DĖL SAUGUMO ĮNAŠO PRIPAŽINIMO LEIDŽIAMAIS ATSKAITYMAIS

(18.18-31-1 Mr) R-19
2026-01-05

Registracijos numeris (18.18-31-1 Mr) R-19

Valstybinė mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos, siekdama formuoti nuoseklią ir pagrįstą poziciją pripažįstant saugumo įnašo sąnaudas, suderinusi nuostatas išdėstytu klausimu su Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos banku, paaiškina:.

Saugumo įnašas yra atskiras mokestis, kurio mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugumo įnašo įstatymas (toliau — SĮĮ). Saugumo įnašo objektas yra draudimo įmokos pagal ne gyvybės draudimo sutartis (SĮĮ 3 str. 1 d.). Saugumo įnašas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau — MAĮ) 13 str. 30 punktą.

Atsakant į klausimą dėl saugumo įnašo traktavimo pelno mokesčio tikslais, visų pirma atsižvelgtina į šio mokesčio pobūdį, kartu įvertinant draudimo rinkai taikomo reglamentavimo specifiką.

Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatas, draudimo paslaugos yra neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu, o specialių mokesčių, taikomų draudimo įmokoms, nustatymas grindžiamas 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo verslo pradėjimo ir vykdymo (Mokumas II) 157 straipsnio nuostatomis, pagal kurias draudimo įmokos gali būti apmokestinamos, tačiau tik netiesioginiais ir parafiskaliniais mokesčiais, taikomais valstybėje narėje, kurioje yra draudimo rizika. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Saugumo įnašo įstatymo projekto svarstymo metu buvo pažymėta, kad saugumo įnašas nėra  draudimo įmokos dalis, t. y. saugumo įnašas nėra sudėtinė bazės dalis[1], kas suponuoja, kad Įstatymų leidėjas nenumatė saugumo įnašo įtraukti į draudimo įmokos apskaičiavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, taip pat į draudimo įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir draudimo veiklos specifiką, saugumo įnašą kaip netiesioginį mokestį vertinant sisteminiu aspektu, pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais, draudėjo (juridinio asmens) sumokama suma, įskaitant saugumo įnašo dedamąją, vertinama kaip patirtos sąnaudos įsigyjant draudimo paslaugą (draudimo sutarties kainos dalis) ir priskiriama leidžiamiems atskaitymams pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies nuostatas, jeigu šios sąnaudos būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti; tokiu atveju draudiko atžvilgiu saugumo įnašo dalis būtų nepriskiriama jo pajamoms ir sąnaudoms.