« Grįžti

DĖL PARAMOS SKYRIMO RELIGINĖMS BENDRUOMENĖMS IR BENDRIJOMS

Atnaujinimo data: 2017-03-14
Ši informacija skelbiama:
Raštai, paaiškinimai
Registracijos numeris   (18.31-31-1E) RM-6969

 

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paaiškina dėl vienetų, kurie užsiima vaizdo ir ryšio sklaida bei teikia paramą religinėms bendruomenėms bei bendrijoms ir galimai neteisėtai naudojasi mokestinėmis lengvatomis paramai, kuri pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (toliau – LPĮ)  nuostatas suprantama, kaip neatlygintinas įstatyme numatytų dalykų teikimas:

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai vienetai, užsiimantys vaizdo ar ryšio sklaida, skiria paramą religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, kaip atlygį už galimybę joms priklausančiuose statiniuose, dažniausiai bokštuose, talpinti šiems vienetams priklausančią telekomunikacinę įrangą. Konkretus paramos dydis nustatomas remiantis derybomis su konkretaus statinio savininku, atsižvelgiant į rinkos kainas, paklausos-pasiūlos santykį, t. y. įvertinant, ar artimoje aplinkoje esama alternatyvių aukštų statinių ir pan.

Pažymėtina, kad paramos/labdaros sampratą, tikslus, dalyką, teikimo būdus, paramos gavėjus ir teikėjus nustato LPĮ, kai labdaros/paramos tiekėjai ir (arba) gavėjai naudojasi įstatymų nustatytomis mokesčių ir muitų lengvatomis.

Vadovaujantis LPĮ 2 straipsnio 2 dalimi, parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnio leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, jeigu vieneto teikiamos piniginės lėšos religinei bendruomenei ar bendrijai siejamos su naudos gavimu, t. y. kaip atlygis už  telekomunikacinės įrangos talpinimą, tai toks religinei bendruomenei ar bendrijai lėšų perdavimas neatitinka LPĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos paramos sampratos ir, atitinkamai, vienetui negali būti taikomos Pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžiančios sumažinti savo pajamas, paramai skiriant iki 40 proc. gautų pajamų. Šiuo atveju vienetas, religinei bendruomenei ar bendrijai  sumokėtą sumą, apskaičiuodamas apmokestinamąjį pelną, turėtų priskirti leidžiamiems atskaitymams, kaip su ekonominės naudos gavimu susijusias sąnaudas.

Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir PMĮ nuostatas, religinės bendruomenės ir bendrijos atitinka pelno nesiekiančioms organizacijoms nustatytus kriterijus, todėl joms taikomi pelno nesiekiančių organizacijų apmokestinimo reikalavimai.  

Pagal PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatas pelno nesiekiančių vienetų mokestinei bazei priskiriamos ūkinės komercinės veiklos pajamos, uždirbtos pardavus prekes ar kitą turtą, suteikus apmokamas paslaugas ir kitos ūkinės komercinės veiklos pajamos, įskaitant pajamas, uždirbtas tenkinant viešąjį interesą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, jeigu religinė bendruomenė ar bendrija vienetui, suteikusiam pinigines lėšas, mainais teikia paslaugas, t. y. jai priklausančiuose statiniuose talpina šiam vienetui priklausančią telekomunikacinę įrangą, tai laikoma, kad vienetas teikia ne neatlygintiną paramą, o moka už religinės bendruomenės ar bendrijos teikiamas paslaugas, todėl  šios iš vieneto gautos lėšos yra priskiriamos religinės bendruomenės ar bendrijos ūkinės komercinės veiklos pajamoms.  Tačiau, atsižvelgiant į PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, jeigu jos skirtos viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti, religinės bendruomenės ar bendrijos gautos aukščiau minėtos pajamos, panaudotos savo kanonuose nustatytai viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti, neapmokestinamos pelno mokesčiu.
 

 

Teisės departamento direktorė

 

                                                               Rasa Virvilienė