Registracijos numeris (18.2-31-2 Mr) RTD-158

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2026 m. spalio 7 d. sprendime byloje T‑773/25 Finanzamt für Großbetriebe prieš F GmbH išaiškino: praėjus keleriems metams po tiekimų, dėl kurių jau buvo išrašytos sąskaitos faktūros, kuriose nebuvo rekvizito „Atvirkštinis apmokestinimas“, numatyto PVM direktyvos[1] 226 straipsnio 11a punkte, išrašius sąskaitas faktūras, kuriose pirmą kartą pateiktas šis rekvizitas, kurio reikalaujama siekiant taikyti trikampės prekybos sandoriams skirtą supaprastintą schemą, šiems tiekimams nekyla šios supaprastintos administracinės schemos teisinių pasekmių, todėl su šiais tiekimais susijusio PVM koregavimo suma negali būti deklaruojama už einamąjį ar būsimąjį mokestinį laikotarpį.

 

Bylos aplinkybės

Byloje buvo nagrinėjama situacija, kai Austrijoje įsikūrusi bendrovė F, 2011–2014 m. vykdydama prekybos veiklą, įsigydavo prekes iš Švedijoje ir Danijoje įsikūrusių tiekėjų, o šios prekės būdavo tiesiogiai gabenamos galutiniams pirkėjams į kitas valstybes nares.

Taigi sandoriuose dalyvavo trys skirtingose valstybėse narėse PVM mokėtojais įregistruoti apmokestinamieji asmenys, o prekės buvo tiesiogiai gabenamos iš pirmojo tiekėjo valstybės į galutinio pirkėjo valstybę narę.

F šiuos sandorius iš pradžių deklaravo Austrijoje tiek PVM deklaracijose, tiek sumuojančiosiose ataskaitose ir sąskaitose faktūrose, išrašytose savo klientams, kaip tiekimą Bendrijos viduje. Pirminės sąskaitos faktūros, kurias F išrašė savo klientams, buvo išrašytos nenurodant PVM ir jose nebuvo jokios informacijos apie trikampės prekybos sandorio buvimą ar PVM skolos perdavimą asmeniui, kuriam tiekiamos prekės (15 p.).

Mokesčių administratorius nustatė, kad trikampės prekybos sandoriams skirtos supaprastintos schemos taikymo sąlygos nebuvo įvykdytos dėl to, kad sąskaitose faktūrose nebuvo nurodytas trikampės prekybos sandoris. Taigi tai yra „neįvykę trikampės prekybos sandoriai“, kuriems mokesčių administratorius taikė bendrąsias nuostatas dėl grandininių sandorių. Jis nusprendė, kad yra atliktas prekių įsigijimas Bendrijos viduje Austrijoje ir neleido atskaityti pirkimo PVM už šį įsigijimą (16 p.).

2015 m. F pataisė atitinkamas sąskaitas faktūras ir jose nurodė trikampės prekybos sandorį ir PVM skolos perdavimą. Ji taip pat pataisė 2011–2014 m. laikotarpio sumuojančiąsias ataskaitas ir nurodė trikampės prekybos sandorio buvimą. 2015 m. kovo mėn. išankstinėje PVM deklaracijoje F nurodė koregavimo sumą, atitinkančią (bendrą) PVM, sumokėtą už įsigijimus Bendrijos viduje (17 p.).

Mokesčių administratorius neatsižvelgė į koregavimo sumą nustatydamas PVM sumą (18 p.).

 

PVM direktyvos 2006/112/EB nuostatos

Remiantis PVM direktyvos 40 ir 41 straipsniais, prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta laikoma ta vieta, kur baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas jas įsigyjančiam asmeniui. Tačiau jeigu prekes įsigyjantis asmuo nurodo kitos valstybės narės jam suteiktą PVM mokėtojo kodą nei prekių paskirties valstybės narės ir neįrodo, kad įsigijimas apmokestintas prekių paskirties valstybėje, gali atsirasti papildoma apmokestinimo prievolė valstybėje narėje, suteikusioje jo naudotą PVM mokėtojo kodą.

PVM direktyvos 141 ir 42 straipsniuose nustatyta sandorių, vykdomų pagal trikampės prekybos schemą, supaprastinimo schema yra išimtis iš šių bendrųjų PVM taikymo taisyklių.

Trikampės prekybos supaprastinimo schema siekiama supaprastinti tarpininkui, įsigyjančiam prekes vienoje valstybėje ir parduodančiam tas pačias prekes dar kitoje valstybėje narėje, tenkančių mokestinių prievolių vykdymą, perkeliant prievolę apskaičiuoti PVM galutiniam prekių pirkėjui, todėl tarpininkui nereikia registruotis PVM mokėtoju prekių paskirties valstybėje narėje.

 

Bendrojo Teismo išaiškinimas

Bendrasis Teismas pabrėžė, kad trikampės prekybos schemos taikymas priklauso nuo visų nustatytų sąlygų įvykdymo. Viena iš esminių sąlygų — pagal PVM direktyvos 197 straipsnio 1 dalies c punktą ir 226 straipsnio 11a punktą išrašytoje sąskaitoje faktūroje turi būti nurodytas rekvizitas „atvirkštinis apmokestinimas“. Šis rekvizitas informuoja galutinį prekių pirkėją, kad jam tenka prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM.

Bendrasis Teismas taip pat priminė ankstesnę jurisprudenciją, visų pirma 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje C‑247/21 Luxury Trust Automobil, pagal kurį: trikampės prekybos sandorio atveju galutinis prekes įsigyjantis asmuo teisėtai netenka prievolės sumokėti PVM, kai tarpinio prekes įsigyjančio asmens išrašytoje sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta „Atvirkštinis apmokestinimas“. Taip pat, kai sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta „Atvirkštinis apmokestinimas“, kaip reikalaujama pagal tą nuostatą, vėliau šio trūkumo negalima ištaisyti, nurodant, kad ši sąskaita faktūra susijusi su trikampės prekybos sandoriu Bendrijos viduje ir kad mokesčio skola yra perkelta asmeniui, kuriam tiekiamos prekės.

Bendrasis Teismas papildomai išaiškino, kad tokia sąskaita faktūra, pirmą kartą tinkamai išrašyta praėjus keleriems metams po prekių tiekimo, negali suteikti teisės taikyti trikampės prekybos sandorių supaprastintą schemą ir nuo jos išrašymo momento (ex nunc).

Bendrasis Teismas šią išvadą grindė keliais argumentais:

  • Supaprastintos schemos paskirtis. Šia schema siekiama išvengti tarpinio prekių įsigyjančio asmens registravimosi ir deklaravimo pareigų prekių paskirties valstybėje narėje. Jeigu sąskaita faktūra su privalomu rekvizitu išrašoma tik praėjus keleriems metams, šios pareigos jau galėjo atsirasti pagal bendrąsias PVM taisykles ir negali būti panaikintos vėlesniu sąskaitos faktūros išrašymu.
  • Tinkamo apmokestinimo užtikrinimas. Praėjus keleriems metams gali pasikeisti faktinės aplinkybės, pavyzdžiui, galutinis prekių pirkėjas gali nebeegzistuoti. Todėl vėlesnis supaprastintos schemos taikymas galėtų kelti riziką, kad PVM nebus tinkamai apskaičiuotas prekių paskirties valstybėje narėje.
  • Galutinio pirkėjo informavimas. Sąskaitos faktūros rekvizitas „atvirkštinis apmokestinimas“ yra būtinas tam, kad galutinis prekių pirkėjas žinotų apie jam tenkančią prievolę apskaičiuoti PVM. Pavėluotas tokio rekvizito įrašymas neatitinka šio reikalavimo paskirties.
  • Mokestinio neutralumo principas. Šis principas nesuteikia pagrindo vėliau pradėti taikyti supaprastintą schemą, kai iš pradžių nebuvo įvykdyta esminė jos taikymo sąlyga. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šios situacijos negalima prilyginti neteisingai sąskaitoje faktūroje nurodyto PVM koregavimui.

 

Taikymas Lietuvoje

PVM įstatymo[2] 12(2) straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo prasme trikampė prekyba — prekyba, kai prekių tiekimo sandoriuose dalyvauja trijų valstybių narių PVM mokėtojai (pardavėjas, tarpininkas, galutinis pirkėjas) ir vienos valstybės narės PVM mokėtojo (tarpininko) įsigyjamos prekės iš kitos valstybės narės PVM mokėtojo (pardavėjo) iš karto (pardavėjo, tarpininko ar vieno iš jų užsakymu) išgabenamos į trečią valstybę narę, kur jos iš karto patiekiamos trečios valstybės narės PVM mokėtojui (galutiniam pirkėjui).

Pagal PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 17 punktą, kai įforminamas prekių ir (arba) paslaugų, už kurias prievolė apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti PVM tenka pirkėjui, tiekimas ir (arba) teikimas, PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti nurodyta nuoroda „Atvirkštinis apmokestinimas“.

Vadovaujantis PVM įstatymo 95 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prekių pirkėjas, jeigu jis yra PVM mokėtojas arba PVM mokėtojas, taikantis smulkiojo verslo schemą Lietuvoje, privalo apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM už jam užsienio asmens šalies teritorijoje tiekiamas prekes, kai prekės tiekiamos PVM įstatymo 331 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis.

Trikampės prekybos sandorių supaprastintos PVM apmokestinimo schemos taikymas yra galimybė, kuria apmokestinamasis asmuo gali pasinaudoti tik įvykdęs visas PVM įstatyme nustatytas sąlygas.

Aplinkybė, kad sandoris pagal savo ekonomines ir faktines aplinkybes atitinka trikampės prekybos sandorio požymius (sandoryje dalyvauja trys skirtingose valstybėse narėse PVM mokėtojais registruoti apmokestinamieji asmenys, o prekės tiesiogiai pardavėjo, tarpininko ar vieno iš jų užsakymu gabenamos iš pirmojo tiekėjo valstybės narės galutiniam pirkėjui į kitą valstybę narę), savaime nėra pakankama pagrįsti supaprastintos schemos taikymą.

Nagrinėjamas Bendrojo Teismo sprendimas patvirtina, kad būtina atskirti sąskaitos faktūros rekvizitų taisymą nuo pirmojo reikalavimus atitinkančio dokumento išrašymo. Jeigu pirminėje sąskaitoje faktūroje nebuvo nurodyta, kad tai trikampės prekybos sandoris, ir nebuvo rekvizito „atvirkštinis apmokestinimas“, vėlesnis šių duomenų įrašymas negali būti laikomas vien formaliu dokumento trūkumų ištaisymu, suteikiančiu teisę pradėti taikyti supaprastintą schemą.

Pažymėtina, kad šis sprendimas sprendžia konkrečią situaciją, kai privalomas rekvizitas iš pradžių apskritai nebuvo nurodytas ir tik po kelerių metų pirmą kartą išrašyta reikalavimus atitinkanti sąskaita faktūra, bei sandoriams, kuriuos Austrijos bendrovė F deklaravo kaip tiekimus Bendrijos viduje, kvalifikuoti buvo pritaikytas kitoks apmokestinimas režimas, nei trikampės prekybos apmokestinimo schema.

Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti, ar faktiškai įvyko trikampės prekybos sandoris, ar galutinis pirkėjas, kaip numatyta supaprastintoje schemoje, apskaičiavo pardavimo PVM paskirties valstybėje narėje ir kaip nuo pat pradžių buvo kvalifikuotas toks sandoris.

Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo sprendimuose pateikti teisės aiškinimai turi būti taikomi atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines ir teisines aplinkybes. Todėl šiuose sprendimuose suformuluotos išvados negali būti automatiškai perkeliamos visiems trikampės prekybos sandoriams, neįvertinus, ar nagrinėjamo sandorio aplinkybės yra tapačios arba iš esmės panašios į atitinkamoje byloje nagrinėtas aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individualiai įvertintos faktinės sandorio aplinkybės, taikytinos teisės nuostatos ir nustatyta, ar jos patenka į atitinkamame teismo sprendime pateikto teisės aiškinimo taikymo sritį.


[1] 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos.

[2] Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.

Registracijos numeris (18.2-31-2 Mr) RTD-114

Ši informacija skelbiama:
2026 metai

Papildomai įvertinę Tarybos Direktyvos (ES) 2020/285, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kiek tai susiję su specialia mažosioms įmonėms skirta schema (toliau — SVS direktyva) ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau — PVM įstatymas) nuostatas, reglamentuojančias smulkiojo verslo schemos Lietuvoje taikymą, taip pat šio reguliavimo tikslą, kad smulkiojo verslo schema būtų taikoma neviršijant PVM įstatyme nustatytos 45 000 eurų apyvartos ribos, informuojame, kad:

SVS direktyva nebuvo siekiama ir joje nebuvo ekspresyviai nustatyta, kad valstybės narės gali apmokestinti smulkiojo verslo schemos naudotojų vidaus sandorius tais atvejais, kai pastariesiems atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtojais dėl paslaugų įsigijimo iš kitų užsienio valstybių asmenų / paslaugų teikimo kitų valstybių narių asmenims, tačiau jie šios prievolės nevykdo.

PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė taikyti smulkiojo verslo schemą yra siejama su 45 000 eurų atlygio už šalies teritorijoje vykdomą ekonominę veiklą – tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas – riba.

Jeigu ši riba neviršyta ir nėra kitų PVM įstatyme nustatytų aplinkybių, dėl kurių asmeniui atsirastų prievolė įsiregistruoti PVM mokėtoju Lietuvoje, laikoma, kad toks asmuo faktiškai naudojasi smulkiojo verslo schema.

Tokiu atveju, tokiam mokesčių mokėtojui nekyla pareiga apie šios schemos taikymą atskirai informuoti mokesčių administratoriaus ar pateikti prašymo dėl tokios schemos taikymo pasirinkimo. Esminė šios išimties (neapmokestinimo tvarkos, kuri leidžia neskaičiuoti PVM nuo prekių / paslaugų pardavimų) taikymo sąlyga yra būtent nustatytos pajamų (apyvartos) ribos neviršijimas.

Todėl, vien aplinkybė, kad asmuo, atsiradus prievolei nuo 2025 m. gegužės 1 d. turėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju Lietuvoje dėl: prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių, paslaugų teikimo į kitas valstybes nares, savaime nesukuria prievolės skaičiuoti PVM nuo Lietuvoje tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų.

Vadinasi, apmokestinamajam asmeniui, kuriam dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių arba paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju, nepasirinkus taikyti smulkiojo verslo schemos ir laiku neįsiregistravus PVM mokėtoju, nėra prievolės skaičiuoti ir mokėti PVM nuo Lietuvoje tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per praėjusius kalendorinius metus neviršijo 45 000 eurų ir šios ribos neviršija einamaisiais kalendoriniais metais.

Todėl, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, nors jo atlygio už šalies teritorijoje vykdant ekonominę veiklą tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas suma neviršijo PVM įstatyme nustatytos 45 000 eurų ribos, vien dėl prievolės registruotis PVM mokėtoju, atsiradusios dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių arba paslaugų teikimo į kitas valstybes nares, apskaičiavo ir sumokėjo PVM nuo Lietuvoje tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų, toks mokesčių mokėtojas gali patikslinti atitinkamų mokestinių laikotarpių Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitų (FR0608 forma) duomenis.

Pažymime, kad, prievolė įsiregistruoti PVM mokėtoju Lietuvoje dėl: prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių, paslaugų teikimo į kitas valstybes nares nėra siejama su 45 000 eurų atlygio riba. Tokia prievolė išlieka ir tuo atveju, kai pajamos nesiekia 45 000 eurų ribos.

Atsiradus prievolei registruotis PVM mokėtoju dėl aukščiau išvardytų priežasčių, asmuo privalo pasirinkti įsiregistruoti įprastu PVM mokėtoju ar PVM mokėtoju taikančiu smulkiojo verslo schemą.

Taip pat, atkreipiame dėmesį, kad remiantis PVM įstatymo 57 straipsnio nuostatomis, teisę į PVM atskaitą turi PVM mokėtojai, išskyrus PVM mokėtojus, taikančius smulkiojo verslo schemą Lietuvoje, kaip jie suprantami pagal PVM įstatymo 711 straipsnio 9 dalį.

Registracijos numeris (18.2-31-2 Mr) RM-5789

Ši informacija skelbiama:
2026 metai

Atsižvelgdami į mokesčių mokėtojams kilusius klausimus dėl jų veiklos vykdymo „dropshipping“ modelio pagrindu, kai pirkėjai nusiperka prekes el. parduotuvėje, bet apmokestinamasis asmuo, valdantis el. parduotuvę, pats neužsiima nei prekių transportavimu, nei prekių importu, t. y. tik tarpininkauja tarp kliento ir tiekėjo, o tikrieji pardavėjai (tiekėjai), įsikūrę trečiose šalyse (pvz., Kinijoje), išsiunčia prekes tiesiai pirkėjams į namus Lietuvoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, o el. parduotuvę valdantis asmuo sumoka tiekėjui už prekes, paaiškiname:

Nuo 2021 m. liepos 1 d. nuotolinei prekybai iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis taikoma importo schema, kitaip vadinama IOSS[1]. Ši schema taikoma nuotolinei prekybai, kai prekės iš trečiųjų valstybių ar trečiųjų teritorijų pardavėjo vardu, įskaitant atvejus, kai tiekėjas netiesiogiai dalyvauja gabenant ar siunčiant prekes iš trečiosios teritorijos ar trečiosios šalies, yra gabenamos, siunčiamos pirkėjui į ES[2] ir:

  • pirkėjas yra neapmokestinamasis asmuo (tam tikrais atvejais pirkėju galėtų būti ir apmokestinamasis asmuo, pvz., ūkininkas, kuriam taikoma kompensacinio PVM tarifo schema), ir parduodamos prekės:
  • nėra surenkamos ir instaliuojamos;
  • nėra naujos transporto priemonės;
  • nėra akcizais apmokestinamos prekės;
  • nėra prekės, kurių pardavimui taikoma speciali naudotų prekių apmokestinimo (maržos) schema;
  • nėra importuojamos siuntose, kurių savoji vertė viršija 150 eurų.

IOSS schema taikoma siuntoms iki 150 eurų, tai reiškia, kad pirkėjai iš esmės turės sumokėti PVM pardavėjui prekių pirkimo metu, savo ruožtu pardavėjas visą surinktą PVM nuo tokių prekių pardavimų turės sumokėti ES valstybei narei, kurioje yra užsiregistravęs IOSS schemoje.

Jeigu prekių pardavėjas nėra užsiregistravęs IOSS schemoje, tai prievolė sumokėti importo PVM tenka pirkėjui savo valstybėje narėje muitinės tarpininkui-deklarantui (kurjeriui, pašto operatoriui ar kt.).

Jeigu siuntos vertė viršys 150 eurų, importo schema negali būti taikoma. Importo PVM pirkėjas privalės sumokėti savo valstybėje narėje ir užpildyti muitinės importo PVM deklaraciją.

Pagal PVM įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai apmokestinamasis asmuo, naudodamas elektroninę sąsają – prekyvietę, platformą, portalą ar panašias priemones, sudaro sąlygas[3]į nuotolinei prekybai iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis, kurios importuojamos siuntose, kurių savoji (pačių prekių) vertė neviršija 150 eurų, laikoma, kad tas apmokestinamasis asmuo pats gauna ir tiekia tas prekes. Toks asmuo vadinamas tiekėju laikomu asmeniu.

Terminas „sudaro sąlygas“ reiškia, kad naudojant elektroninę sąsają klientui suteikiama galimybė užmegzti ryšį su tiekėju, siūlančiu parduoti prekes per elektroninę sąsają, ir to ryšio rezultatas – per tą elektroninę sąsają tiekiamos prekės. Sąlygos turėtų būti suprantamos kaip su tiekimu susijusios pagrindinio tiekėjo ir kliento teisės ir pareigos, pvz., kaina, prekių rūšis / pobūdis, mokėjimo, pristatymo tvarka arba kokios nors garantijos.

Elektroninė sąsaja nėra laikoma tiekėju, kai vykdo tik žemiau nurodytą veiklą:

a) su prekių tiekimu susijusių mokėjimų tvarkymą ir (arba)

b) prekių įtraukimą į sąrašus arba reklamą ir (arba)

c) klientų nukreipimą arba perkėlimą į kitas elektronines sąsajas, kuriose siūloma parduoti prekę, kai toliau nedalyvaujama jas tiekiant.

Taigi, jeigu apmokestinamasis asmuo valdo el. parduotuvę, kurioje suteikiama prieiga prie mokėjimo sistemos arba tik skelbiama informacija apie kitų tiekėjų parduodamas prekes, pvz., spustelėjus reklamą, kai galimi klientai nukreipiami į kito pardavėjo svetainę, arba mažos skelbimų svetainės, kuriose neteikiama pirkimo galimybių, tokia el. parduotuvė (elektroninė sąsaja) nebus vertinama kaip tiekėju laikomas asmuo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, jeigu vykdoma veikla „dropshipping“ modelio pagrindu, t. y. per el. parduotuvę parduodamos prekės, bet apmokestinamasis asmuo, valdantis el. parduotuvę, pats neužsiima nei prekių transportavimu, nei prekių importu, t. y. tik tarpininkauja tarp kliento ir tiekėjo, o prekes klientams siunčia tikrieji pardavėjai, įsikūrę trečiose šalyse (pvz., Kinijoje), turėtų būti taikomos tiekėju laikomo asmens arba tariamo tiekėjo (sąlygas tiekti prekes sudarantis apmokestinamasis asmuo laikomas gavusiu ir tiekusiu prekes ir yra vadinamasis tiekėju laikomu asmeniu) nuostatos, pagal kurias vienas prekių tiekimas iš tiekėjo (vadinamojo pagrindinio tiekėjo), kuris per elektroninę sąsają parduoda prekes galutiniam vartotojui, padalijamas į du tiekimus:

1) tiekimą iš pagrindinio tiekėjo elektroninei sąsajai – jis laikomas tiekimu nenaudojant transporto; ir

2) tiekimą iš elektroninės sąsajos klientui – tiekimą, kuriam priskiriamas prekių gabenimas.

Taikant tiekėju laikomo asmens nuostatas, apmokestinamasis asmuo, kuris sudaro sąlygas tiekti prekes naudojantis el. parduotuve (elektronine sąsaja), kliento atžvilgiu (PVM tikslais) vertinamas kaip faktinis prekių tiekėjas. Todėl, PVM tikslais bus laikoma, kad jis įsigijo prekes iš pagrindinio tiekėjo ir paskui pardavė jas klientui.

Elektroninė sąsaja perima su tiekimu šiam klientui susijusias pagrindinio tiekėjo PVM teises ir prievoles. Taigi, prievolė sumokėti už šį tiekimą mokėtiną PVM tenka tiekėju laikomam asmeniui (asmeniui, valdančiam el. parduotuvę (el. sąsają)), o ne pagrindiniam tiekėjui.

Elektroninė sąsaja, kuri yra tiekėju laikomas asmuo, gali būti tik viena, ir tai yra ta elektroninė sąsaja, kurioje priimamas užsakymas ir per kurią atliekamas tiekimas. Visi kiti tarpininkai tiekimo grandinėje paprastai vykdo tiekimą pagrindinei elektroninei sąsajai, kuri yra tiekėju laikomas asmuo.

Todėl, tais atvejais, kai ES įsisteigęs pardavėjas (pvz., Lietuvoje) parduoda mažos vertės prekes (iki 150 eurų) klientams tik toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs (pvz., Lietuvoje), o prekės iš ne ES esančios vietos tiesiogiai siunčiamos klientams į valstybę narę, kurioje yra įsisteigęs pardavėjas, tai galima pasirinkti ir užsiregistruoti IOSS sistemoje valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs pardavėjas (Lietuvoje).

Tokiu atveju, reikia apskaičiuoti ir iš kliento surinkti tokį PVM, koks taikomas šioje valstybėje narėje, į kurią siunčiamos arba gabenamos prekės. Už prekių deklaravimą išleidimui į laisvą apyvartą ES atsakingam asmeniui reikės nurodyti IOSS PVM mokėtojo kodą, kad nereikėtų mokėti PVM dar kartą importuojant. Šio IOSS PVM mokėtojo kodo nereikia nurodyti kitoms nei su prekių deklaravimu išleidimui į laisvą apyvartą susijusioms šalims. Jeigu pardavėjas pasirinktų neužsiregistruoti IOSS sistemoje, asmuo (paprastai klientas) importavimo į ES metu turės sumokėti PVM ir, jei taikoma, mažos vertės prekes muitinei deklaruojančios įmonės taikomą muitinės įforminimo mokestį.

Taigi, kai klientai toje pačioje valstybėje narėje per elektroninę sąsają užsisako 150 eurų vertės neviršijančių prekių, kurios pagrindinio tiekėjo vardu iš trečiosios šalies siunčiamos klientui, elektroninė sąsaja yra tiekėju laikomas asmuo. Elektroninė sąsaja turėtų užsiregistruoti IOSS sistemoje valstybėje narėje ir gauti IOSS PVM mokėtojo kodą bei sumokėti PVM.

Tais atvejais, kai pardavėjas nėra įsiregistravęs IOSS arba IOSS kodas negalioja, taikomos standartinės taisyklės arba specialios procedūros, t. y. klientas moka PVM paštui / skubių siuntų vežėjui / atstovui muitinėje arba PVM muitinei moka deklarantas.

Todėl, tais atvejais, kai pardavėjas perka prekes trečioje šalyje (pvz., Kinijoje) ir parduoda savo el. parduotuvėje, tačiau prekės siunčiamos klientui iš tikrojo pardavėjo, turėtų įsiregistruoti IOSS bei prisiimti visas su PVM susijusias prievoles (PVM tarifo apskaičiavimas, sumokėjimas, sąskaitų išrašymas ir kt.), atsirandančias dėl prekių pardavimo pirkėjams Lietuvoje.


[1] Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 11511-11515 straipsniai.

[2] Europos Sąjunga.

[3] Reglamento (ES) Nr. 282/2011 5b straipsnis.