a punkto ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti suprantamos taip, kad jos netaikomos ekonominei veiklai skirto turto dalį sudarančių prekių ir paslaugų panaudojimui kitai negu PVM apmokestinamai veiklai, kadangi tokiai veiklai įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM neatskaitomas.

 

6) ETT sprendimas, priimtas byloje C-1/08 Athesia Druck Srl prieš Ministero dell'Economia e delle Finanze, Agenzia delle Entrate:

Tokiu atveju, kai reklamos paslaugos teikiamos klientui, įsisteigusiam ne Europos Bendrijų (toliau – EB) teritorijoje, paslaugų suteikimo vieta nustatoma pagal Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatas, t.y. pagal kliento įsikūrimo vietą. Tačiau ES valstybės narės, nukrypdamos nuo minėto principo, gali pasinaudoti Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta teise ir nustatyti reklamos paslaugos suteikimo vietą atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

Kai pasinaudojama minėtos direktyvos 9 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta teise, reklamos paslauga, kurią suteikia EB teritorijoje įsisteigęs teikėjas trečiojoje valstybėje įsisteigusiam galutiniam ar tarpiniam klientui, laikoma suteikta EB teritorijoje su sąlyga, kad pagal Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 3 dalies b punktą ja pasinaudojama atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Taip yra reklamos paslaugų teikimo atveju, kai teikiama reklaminė medžiaga platinama iš atitinkamos valstybės narės.

Reklamos paslaugos, kurias teikia ne EB teritorijoje įsisteigęs paslaugos teikėjas savo klientams, negali būti apmokestinamos PVM pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatas, net jei šis paslaugų teikėjas veikia kaip ankstesnių paslaugų tarpinis klientas, nes toks paslaugų teikimas nepakliūna į šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatų taikymo sritį.

Aplinkybė, kad teikiamos paslaugos apmokestinamos pagal Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatas, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei susigrąžinti PVM, jei jis atitinka 1986 m. lapkričio 17 d. Tryliktosios Tarybos direktyvos 86/560/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę EB teritorijoje, 2 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Atstovo mokesčių klausimais paskyrimas pats savaime neturi įtakos sprendžiant, ar atstovaujamojo asmens gautos ar suteiktos paslaugos turi būti apmokestinamos PVM.

7) ETT sprendimas, priimtas byloje C-302/07 J D Wetherspoon plc prieš The Commissioners for Her Majesty's Revenue and Customs:

Galiojanti EB teisė nenumato specialaus reikalavimo dėl PVM sumų apvalinimo metodo. Nesant specialių EB teisės aktų, ES valstybės narės privalo nustatyti PVM sumų apvalinimo taisykles ir metodus. Juos nustatydamos valstybės privalo laikytis principų, kuriais grindžiama bendroji PVM sistema, ypač mokesčių neutralumo ir proporcingumo principų. Taigi EB teisė, viena vertus, nedraudžia taikyti nacionalinėje teisėje įtvirtintos taisyklės, reikalaujančios apvalinti iki didesnio skaičiaus PVM sumas, kai aptariamo mažiausio piniginio vieneto dalis lygi 0,5 arba didesnė, ir, kita vertus, nereikalauja, kad apmokestinamiesiems asmenims būtų leista apvalinti iki mažesnio skaičiaus bet kurią PVM sumą, apimančią mažiausio nacionalinio piniginio vieneto dalį.

Kai prekė tiekiama (paslauga teikiama) už kainą, kurioje įskaičiuotas PVM, nesant specialių EB teisės aktų, kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į EB teisės ribas bei laikydamasi mokesčių neutralumo ir proporcingumo principų, privalo nustatyti lygį, kuriame mažiausio nacionalinio piniginio vieneto dalį apimanti PVM suma gali arba turi būti suapvalinta.

Atsižvelgiant į tai, kad kainą, kurioje įskaičiuotas PVM, už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas skaičiuojančių prekybininkų ir atliekančių tas pačias operacijas už kainą, kurioje PVM neįskaičiuotas, prekybininkų padėtis skiriasi, pirmiau nurodyti prekybininkai negali remtis mokesčių neutralumo principu reikalaudami, kad jiems būtų leista taip pat apvalinti mokėtinas PVM sumas iki mažesnio skaičiaus pagal prekių „eilutę" ir „krepšelį".

8) ETT sprendimas, priimtas byloje C-414/07 Magoora sp. z o. o. prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Krakowie:

Direktyvos 77/388/EEB 17 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa draudžia ES valstybei narei, įgyvendinančiai šios direktyvos nuostatas nacionalinėje teisėje, visiškai panaikinti iki tol galiojusias nacionalinės teisės nuostatas dėl pirkimo PVM, sumokėto perkant kurą automobiliams, naudojamiems PVM apmokestinamoje veikloje, atskaitos apribojimų, nuo minėtos direktyvos įsigaliojimo jos teritorijoje dienos pakeičiant šias nuostatas naujus kriterijus įtvirtinančiomis nuostatomis, jeigu tokiomis nuostatomis būtų išplečiami PVM atskaitos apribojimai (tai įvertinti turi nacionalinis teismas). Bet kokiu atveju minėtos pastraipos nuostatos draudžia valstybei narei direktyvos įsigaliojimo jos teritorijoje dieną galiojusius teisės aktus vėliau pakeisti taip, jog, palyginti su iki šios datos buvusia situacija, šie apribojimai būtų išplėsti.

9) ETT sprendimas, priimtas byloje C-291/07 Kollektivavtalsstiftelsen TRR Trygghetsradet prieš Skatteverket:

Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 2 dalies e punktas ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 56 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti suprantami taip, kad asmuo, kuriam konsultavimo paslaugas teikia kitoje ES valstybėje narėje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo, kai pirmasis tuo pačiu metu vykdo ekonominę veiklą ir veiklą, nepatenkančią į šių direktyvų taikymo sritį, pirkėjas turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu, net jei šios paslaugos įsigyjamos tik veiklai, nepatenkančiai į direktyvos taikymo sritį.

10) ETT sprendimas, priimtas byloje C-357/07 The Queen, TNT Post UK Ltd prieš The Commissioners for Her Majesty's Revenue and Customs, dalyvaujant Royal Mail Group Ltd:

Sąvoka „viešosios pašto tarnybos", nurodyta Direktyvos 77/388/EEB 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte turi būti suprantama taip, kad ji apima tiek viešuosius, tiek privačius subjektus, kurie ES valstybės narės teritorijoje teikia universaliąsias pašto paslaugas arba jų dalį, kaip jos apibrėžtos 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, iš dalies pakeistos 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/39/EB, 3 straipsnyje.

Direktyvos 77/388/EEB 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte numatytas neapmokestinimas PVM taikomas paslaugų teikimui, išskyrus keleivių gabenimo ir telekomunikacijų paslaugas, ir su tuo susijusių prekių tiekimui, kai šį paslaugų teikimą ir prekių teikimą vykdo viešosios pašto tarnybos kaip tokios, t. y. kaip operatoriai, kurie ES valstybėje narėje teikia visas universaliąsias pašto paslaugas ar jų dalį. Šio straipsnio nuostatos netaikomos tokių paslaugų teikimui ir su tuo susijusių prekių tiekimui, kurių sąlygos buvo sutartos individualiai.

11) ETT sprendimas, priimtas byloje C-74/08 PARAT Automotive Cabrio Textiltetőket Gyártó kft. Prieš Adó- és Pénzügyi Ellenőrzési Hivatal Hatósági Főosztály Észak-magyarországi Kihelyezett Hatósági Osztály:

Direktyvos 77/388/EEB 17 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatos turi būti suprantamos taip, kad jos draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias iš viešųjų fondų subsidijuojamo prekių įsigijimo atveju būtų leidžiama atskaityti tik tą pirkimo PVM dalį, kuri susijusi su nesubsidijuota tokio prekių įsigijimo išlaidų dalimi.

Minėtos direktyvos 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis apmokestinamieji asmenys gali remtis nacionaliniame teisme, siekdami užginčyti su direktyvos 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis nesuderinamas nacionalinės teisės nuostatas.

ETT sprendimo tekstus galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis