Grįžti

Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau — VMI prie FM) informuoja, kad 2021 m. gruodžio 14 d. priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112  2, 401, 81 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 613 straipsniu įstatymas Nr. XIV-761 (toliau — Įstatymas) priimtas siekiant įgyvendinti  2020 m. vasario 18 d. Tarybos Direktyvą (ES) 2020/284, kuria dėl tam tikrų reikalavimų mokėjimo paslaugų teikėjams nustatymo iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB (toliau — Direktyva (ES) 2020/284). Pažymėtina, kad Direktyva (ES) 2020/284 ir Tarybos reglamentas (ES) 2020/283[1] priimti atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės negali pavieniui veiksmingai kovoti su sukčiavimu PVM e. prekybos srityje, nes mokesčių administratoriai neturi prieigos prie informacijos apie tarptautinius prekių tiekimo arba paslaugų teikimo verslo vartotojui sandorius, be to, valstybių narių mokesčių administratoriai dėl teisinių apribojimų ne visada gali keistis mokėjimų duomenimis, dėl ko dabartinės administracinio bendradarbiavimo priemonės kovojant su sukčiavimu PVM e. prekybos srityje yra gana neveiksmingos.

Minėtu Įstatymu papildytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas 613 straipsniu, kuriuo nustatyta:

- mokėjimo paslaugų teikėjams nauja per juos vykdytų tarptautinių mokėjimo operacijų įrašų (toliau — mokėjimo įrašai) kaupimo ir saugojimo bei mokėjimo įrašų duomenų pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai prievolė;

- kad mokėjimo paslaugų teikėjai (tiek gavėjo, tiek mokėtojo) privalo saugoti mokėjimo įrašus 3 kalendorinius metus nuo kalendorinių metų, kuriais įvykdyta tarptautinė mokėjimo operacija, pabaigos.

Reikalavimas mokėjimo paslaugų teikėjui kaupti ir saugoti mokėjimo įrašus taikomas tada, kai mokėjimo paslaugų teikėjas per kalendorinį ketvirtį tam pačiam gavėjui vykdo daugiau nei 25 tarptautines mokėjimo operacijas. Kartu nustatoma išimtis — reikalavimas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui kaupti ir saugoti mokėjimo įrašus netaikomas, kai atliekant tarptautinę mokėjimo operaciją vienareikšmiškai identifikuojamas gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas ir jo vieta ir nustatoma, kad bent vieno gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo vieta yra kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju pareiga kaupti ir saugoti mokėjimo įrašus atsiranda gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui, kurio vieta yra kitoje valstybėje narėje.[2]

Kai mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tarptautines mokėjimo operacijas vykdo kitose valstybėse narėse, jo kaupiami ir saugomi mokėjimo įrašų duomenys turi būti prieinami tos valstybės narės mokesčių administratoriui.

Centriniam mokesčių administratoriui (VMI prie FM) iki 2023 m. gegužės 31 d. pavedama nustatyti pateikiamų duomenų turinį, duomenų pateikimo formą, terminus ir tvarką; mokėjimo operacijos priskyrimo tarptautinei mokėjimo operacijai požymius; mokėtojo ir gavėjo vietos nustatymo taisykles; pateiktų duomenų kaupimo ir saugojimo centriniame mokesčių administratoriuje tvarką bei terminus; duomenų įkėlimo į centrinę elektroninę mokėjimo informacinę sistemą, kaip tai nurodyta Reglamente (ES) 2020/283, tvarką.

Minėtas Įstatymas, išskyrus jo 6 straipsnio 2 dalį[3], kuri įsigaliojo nuo 2021 m. gruodžio 23 d., įsigalios nuo 2024 m. sausio 1 d.

Detaliai su Įstatymu galite susipažinti:

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/80233d925f2311ecb2fe9975f8a9e52e .

 

[1] kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 904/2010, kiek tai susiję su priemonėmis, kuriomis stiprinamas administracinis bendradarbiavimas kovojant su sukčiavimu PVM.

[2] Praktinis pavyzdys:

Asmuo, turintis sąskaitą Lietuvoje veikiančioje finansų įstaigoje (mokėjimo paslaugų teikėjas, veikiantis Lietuvoje), per kalendorinį ketvirtį daugiau kaip 25 kartus perka prekes (t. y. jo mokėjimo paslaugų teikėjas, veikiantis Lietuvoje, per kalendorinį ketvirtį atlieka daugiau kaip 25 mokėjimo operacijas). Mokėjimo paslaugų teikėjas, veikiantis Lietuvoje, turi patikrinti, ar tos operacijos nebuvo atliktos Lietuvoje. Jei operacijos pripažįstamos tarptautinėmis, tai yra vienas iš požymių, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, veikiantis Lietuvoje, turės kaupti šiuos duomenis ir pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tada jis dar kartą pagal gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo vietą patikrina, kur yra pinigų gavėjas. Jei nustatoma, kad pervedama bent vienam gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui, esančiam Europos Sąjungoje (tas pats gavėjas (asmuo) gali turėti skirtingas sąskaitas skirtingose šalyse (vardas ir pavardė bus tie patys), tokiu atveju Lietuvoje esantis mokėjimo paslaugų teikėjas tų mokėjimo operacijų mokėjimo įrašų nekaups. Ir dar kartą pasitikrins, ar viršijamas nustatytas 25 mokėjimo operacijų skaičius (atėmus tas mokėjimo operacijas, kurios buvo atliktos kitam gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui, esančiam Europos Sąjungoje). Jei nustatoma, kad sąskaitos yra tik trečiosiose šalyse, tokiu atveju visus mokėjimo įrašus kaups ir Valstybinei mokesčių inspekcijai teiks mokėjimo paslaugų teikėjas, esantis Lietuvoje.

Kai asmuo, esantis Lietuvoje ir turintis sąskaitą Lietuvoje veikiančioje finansų įstaigoje, gauna pinigų daugiau kaip 25 kartus per ketvirtį, jo mokėjimo paslaugų teikėjas patikrina, iš kur atliekama mokėjimo operacija: jei tai tarptautinė operacija (nepriklausomai nuo to, ar iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės (tokiu atveju taikoma išimtis – jei mokėjimo operacijos vykdomos Europos Sąjungoje, informaciją kaupia ir mokesčių administratoriui teikia gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas), ar iš trečiųjų šalių, mokėjimo paslaugų teikėjas kaupia ir perduoda mokėjimo įrašus Valstybinei mokesčių inspekcijai.

[3] Pagal kurią Centrinis mokesčių administratorius iki 2023 m. gegužės 31 d. įpareigotas priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.