2026 metai

Registracijos numeris (18.2-31-2 Mr) RTD-114

2026 metai

Papildomai įvertinę Tarybos Direktyvos (ES) 2020/285, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kiek tai susiję su specialia mažosioms įmonėms skirta schema (toliau — SVS direktyva) ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau — PVM įstatymas) nuostatas, reglamentuojančias smulkiojo verslo schemos Lietuvoje taikymą, taip pat šio reguliavimo tikslą, kad smulkiojo verslo schema būtų taikoma neviršijant PVM įstatyme nustatytos 45 000 eurų apyvartos ribos, informuojame, kad:

SVS direktyva nebuvo siekiama ir joje nebuvo ekspresyviai nustatyta, kad valstybės narės gali apmokestinti smulkiojo verslo schemos naudotojų vidaus sandorius tais atvejais, kai pastariesiems atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtojais dėl paslaugų įsigijimo iš kitų užsienio valstybių asmenų / paslaugų teikimo kitų valstybių narių asmenims, tačiau jie šios prievolės nevykdo.

PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė taikyti smulkiojo verslo schemą yra siejama su 45 000 eurų atlygio už šalies teritorijoje vykdomą ekonominę veiklą – tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas – riba.

Jeigu ši riba neviršyta ir nėra kitų PVM įstatyme nustatytų aplinkybių, dėl kurių asmeniui atsirastų prievolė įsiregistruoti PVM mokėtoju Lietuvoje, laikoma, kad toks asmuo faktiškai naudojasi smulkiojo verslo schema.

Tokiu atveju, tokiam mokesčių mokėtojui nekyla pareiga apie šios schemos taikymą atskirai informuoti mokesčių administratoriaus ar pateikti prašymo dėl tokios schemos taikymo pasirinkimo. Esminė šios išimties (neapmokestinimo tvarkos, kuri leidžia neskaičiuoti PVM nuo prekių / paslaugų pardavimų) taikymo sąlyga yra būtent nustatytos pajamų (apyvartos) ribos neviršijimas.

Todėl, vien aplinkybė, kad asmuo, atsiradus prievolei nuo 2025 m. gegužės 1 d. turėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju Lietuvoje dėl: prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių, paslaugų teikimo į kitas valstybes nares, savaime nesukuria prievolės skaičiuoti PVM nuo Lietuvoje tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų.

Vadinasi, apmokestinamajam asmeniui, kuriam dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių arba paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju, nepasirinkus taikyti smulkiojo verslo schemos ir laiku neįsiregistravus PVM mokėtoju, nėra prievolės skaičiuoti ir mokėti PVM nuo Lietuvoje tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per praėjusius kalendorinius metus neviršijo 45 000 eurų ir šios ribos neviršija einamaisiais kalendoriniais metais.

Todėl, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, nors jo atlygio už šalies teritorijoje vykdant ekonominę veiklą tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas suma neviršijo PVM įstatyme nustatytos 45 000 eurų ribos, vien dėl prievolės registruotis PVM mokėtoju, atsiradusios dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių arba paslaugų teikimo į kitas valstybes nares, apskaičiavo ir sumokėjo PVM nuo Lietuvoje tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų, toks mokesčių mokėtojas gali patikslinti atitinkamų mokestinių laikotarpių Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitų (FR0608 forma) duomenis.

Pažymime, kad, prievolė įsiregistruoti PVM mokėtoju Lietuvoje dėl: prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, paslaugų įsigijimo iš užsienio valstybių, paslaugų teikimo į kitas valstybes nares nėra siejama su 45 000 eurų atlygio riba. Tokia prievolė išlieka ir tuo atveju, kai pajamos nesiekia 45 000 eurų ribos.

Atsiradus prievolei registruotis PVM mokėtoju dėl aukščiau išvardytų priežasčių, asmuo privalo pasirinkti įsiregistruoti įprastu PVM mokėtoju ar PVM mokėtoju taikančiu smulkiojo verslo schemą.

Taip pat, atkreipiame dėmesį, kad remiantis PVM įstatymo 57 straipsnio nuostatomis, teisę į PVM atskaitą turi PVM mokėtojai, išskyrus PVM mokėtojus, taikančius smulkiojo verslo schemą Lietuvoje, kaip jie suprantami pagal PVM įstatymo 71¹ straipsnio 9 dalį.

Registracijos numeris (18.2-31-2 Mr) RM-5789

2026 metai

Atsižvelgdami į mokesčių mokėtojams kilusius klausimus dėl jų veiklos vykdymo „dropshipping“ modelio pagrindu, kai pirkėjai nusiperka prekes el. parduotuvėje, bet apmokestinamasis asmuo, valdantis el. parduotuvę, pats neužsiima nei prekių transportavimu, nei prekių importu, t. y. tik tarpininkauja tarp kliento ir tiekėjo, o tikrieji pardavėjai (tiekėjai), įsikūrę trečiose šalyse (pvz., Kinijoje), išsiunčia prekes tiesiai pirkėjams į namus Lietuvoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, o el. parduotuvę valdantis asmuo sumoka tiekėjui už prekes, paaiškiname:

Nuo 2021 m. liepos 1 d. nuotolinei prekybai iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis taikoma importo schema, kitaip vadinama IOSS[1]. Ši schema taikoma nuotolinei prekybai, kai prekės iš trečiųjų valstybių ar trečiųjų teritorijų pardavėjo vardu, įskaitant atvejus, kai tiekėjas netiesiogiai dalyvauja gabenant ar siunčiant prekes iš trečiosios teritorijos ar trečiosios šalies, yra gabenamos, siunčiamos pirkėjui į ES[2] ir:

• pirkėjas yra neapmokestinamasis asmuo (tam tikrais atvejais pirkėju galėtų būti ir apmokestinamasis asmuo, pvz., ūkininkas, kuriam taikoma kompensacinio PVM tarifo schema), ir parduodamos prekės:
• nėra surenkamos ir instaliuojamos;
• nėra naujos transporto priemonės;
• nėra akcizais apmokestinamos prekės;
• nėra prekės, kurių pardavimui taikoma speciali naudotų prekių apmokestinimo (maržos) schema;
• nėra importuojamos siuntose, kurių savoji vertė viršija 150 eurų.

IOSS schema taikoma siuntoms iki 150 eurų, tai reiškia, kad pirkėjai iš esmės turės sumokėti PVM pardavėjui prekių pirkimo metu, savo ruožtu pardavėjas visą surinktą PVM nuo tokių prekių pardavimų turės sumokėti ES valstybei narei, kurioje yra užsiregistravęs IOSS schemoje.

Jeigu prekių pardavėjas nėra užsiregistravęs IOSS schemoje, tai prievolė sumokėti importo PVM tenka pirkėjui savo valstybėje narėje muitinės tarpininkui-deklarantui (kurjeriui, pašto operatoriui ar kt.).

Jeigu siuntos vertė viršys 150 eurų, importo schema negali būti taikoma. Importo PVM pirkėjas privalės sumokėti savo valstybėje narėje ir užpildyti muitinės importo PVM deklaraciją.

Pagal PVM įstatymo 4³ straipsnio 1 dalies nuostatas, kai apmokestinamasis asmuo, naudodamas elektroninę sąsają – prekyvietę, platformą, portalą ar panašias priemones, sudaro sąlygas[3]į nuotolinei prekybai iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis, kurios importuojamos siuntose, kurių savoji (pačių prekių) vertė neviršija 150 eurų, laikoma, kad tas apmokestinamasis asmuo pats gauna ir tiekia tas prekes. Toks asmuo vadinamas tiekėju laikomu asmeniu.

Terminas „sudaro sąlygas“ reiškia, kad naudojant elektroninę sąsają klientui suteikiama galimybė užmegzti ryšį su tiekėju, siūlančiu parduoti prekes per elektroninę sąsają, ir to ryšio rezultatas – per tą elektroninę sąsają tiekiamos prekės. Sąlygos turėtų būti suprantamos kaip su tiekimu susijusios pagrindinio tiekėjo ir kliento teisės ir pareigos, pvz., kaina, prekių rūšis / pobūdis, mokėjimo, pristatymo tvarka arba kokios nors garantijos.

Elektroninė sąsaja nėra laikoma tiekėju, kai vykdo tik žemiau nurodytą veiklą:

a) su prekių tiekimu susijusių mokėjimų tvarkymą ir (arba)

b) prekių įtraukimą į sąrašus arba reklamą ir (arba)

c) klientų nukreipimą arba perkėlimą į kitas elektronines sąsajas, kuriose siūloma parduoti prekę, kai toliau nedalyvaujama jas tiekiant.

Taigi, jeigu apmokestinamasis asmuo valdo el. parduotuvę, kurioje suteikiama prieiga prie mokėjimo sistemos arba tik skelbiama informacija apie kitų tiekėjų parduodamas prekes, pvz., spustelėjus reklamą, kai galimi klientai nukreipiami į kito pardavėjo svetainę, arba mažos skelbimų svetainės, kuriose neteikiama pirkimo galimybių, tokia el. parduotuvė (elektroninė sąsaja) nebus vertinama kaip tiekėju laikomas asmuo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, jeigu vykdoma veikla „dropshipping“ modelio pagrindu, t. y. per el. parduotuvę parduodamos prekės, bet apmokestinamasis asmuo, valdantis el. parduotuvę, pats neužsiima nei prekių transportavimu, nei prekių importu, t. y. tik tarpininkauja tarp kliento ir tiekėjo, o prekes klientams siunčia tikrieji pardavėjai, įsikūrę trečiose šalyse (pvz., Kinijoje), turėtų būti taikomos tiekėju laikomo asmens arba tariamo tiekėjo (sąlygas tiekti prekes sudarantis apmokestinamasis asmuo laikomas gavusiu ir tiekusiu prekes ir yra vadinamasis tiekėju laikomu asmeniu) nuostatos, pagal kurias vienas prekių tiekimas iš tiekėjo (vadinamojo pagrindinio tiekėjo), kuris per elektroninę sąsają parduoda prekes galutiniam vartotojui, padalijamas į du tiekimus:

1) tiekimą iš pagrindinio tiekėjo elektroninei sąsajai – jis laikomas tiekimu nenaudojant transporto; ir

2) tiekimą iš elektroninės sąsajos klientui – tiekimą, kuriam priskiriamas prekių gabenimas.

Taikant tiekėju laikomo asmens nuostatas, apmokestinamasis asmuo, kuris sudaro sąlygas tiekti prekes naudojantis el. parduotuve (elektronine sąsaja), kliento atžvilgiu (PVM tikslais) vertinamas kaip faktinis prekių tiekėjas. Todėl, PVM tikslais bus laikoma, kad jis įsigijo prekes iš pagrindinio tiekėjo ir paskui pardavė jas klientui.

Elektroninė sąsaja perima su tiekimu šiam klientui susijusias pagrindinio tiekėjo PVM teises ir prievoles. Taigi, prievolė sumokėti už šį tiekimą mokėtiną PVM tenka tiekėju laikomam asmeniui (asmeniui, valdančiam el. parduotuvę (el. sąsają)), o ne pagrindiniam tiekėjui.

Elektroninė sąsaja, kuri yra tiekėju laikomas asmuo, gali būti tik viena, ir tai yra ta elektroninė sąsaja, kurioje priimamas užsakymas ir per kurią atliekamas tiekimas. Visi kiti tarpininkai tiekimo grandinėje paprastai vykdo tiekimą pagrindinei elektroninei sąsajai, kuri yra tiekėju laikomas asmuo.

Todėl, tais atvejais, kai ES įsisteigęs pardavėjas (pvz., Lietuvoje) parduoda mažos vertės prekes (iki 150 eurų) klientams tik toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs (pvz., Lietuvoje), o prekės iš ne ES esančios vietos tiesiogiai siunčiamos klientams į valstybę narę, kurioje yra įsisteigęs pardavėjas, tai galima pasirinkti ir užsiregistruoti IOSS sistemoje valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs pardavėjas (Lietuvoje).

Tokiu atveju, reikia apskaičiuoti ir iš kliento surinkti tokį PVM, koks taikomas šioje valstybėje narėje, į kurią siunčiamos arba gabenamos prekės. Už prekių deklaravimą išleidimui į laisvą apyvartą ES atsakingam asmeniui reikės nurodyti IOSS PVM mokėtojo kodą, kad nereikėtų mokėti PVM dar kartą importuojant. Šio IOSS PVM mokėtojo kodo nereikia nurodyti kitoms nei su prekių deklaravimu išleidimui į laisvą apyvartą susijusioms šalims. Jeigu pardavėjas pasirinktų neužsiregistruoti IOSS sistemoje, asmuo (paprastai klientas) importavimo į ES metu turės sumokėti PVM ir, jei taikoma, mažos vertės prekes muitinei deklaruojančios įmonės taikomą muitinės įforminimo mokestį.

Taigi, kai klientai toje pačioje valstybėje narėje per elektroninę sąsają užsisako 150 eurų vertės neviršijančių prekių, kurios pagrindinio tiekėjo vardu iš trečiosios šalies siunčiamos klientui, elektroninė sąsaja yra tiekėju laikomas asmuo. Elektroninė sąsaja turėtų užsiregistruoti IOSS sistemoje valstybėje narėje ir gauti IOSS PVM mokėtojo kodą bei sumokėti PVM.

Tais atvejais, kai pardavėjas nėra įsiregistravęs IOSS arba IOSS kodas negalioja, taikomos standartinės taisyklės arba specialios procedūros, t. y. klientas moka PVM paštui / skubių siuntų vežėjui / atstovui muitinėje arba PVM muitinei moka deklarantas.

Todėl, tais atvejais, kai pardavėjas perka prekes trečioje šalyje (pvz., Kinijoje) ir parduoda savo el. parduotuvėje, tačiau prekės siunčiamos klientui iš tikrojo pardavėjo, turėtų įsiregistruoti IOSS bei prisiimti visas su PVM susijusias prievoles (PVM tarifo apskaičiavimas, sumokėjimas, sąskaitų išrašymas ir kt.), atsirandančias dėl prekių pardavimo pirkėjams Lietuvoje.