Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-5828

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

 

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja, kad nuo 2012 m. liepos 1 dienos įsigaliojo VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. VA-65 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2011 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. VA-16 „Dėl Naftos produktų, bioproduktų, kitų degiųjų skystų produktų ir gamtinių dujų apskaitos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (Žin., 2012, Nr. 74-3870) . Nuo 2012 m. liepos 1 dienos:

― žemės ūkio veiklos subjektai, kuro talpyklose, kilnojamose talpyklose, mobiliose talpyklose laikantys tik savo reikmėms nuo akcizų atleistus dyzelinius degalus, skirtus naudoti žemės ūkyje ar tvenkinių ir kitų vidaus vandenų žuvininkystei, neprivalo pildyti Naftos produktų, bioproduktų, kitų degiųjų skystų produktų ir gamtinių dujų apskaitos taisyklių 1 priede nustatytos formos žurnalo;

― Naftos produktų, bioproduktų, kitų degiųjų skystų produktų ir gamtinių dujų apskaitos taisyklių 4 priede nustatytos formos žurnale gali būti nepildoma skilties „Degalus priėmusio asmens" stulpeliai „Vardas ir pavardė" bei „Parašas", jei šios formos žurnalas pildomas elektroniniu būdu;

― kuro objektų (kuro talpyklų) eksploatuotojai atitinkamas ataskaitas (AKC409, AKC410, AKC412) Valstybinei mokesčių inspekcijai teiks Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 (Žin., 2004, Nr. 109-4117; 2009, Nr. 39-1502), nustatyta tvarka. T. y., bus užtikrinta galimybė 2012 metų liepos mėnesio ataskaitas teikti naudojantis Elektronine deklaravimo sistema. Todėl nuo 2012 m. liepos 1 d. keičiasi Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų operacijų didmeninėje prekyboje ataskaitos AKC409 forma (toliau — AKC409 forma), D egalinės mėnesio operacijų ataskaitos AKC410 forma (toliau — AKC410 forma) bei Kuro talpyklose laikomų naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų operacijų ataskaitos AKC412 forma (toliau — AKC412 forma). Suteiktų naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų pilstymo paslaugų ataskaitos AKC411 forma neteko galios, o Valstybinei mokesčių inspekcijai bus teikiami tik produktų išdavimų ūkio subjektams, ūkininkams, kitiems fiziniams asmenims suminiai duomenys (nedetalizuojant jų pagal degalų įpylimo kolonėles), juos įrašant į AKC412 formą;

― AKC409 ataskaitoje teikiami visų produktų gavimų kuro objektuose, išgabenimų iš jų per mėnesį ir likučių mėnesio paskutinę dieną duomenys (gavimų duomenims pateikti naudojamas kodas ATV, išgabenimų — kodas IS, o likučių mėnesio paskutinę dieną duomenims — kodas LPB);

― AKC410 formos ataskaitoje reikės nurodyti tik bendrus visų operacijų, atliktų per mėnesį su degalais, duomenis. Duomenims pateikti turi būti naudojami tokie kodai: LPB (likučiai mėnesio paskutinę dieną), ATV (produktų atvežimas į degalinę juos perkant), ISB (iš degalinės išgabenta (parduota įpylant į pirkėjų kuro bakus)), SR (produktų sunaudota savo reikmėms), KIT (kitos operacijos);

― AKC412 forma teikiama pagal kiekvieno kuro objekto kiekvienoje eksploatuojamoje kuro talpykloje atliktų operacijų duomenis, kurie teikiami viena AKC412 ataskaita. Operacijų suminiams duomenims pateikti turės būti naudojami tokie kodai: LIK (likučiai mėnesio pirmą dieną), LPB (likučiai mėnesio paskutinę dieną), kiti atitinkami Taisyklių 57 punkte nustatyti kodai. Jeigu kuro objekte saugomi kitiems asmenims priklausantys produktai, tai pagal kiekvieną kuro objektuose laikomą produktą turės būti nurodyti visi produktų išdavimų ūkio subjektams, ūkininkams, kitiems fiziniams asmenims suminiai duomenys (kodas PVT).

Ūkininkai ar kiti fiziniai asmenys nurodys visų operacijų, atliktų su priimtais saugoti ūkio subjektams priklausančiais produktais, duomenis. Šių operacijų suminiams duomenims pateikti turės būti naudojami tokie kodai: LIK (likučiai mėnesio pirmą dieną), LPB (likučiai mėnesio paskutinę dieną), išdavimų ūkio subjektams suminiai duomenys (kodas PVT), kiti atitinkami Taisyklių 57 punkte nustatyti kodai.

Naujo pavyzdžio AKC409, AKC410 ir AKC412 ataskaitų formos turi būti teikiamos už 2012 m. liepos mėnesį, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Taip pat 2012 m. liepos 1 dieną įsigaliojo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. gegužės 28 d. įsakymai Nr. VA-66 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. VA-212 „Dėl FR0803 ir FR0804 formų patvirtinimo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-131 „Dėl akcizais neapmokestinamo gazolio (dyzelinių degalų) įsigijimo 200_m. kortelės išdavimo bei jos pildymo ir tokių degalų apskaitos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" pakeitimo" (Žin., 2012, Nr. 74-3872, toliau – Įsakymas Nr. VA-66) ir Nr. VA-67 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-131 „Dėl Akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų įsigijimo leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (Žin., 2012, Nr. 74-3871. toliau – Įsakymas Nr. VA-67).

Įsakymu Nr. VA-66 nauja redakcija išdėstytos leidimų įsigyti nuo akcizų atleistus dyzelinius degalus, skirtus naudoti žemės ūkyje ar tvenkinių ir kitų vidaus vandenų žuvininkystėje formos (atitinkamai FR0803 ir FR0804 formų leidimai, toliau – Leidimų formos). Nuo 2012 m. liepos 1 d. sumažėjo Leidimų formų prieduose (apskaitos lentelėse) pateikiamos informacijos kiekiai (apskaitos lentelėje nebereikia kiekvieną kartą įsigijus nuo akcizų atleistų dyzelinių degalų pildyti grafų produkto „KN kodas", „Prekės pavadinimas", „Važtaraštis"). Įsakymu Nr. VA-67 pakeista Leidimų formų apskaitos lentelių pildymo tvarka atsižvelgiant į pasikeitusias Leidimų formas.

 

Viršininko pavaduotojas,

atliekantis viršininko funkcijas

 

 

Artūras Klerauskas

Registracijos numeris (19.21-10-)-R-5771

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atkreipia Jūsų dėmesį į tai, kad Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais - banderolėmis taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 (Žin., 2004, Nr. 56-1942), 9 punkte nustatyta, kad praėjus dvejiems metams nuo naujų banderolių pavyzdžių patvirtinimo, seno pavyzdžio banderolėmis paženklinti apdorotas tabakas, etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai per 2 darbo dienas turi būti inventorizuojami įforminant 2 inventorizacijos aprašo egzempliorius. Ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po inventorizacijos šie inventorizacijos aprašo egzemplioriai turi būti pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje yra apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų prekybos arba laikymo vieta. Vienas egzempliorius paliekamas teritorinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje, o antrasis su šios inspekcijos spaudu, patvirtinančiu, jog inventorizacijos aprašas gautas inspekcijoje, laikomas apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų prekybos arba laikymo vietoje.

Lietuvos Respublikos finansų ministras 2010 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1K-228 (Žin., 2010, Nr. 88-4696) patvirtino banderolių apdorotam tabakui, etilo alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams ženklinti pavyzdžius. Šis įsakymas įsigaliojo 2010 m. liepos 25 dieną, todėl seno pavyzdžio banderolėmis paženklinti apdorotas tabakas, etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai turėtų būti pradėti inventorizuoti 2012 m. liepos 25 dieną.

Banderolių pavyzdžių atvaizdus ir aprašymus galima rasti internete www.vdtat.lt. Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų, kurių inventorizuoti nereikia, banderolių atpažinties numeriai yra šie: 00318-A5, 00318-A6, 00331-A6, 00331-A7, 00327-A2, 00328-A2, 00329-A2, 00330-A2, jeigu banderolėse šių atpažinties numerių nėra, tai tokiomis banderolėmis paženklintą apdorotą tabaką, etilo alkoholį ir alkoholinius gėrimus reikia inventorizuoti.

 

Viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas       Artūras Klerauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2143

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. VA-18 „ Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. VA-66 „ Dėl Specialių akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų sandėlių ir asmenų, turinčių teisę verstis didmenine prekyba tais degalais bei juos vežti mobiliosiomis talpyklomis (autocisternomis), registravimo " pakeitimo" (Žin., 2012, Nr. 26-1209) yra pakeistos Specialių akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų sandėlių ir asmenų, turinčių teisę verstis didmenine prekyba tais degalais bei juos vežti mobiliosiomis talpyklomis (autocisternomis), registravimo taisyklės (toliau – taisyklės). Taisyklių nuostatos pakeistos atsižvelgiant į Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūrinius pokyčius: l eidimai steigti specialius akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų sandėlius išduodami ir asmenys, turintys teisę verstis didmenine prekyba tais degalais bei juos vežti mobiliosiomis talpyklomis (autocisternomis) registruojami ne apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose (toliau – AVMI), o VMI prie FM. Tačiau mokesčių mokėtojai prašymus pateikti gali per AVMI. Prašymus ir jų priedus taip pat galima atsiųsti paštu, elektroniniu paštu (adresu [email protected]) arba faksu (tokiu atveju prašymo bei jo priedų originalai VMI prie FM turi būti pristatyti atsiimant specialaus sandėlio leidimą ar tiekėjo leidimą). Atkreiptinas dėmesys, kad iki šio įsakymo įsigaliojimo AVMI išduoti l eidimai galioja ir jų keisti neprivaloma.

Tuo pačiu pažymėtina, kad siekiant mažinti administracinę naštą ūkio subjektams, įsigaliojus taisyklėms (nuo 2012 m. kovo 1 d), kartu su prašymu nereikalaujama pateikti tam tikrų dokumentų ( juridinio asmens registravimo pažymėjimo kopijos , patalpos ir/arba teritorijos, kuriose pageidaujama steigti specialų sandėlį, teisėto valdymo dokumentų kopijų, nekilnojamojo turto registro pažymos apie šių patalpų nuosavybės, valdymo ar naudojimo teisės įregistravimą, fiskalinio kasos aparato techninio paso kopijos, apskaitos žurnalų pavyzdžių ir kt.).

2012 m . kovo 1 d. įsigaliojo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. VA-19 „ Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. VA-90 „ Dėl Su akcizų lengvatomis susijusių akmens anglių, kokso, lignito tiekimo ir naudojimo įforminimo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (Žin., 2012, Nr. 26-1210). Įsigaliojus nurodytam įsakymui, asmenys , kurie akmens anglis, koksą ir/ar lignitą verslo reikmėms pageidauja naudoti mobiliuose objektuose (įskaitant geležinkelių riedmenis), arba ūkio subjektui priklausančiuose atskiruose objektuose, kuriuos jis produktais aprūpina centralizuotai (pvz., geležinkelio stotims, tarpstočiuose esantiems objektams (buitinėms, gamybinėms patalpoms, iešmų postams) šildyti), tinkamai užpildytą prašymą turi teikti tai AVMI, kurios veiklos teritorijoje yra registruotas mokesčių mokėtoju (iki šiol buvo teikiamas tai AVMI, kurios veiklos teritorijoje produktai buvo naudojami). Tokiems asmenims išduodamas vienas akmens anglių, kokso ir/ar lignito naudojimo verslo reikmėms leidimas, o ne atskiri leidimai pagal kiekvieną produktų naudojimo vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad iki šio įsakymo įsigaliojimo ūkio subjektams išduoti Akmens anglių, kokso ir/ar lignito naudojimo verslo reikmėms FR1018 formos leidimai lieka galioti ir jų keisti neprivaloma.

 

Viršininkas

 

Modestas Kaseliauskas

Dėl cigarečių kainos nurodymo ant pakuotės

(18.4-31-2)-R-1459
2012-02-11

Registracijos numeris (18.4-31-2)-R-1459

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI prie FM) informuoja, kad 2012 m. kovo 1 d. įsigalios Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 34 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2011, Nr. 160-7568;). Šiuo pakeitimu iš esmės pakeistas didžiausios mažmeninės cigarečių kainos nurodymo reguliavimas.

Pagal šiuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 34 straipsnio (Žin., 2001, Nr. 98-3482 ; 2010, Nr. 45-2174 ) nuostatas, cigaretės negali būti parduodamos už didesnę kainą negu didžiausia mažmeninė kaina, nurodyta ant banderolės, kuria paženklinta pakuotė. Pažymima, kad nurodytuoju pakeitimu nustatyta, kad cigaretės negali būti parduodamos už didesnę kainą negu didžiausia mažmeninė kaina, nurodyta ant pakuotės. Vadinasi, nuo 2012 m. kovo 1 d., cigarečių pardavimo kainos nebus privaloma nurodyti ant banderolės. Cigarečių pardavimo kaina galės būti nurodoma bet kurioje mažmeninės cigarečių pakuotės vietoje.

Atsižvelgiant į minėtus teisinio reglamentavimo pakeitimus, didžiausia mažmeninė kaina gali būti nurodoma tiek ant banderolės, tiek ant pakuotės. Vadinasi, gali būti ir tokių atvejų, kai cigarečių pardavimo kaina nurodyta ant banderolės, skirsis nuo nurodytosios ant pakuotės. Dėmesys atkreiptinas į tai, kad šiuo atveju, aktualia kaina laikytina didžiausia iš šių kainų, todėl mažmeninės prekybos įmonės, realizuodamos cigaretes, turi atkreipti dėmesį į tai, kuri kaina yra didesnė.

Pažymima ir tai, kad VMI prie FM dėl minėto reglamentavimo pakeitimo rengiami jį lydinčiųjų teisės aktų pakeitimai.

 

Viršininkas

 

Modestas Kaseliauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-3022

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

 

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimą, priimtą byloje C-517/07, Afton Chemical Limited prieš The commissioners for Her Majestys‘s Revenue and Customs (toliau - The Commissioners).

Bylos esmė. Įvairius priedus (valiklis, putojimo stabdiklis, deemulgatorius, nešantysis skystis, tirpiklis, cetano skaičių didinantis priedas, tepalingumą didinantis priedas, korozijos inhibitorius), susijusius su KN 3811, skirtus dėti į degalus, gaminanti įmonė Afton Chemical Limited kreipėsi į Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją (The Commissioners) siekdama susigrąžinti už šiuos priedus sumokėtus akcizus . Įmonės nuomone, priedai, kurie nėra panaudojami kaip variklių ar kitų mechanizmų degalai arba tokiu būdu naudojamos medžiagos priedas ar užpilas, yra neapmokestinami akcizų mokesčiu. Tuo tarpu The Commissioners prašymo netenkino laikant, kad minėtiems priedams negali būti taikomas akcizų susigrąžinimas.

Byloje nagrinėjami klausimai. Ar degalų priedai (valiklis, putojimo stabdiklis, deemulgatorius, nešantysis skystis, tirpiklis, cetano skaičių didinantis priedas, tepalingumą didinantis priedas, korozijos inhibitorius), kurie nėra skirti naudoti, nėra parduodami arba naudojami kaip variklių degalai, bet kurie dedami į variklių degalus ne tam, kad tiektų energiją degalus naudojančiai transporto priemonei, apmokestinami pagal Direktyvas 92/81/EEB, 2003/96/EB ir ar gali būti taikomos akcizų lengvatos?

ETT konstatavo, kad Direktyvos 92/81/EEB 2 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos pirmo sakinio nuostata „ne tik 1 straipsnyje nurodytiems produktams" ir Direktyvos 2003/96/EB 2 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa apibrėžia, kad į šių nuostatų taikymo sritį patenka visi produktai, skirti naudoti, parduodami ar naudojami kaip variklių degalai arba variklių degalų priedai, įskaitant produktus, kurie yra mineralinės alyvos (arba energetikos produktai). Aiškinimas, kad degalų priedai neturėtų būti apmokestinami akcizais, prieštarautų Direktyvos 92/81/EEB ir Direktyvos 2003/96 pirmuosiuose straipsniuose įtvirtintiems tikslams bei galėtų kilti piktnaudžiavimo rizika, nes kiekvienu atveju reikėtų tirti mišinio turinį, siekiant nustatyti variklio degalų ir priedų proporcijas jame, o tai įmanoma tik atlikus detalų cheminį tyrimą. Vadinasi, direktyvų nuostatos dėl mineralinių alyvų (arba energetikos produktų), skirtos taikyti visiems produktams, naudojamiems kaip degalų priedai.

ETT sprendimas. 1992 m . spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/81/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo, iš dalies pakeistos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 94/74/EB, 2 straipsnio 3 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis, kalbant apie laikotarpį iki 2003 m. gruodžio 31 d., ir 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 2 straipsnio 3 ir 4 dalys, kalbant apie laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki spalio 31 d., turi būti aiškinamos taip, kad variklių degalų priedams, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie yra „mineralinės alyvos" pirmos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies prasme arba „energetikos produktai" antros direktyvos 2 straipsnio 1 dalies prasme, bet nėra skirti naudoti, parduodami ar naudojami kaip variklių degalai, turi būti taikomos šiose direktyvose nustatytos apmokestinimo schemos.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Remiantis Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 98-3482; 2004, Nr. 26-802) nuostatomis degalų priedai apmokestinami akcizais, išskyrus atvejus numatytus šio įstatymo 41 straipsnyje.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininkas

Modestas Kaseliauskas

 

Dėl Europos Teisingumo Teismo bylos C-167/05

(18.2-31-2)-R-6299
2008-07-12

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-6299

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo sprendimą (toliau – ETT), priimtą byloje C-167/05, Europos Bendrijų Komisija (toliau - Komisija) prieš Švedijos Karalystę palaikomą Latvijos Respublikos.

Bylos esmė ir nagrinėjami klausimai: Byloje buvo nagrinėjama, ar Švedijos Karalystė numatydama skirtingus akcizų tarifus Švedijoje gaminamam alui ir iš kitų valstybių įvežamam vynui nesistengė tokiu būdu apsaugoti vietinės alaus gamybos rinkos ir nepažeidė EB sutarties 90 straipsnio nuostatų.

ETT pažymi, kad norint išsiaiškinti, ar taikoma mokesčių sistema nepažeidžia EB sutarties 90 straipsnio antrosios pastraipos nuostatų, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kiek alus ir vynas gali būti laikomi konkuruojančiomis prekėmis. Iš ETT praktikos yra aišku, kad nors vynas ir alus yra skirti tenkinti tuos pačius poreikius, bet taip pat reikia pripažinti, jog jie tam tikru lygiu yra vienas kitą pakeičiantys. Taip pat ETT, atsižvelgdamas į esminius vynų kokybės ir kainų skirtumus, yra nurodęs, kad alaus ir vyno apmokestinimo akcizais palyginimą reikia atlikti vadovaujantis konkurencingumo nustatymu tarp populiaraus alaus ir labiausiai visuomenei prieinamo vyno, kuris paprastai yra silpniausias ir pigiausias. ETT nuomone, šiuo atveju reikia laikyti, kad tik vidutinės kategorijos vynai turi bendrų savybių su stipriu alumi, todėl gali būti laikomi konkuruojančiais EB sutarties 90 straipsnio prasme.

ETT patvirtino, kad alkoholio koncentracija alaus ir vyno tūryje yra tinkamiausias (objektyvus ir šių prekių ypatumus parodantis) kriterijus norint palyginti apmokestinimo akcizais santykį. Taip pat ETT patvirtino, palyginus apmokestinimo lygį pagal alkoholio laipsnį, matyti, kad su stipriu alumi, kurio alkoholio koncentracija yra 3,5 proc. ir daugiau tūrio, konkuruojantis vynas, kurio alkoholio koncentracija sudaro 12,5 proc. tūrio, už kiekvieną alkoholio tūrio procentą litre yra apmokestinamas 20 proc. didesniu mokesčiu nei stiprus alus.

ETT akcentavo, kad būtina išsiaiškinti, ar didesnis vyno palyginti su alumi apmokestinimas yra toks, kad sumažina įvežamų prekių vartojimą konkuruojančių nacionalinių prekių naudai. ETT konstatavo, kad atsižvelgiant į Komisijos ir Švedijos Karalystės pateiktus duomenis, galutinių vieno litro stipraus alaus ir vieno litro vyno pardavimo kainų su visais mokesčiais santykis yra ½, t.y. skirtumas tarp stipraus alaus ir vidutinės kategorijos vyno kainų yra toks menkas, kad Švedijoje šioms prekėms taikomų akcizų skirtumas negalėtų turėti įtakos vartotojo elgesiui.

ETT sprendimas: Švedijos Karalystė, taikydama skirtingus akcizus, nesuteikia netiesioginės apsaugos švediškam alui ir nepažeidžia EB sutarties 90 straipsnio antrosios pastraipos vien dėl to, kad vynui, kuris daugiausia yra įsigyjamas iš kitų valstybių narių, yra taikomas didesnis akcizas nei Švedijoje gaminamam alui.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje, adresu http://curia.europa.eu

 

Viršininko pavaduotojas

 

Saulius Trečekauskas

Dėl Europos Teisingumo Teismo bylos C-314/06

(18.2-31-2)-R-1820
2008-02-23

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-1820

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

 

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos praneša apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje C-314/06, „Societe Pipeline Mediterranee et Rhone (SPMR)" prieš „Administration des douanes et droits indirects" ir ,,Direction nationale du renseignement et des enquetes douanieres (DNRED)".

Bylos esmė: ginčas kilo, kai trūkus naftotiekiui, kuriuo į Šveicariją, taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, buvo tiekiami naftos produktai, ir išsiliejus naftai, iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininko , eksploatuojančio naftotiekį, buvo pareikalauta sumokėti prarastos naftos akcizus. Įmonė (SPMR) paprašė atleisti ją nuo akcizo mokesčio, nes nafta buvo prarasta dėl nenugalimos jėgos (force majeure). Tačiau administracija neatsiėmė savo reikalavimo sumokėti akcizo mokestį už prarastus produktus ir neapmokestino tik nuo žemės surinktų teršalų.

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Ar pagal 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, iš dalies pakeistos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 94/74/EB (toliau – Direktyva 92/12), 14 straipsnio 1 dalies nuostatas force majeure, dėl kurio, taikant laikino mokėjimo atidėjimo režimą, buvo prarasti produktai, sąvoka turi būti suprantama kaip nenumatomos, neišvengiamos ir dėl su įgaliotuoju sandėlio savininku nesusijusių priežasčių atsiradusios aplinkybės, kuriomis jis remiasi siekdamas pagrįsti savo prašymą dėl atleidimo nuo mokesčio, ar pakanka, kad šios aplinkybės būtų neišvengiamos įgaliotojo sandėlio savininko atžvilgiu?

2. Ar galima laikyti, kad, ištekėjus produktams iš naftotiekio, jų praradimas dėl skystumo ir dėl žemės paviršiaus, kur jie pasklido, savybių, kurios neleido jų surinkti ir dėl to jie tapo mokesčių objektu, yra praradimas dėl natūralių produktų savybių pagal Direktyvos 92/12/EEB 14 straipsnio 1 dalį?

ETT konstatavo :

Iš ETT pateiktos bylos medžiagos aišku, jog SPMR nacionaliniuose teismuose tvirtino, kad nutekėjimas ir vėlesnis naftotiekio trūkimas, lėmęs produktų praradimą, įvyko dėl korozijos sukelto įtrūkimo, kuris faktinių aplinkybių metu nebuvo žinomas ir todėl jo nebuvo galima nustatyti naudojantis tuo metu turima technika. Tačiau, net jeigu įrenginius eksploatuojantis asmuo būtų atsakingas už techninius jų trūkumus, vis dėlto korozijos reiškinys gali būti laikomas force majeure Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio prasme su sąlyga, kad, atsižvelgiant į tuo metu turėtas žinias technologijų srityje jo atsiradimo, nebuvo galima numatyti. Todėl įgaliotasis sandėlio savininkas šio reiškinio negalėjo kontroliuoti. Nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje šios sąlygos tenkinamos.

Gali būti laikoma, kad techninių reikalavimų, susijusių su naftotiekio kokybe, projektavimu, saugojimu ir eksploatacija, laikymasis yra sąlyga, būtina siekiant nustatyti, ar buvo elgiamasi atsargiai. Tačiau techninių reikalavimų laikymasis pats savaime nėra lemiamas. Iš tiesų pakankamam atsargumui dar reikia, kad aktyviais ir tęstiniais veiksmais būtų siekiama nustatyti ir įvertinti galimą riziką ir, kad būtų galima imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių, kad šios rizikos pasekmių būtų išvengta.

Atsakydamas į antrąjį klausimą, ETT pažymėjo, kad nors praradimo dėl natūralių produktų savybių (kai iš naftotiekio ištekėjusių naftos produktų dalį, prarastą dėl jų skystumo ir dėl žemės, kur jie pasklido, savybių, buvo neįmanoma surinkti) sąvoka gali apimti praradimą „dėl technikos", tačiau ji netaikoma atsitiktinio praradimo atveju. Kadangi natūralaus praradimo atveju numatytas atleidimas nuo mokesčio skiriasi nuo Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalyje numatyto praradimo dėl nelaimingo atsitikimo ar force majeure atveju, todėl pirmasis atleidimas negali būti aiškinamas plačiai, siekiant apimti situacijas, kurios netenkinamos antruoju atveju.

ETT sprendimas :

1. Force majeure sąvoka pagal Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalį apibūdina su įgaliotuoju sandėlio savininku nesusijusias, neįprastas ir nenumatomas aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi. Sąlyga, jog aplinkybės turi būti nesusijusios su įgaliotuoju sandėlio savininku, apima ne tik nuo jo materialine ir fizine prasme nepriklausančias aplinkybes, bet ir aplinkybes, kurių, kaip objektyviai atrodo, įgaliotasis sandėlio savininkas nekontroliuoja arba už kurias neatsako.

2. Remiantis Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio nuostata, iš naftotiekio ištekėjusių naftos produktų dalį, prarastą dėl jų skystumo ir dėl žemės, kur jie pasklido, savybių, sudariusių kliūtis juos surinkti, negalima laikyti „prarasta dėl natūralių produktų savybių".

Šio sprendimo taikymas Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 98-3482; 2004, Nr. 26-802) nuostatas akcizai neskaičiuojami už prarastą prekių kiekį, neviršijantį Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytų natūralios netekties normų, taip pat už prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure ) aplinkybių, jei tai įrodyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pagal Įrodymo, kad akcizais apmokestinamos prekės prarastos dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, pateikimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 821 (Žin., 2002, Nr. 56-2264), nenugalimos jėgos aplinkybės yra: karas (paskelbtas ar nepaskelbtas), pilietinis karas, maištas ar revoliucija, stichinės nelaimės (smarkios audros, ciklonas, žemės drebėjimas, jūros ar upės potvynis, žaibas), sprogimas, gaisras, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas, boikotas, streikas, lokautas, nespartaus darbo kaip streiko forma, gamybinių ar administracinių pastatų užėmimas. Taip pat kitos nenugalimos jėgos, kurios pripažįstamos force majeure tik tada, kai nėra įrodymų, kad šios priežastys atsirado dėl tyčinių akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininko veiksmų.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į ETT sprendimą, sprendžiant atleidimo nuo akcizų dėl force majeure klausimą visais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo ėmėsi kokių nors atsargumo priemonių ar ne.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje http://curia.europa.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

 

Saulius Trečekauskas

 

Dėl Europos Teisingumo Teismo bylos C-374/06

(18.2-31-2)-R-1430
2008-02-13

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-1430

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos praneša apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje C-374/06, „BATIG Gesellschaft fur beteiligungen mbH" prieš „Hauptzollamt Bielefeld".

Bylos esmė: Ginčas kilo, kai „Hauptzollamt Bielefeld" atsisakė grąžinti sumą, sumokėtą už įsigytus fiskalinius ženklus, „BATIG Gesellschaft für Beteiligungen mbH". Šiais ženklas buvo pažymėti Vokietijos rinkai skirti cigarečių pakeliai, kurie gabenant buvo pavogti Airijoje.

Byloje nagrinėjamas klausimas: ar 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (toliau – Direktyva 92/12), turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kuri tabako produktų akcizus surinko išleisdama fiskalinius ženklus, turi minėtus fiskalinius ženklus įsigijusiam asmeniui grąžinti už juos sumokėtą sumą, jei šiais ženklais pažymėti tabako produktai kitoje valstybėje narėje neteisėtai išgabenami nustojant taikyti laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą ir todėl ši (kita) valstybė narė surenka tabako gaminiams taikomą akcizą iš ten įsisteigusio prekybininko, kuris išsiuntė tabako produktus pagal laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą Bendrijos viduje? Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, ETT klausimą formulavo taip: ar Direktyva 92/12 draudžia valstybės narės teisės aktus, kurie neleidžia grąžinti sumų, sumokėtų už įsigytus šios valstybės narės fiskalinius ženklus, jei šiais ženklais tabako produktai buvo pažymėti iki išleidžiant juos vartoti šioje valstybėje narėje ir pavogti kitoje valstybėje narėje, o šioje kitoje valstybėje narėje buvo sumokėtas akcizo mokestis, tačiau įrodymai, jog pavogti produktai nebus parduoti minėtų fiskalinių ženklų išdavimo valstybėje narėje, nebuvo pateikti.

ETT konstatavo:

Fiskaliniai ženklai išsaugo vertę net priklijuoti ant produktų. Vien jų buvimas ant pavogtų produktų gali paskatinti produktus parduoti oficialioje minėtus ženklus išleidusios valstybės narės rinkoje, pažeidžiant šios valstybės interesus. Tuo tarpu valstybės narės fiskaliniais ženklais nepažymėti tabako produktai gali būti parduodami tik šios valstybės juodojoje rinkoje.

Nors pagal Direktyvą 92/12 prekės turi būti apmokestinamos akcizais vienoje valstybėje narėje, būtent toje, kurioje produktai išleisti vartojimui, tačiau Bendrijos teisės aktų leidėjas nenumatė, jog dvigubo apmokestinimo prevencija yra absoliutus principas. Iš Direktyvos 92/12 22 straipsnio 1 ir 2 dalių kyla nuostata, kad, jei fiskalinius ženklus išleidusios valstybės narės mokesčių institucijos negali konstatuoti minėtų ženklų sunaikinimo, produktai, ant kurių jie buvo pritvirtinti, akcizais yra apmokestinami tiek valstybėje narėje, kurioje jie buvo išleisti vartojimui, tiek toje, kurioje jie skirti suvartoti. Šia nuostata Bendrijos teisės aktų leidėjas piktnaudžiavimo ir sukčiavimo prevenciją iškėlė aukščiau už apmokestinimo tik vienoje valstybėje narėje principą.

ETT sprendimas:

Direktyva 92/12 nedraudžia valstybės narės nacionalinės teisės aktų, kurie neleidžia grąžinti sumų, sumokėtų už šios valstybės narės išduotus fiskalinius ženklus, jei šiais ženklais tabako produktai buvo pažymėti iki išleidžiant juos vartoti šioje valstybėje narėje ir šie produktai buvo pavogti kitoje valstybėje narėje, kurioje turėjo būti sumokėti akcizai, ir jei įrodymai, jog pavogti produktai nebus parduoti minėtų fiskalinių ženklų išdavimo valstybėje narėje, nebuvo pateikti.

Šio sprendimo taikymas Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 98-3482; 2004, Nr. 26-802) nuostatas banderolių klijavimas nesiejamas su akcizų mokėjimu.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje http://curia.europa.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

 

Saulius Trečekauskas

 

Dėl Europos Teisingumo Teismo bylos C-330/05

(18.2-31-2)-R-11600
2007-11-27

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-11600

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos praneša apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje C-330/05, Fredrik Granberg prieš Švediją.

Bylos esmė:

F. Granberg autofurgonas, važiuojantis iš Suomijos į Švediją, buvo sustabdytas Švedijos muitinės poste. Muitininkai transporto priemonėje rado 3000 litrų Suomijoje parduodamo šildymui skirto dyzelinio kuro (toliau – šildymo kuras), kuris buvo vežamas trijuose IBC konteineriuose (tokius konteinerius naudoja profesionalūs prekiautojai hidraulinei alyvai vežti). Gabentas šildymo kuras esą buvo skirtas asmeninio naudojimo reikmėms – F.Granberg namams šildyti. Prokuratūra F. Granberg iškėlė baudžiamąją bylą dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo (prekės gabentos apsunkinant mokesčių kontrolę, nes prieš tai kompetentingoms mokesčių institucijoms nebuvo pateiktos deklaracijos, mokėtinų mokesčių sumokėjimą užtikrinančios garantijos, įrodymai dėl tokios garantijos pateikimo ir supaprastintas lydimasis dokumentas).

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Ar 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB, (toliau – Direktyva) 9 str. 3 dalyje Europos Sąjungos valstybėms narėms (toliau – ES valstybės) suteikta galimybė netaikyti šildymo kurui Direktyvos 8 straipsnio nuostatų, tai yra, ar ES valstybės teisės aktai gali numatyti, kad privatus asmuo, šildymo kurą įsigyjantis savo reikmėms kitoje ES valstybėje, kurioje jis buvo išleistas vartoti, ir pats jį vežantis į paskirties ES valstybę, turi šioje ES valstybėje sumokėti akcizus, neatsižvelgiant į to kuro vežimo būdą?

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar Direktyvos 9 str. 3 dalis yra suderinama su pagrindiniais EB sutarties laisvo prekių judėjimo ir proporcingumo principais, atsižvelgiant į tai, kad atrodo, jog Direktyvos 9 str. 3 dalies tikslas yra neleisti privatiems asmenims vežti mineralinį kurą, nustatant principo, kad kai privatūs asmenys prekių įsigijo savo reikmėms ir patys jas vežė, akcizas mokamas įsigijimo ES valstybėje, išimtį, ir ar toks tikslas suderinamas su Europos Sąjungos Tarybos nurodytu Direktyvos teisiniu pagrindu, ar Direktyvos 9 str. 3 dalis yra neteisėta?

3. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, ar tai, kad privatus asmuo autofurgone veža 3 000 l šildymo kuro trijuose IBC konteineriuose, o tai gali būti leista autofurgonu komerciniais tikslais vežti pavojingas prekes, būtent skysčius, reiškia vežimą neįprastu būdu Direktyvos 9 str. 3 dalies prasme?

4. Ar su Direktyvos 7 str. 4 dalies nuostatomis suderinama tai, kad ES valstybė priima teisės nuostatą, kuri numato, jog privatus asmuo, įsigyjantis šildymo kurą savo reikmėms kitoje ES valstybėje, kurioje tas kuras jau buvo išleistas vartoti, ir pats jį vežantis į paskirties ES valstybę neįprastu būdu Direktyvos 9 str. 3 dalies prasme, turi pateikti akcizų sumokėjimo užtikrinimo garantiją ir veždamas turėti supaprastintą akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentą bei akcizų sumokėjimą užtikrinančios garantijos pateikimo įrodymą?

ETT konstatavo, kad D irektyvos 9 str. 3 dalyje nustatyta, jog „Valstybės narės taip pat gali numatyti, kad vartojimo valstybėje narėje turi būti mokamas akcizas už kitoje valstybėje narėje jau išleistą vartojimui mineralinį kurą, jeigu privatūs asmenys arba kiti asmenys jų vardu neįprastu būdu transportuoja šiuos produktus <..>". Tačiau ES valstybės šia teise gali pasinaudoti tik tada, jei yra įvykdytos kelios sąlygos: 1) kurą, kurio akcizai sumokėti, turi vežti privatus asmuo ar kitas asmuo jo vardu, 2) vežimas turi būti „neįprastu būdu". Vežimas ,,neįprastu būdu" – tai ,,kuro gabenimas ne stacionariose transporto priemonių kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose, taip pat šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse". Iš to išplaukia, kad, ES valstybė negali pasinaudoti vartojimo ES valstybėje privataus asmens asmeniniais tikslais importuoto šildymo kuro apmokestinimo akcizais teise, kai privatus asmuo transportuoja prekę tokiu būdu, kurio neapima sąvoka „neįprastas transportavimas".

Šildymo kuro vežimas ne sunkvežimiais cisternomis visais atvejais turi būti laikomas ,,neįprastu transportavimu".

Supaprastintas akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentas turi būti naudojamas prekes gabenant ,,komerciniais tikslais". Vežant į kitą ES valstybę asmeniniams tikslams įsigytus produktus nereikalaujama turėti tokio dokumento. Tokia pareiga galėtų būti privaloma neįprastu būdu vežant mineralinį kurą, kai vartojimo ES valstybė, vykdydama Direktyvos 9 str. 3 dalyje numatytą pareigą, reikalauja sumokėti akcizus tam, kad galėtų kontroliuoti šio produkto padėtį mokesčių prasme. Todėl nereikėtų atmesti galimybės, jog paskirties ES valstybė privataus asmens šildymo kuro neįprasto vežimo atveju gali reikalauti, kad šis asmuo pateiktų lydimąjį dokumentą bei dokumentą, įrodantį, kad pateikta akcizų sumokėjimą užtikrinanti garantija.

ETT sprendimas :

1. Direktyvos 9 str. 3 dalis bendrai neleidžia apmokestinti akcizais vartojimo ES valstybėje šildymo kuro, kurį kitoje ES valstybėje įsigijo privatus asmuo savo reikmėms ir pats jį vežė į vartojimo ES valstybę, neatsižvelgiant į vežimo būdą.

2. 3000 l šildymo kuro vežimas privataus asmens autofurgone esančiuose trijuose IBC konteineriuose reiškia „neįprastą transportavimą" Direktyvos 9 str. 3 dalies prasme.

3. Direktyvos 7 str. 4 dalis, kaip ir šios Direktyvos 9 str. 3 dalis, nedraudžia paskirties ES valstybės (kurioje turės būti sumokėti akcizai) teisės aktų, nustatančių visiems privatiems asmenims, asmeniškai ir savo reikmėms įsigijusiems šildymo kuro kitoje ES valstybėje (kurioje ši prekė buvo išleista vartoti), ir patiems ją vežant į tą paskirties ES valstybę „neįprastu būdu" 9 str. 3 dalies prasme, pareigą pateikti akcizų sumokėjimą užtikrinančią garantiją ir turėti lydimąjį dokumentą bei šios garantijos pateikimą kompetentingai institucijai įrodantį dokumentą.

Šio sprendimo taikymas Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 98-3482; 2004, Nr. 26-802) 41 str. 1 d. 8 punktą, nuo akcizų atleidžiami tik tie energetiniai produktai (variklių degalai), kurie į Lietuvos Respublikos įvežami gamintojo techniniuose dokumentuose numatytose stacionariose variklių degalų ir tepalų talpyklose, iš kurių šie produktai tiesiogiai patenka į stacionarias transporto priemonės variklių degalų tiekimo ir tepimo sistemas.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje (http://curia.europa.eu).

 

Viršininko pavaduotojas

 

Gediminas Vyšniauskis

Dėl Europos Teisingumo Teismo bylos C-391/05

(18.2-31-2)-R-5623
2007-05-29

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-5623

Ši informacija skelbiama:
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje C-391/05, Jan De Nul NV prieš Hauptzollamt Oldenburg.

Bylos esmė: Jan De Nul ginčija atsisakymą atleisti nuo akcizų tam tikrą mineralinės alyvos kiekį, kurį vykdant hidraulinės inžinerijos veiklą (atlikdama Elbės upės tarp Hamburgo ir Cuxhaveno gilinimo darbus) sunaudojo žemsiurbė: žemsiurbė iš vandens telkinio dugno siurbia smėlį, žvyrą ir kitas medžiagas, kurios kartu su įsiurbtu vandeniu patenka į jos talpyklas, o vėliau šios medžiagos gabenamos į sąvartyną ir ten iškraunamos. Hauptzollamt Oldenburg atsisakė atleisti nuo akcizų žemsiurbės sunaudojamas mineralines alyvas už per manevravimą atliekant gilinimo operacijas sunaudotą mineralinės alyvos kiekį. Jan de Nul neginčija akcizų mineralinės alyvos, sunaudotos siurbiant ir iškraunant smėlį, žvyrą ir kitas medžiagas.

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Kaip reikėtų suprasti sąvoką „navigacija Bendrijos vandenyse" 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/81/EEB dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų suderinimo (toliau – Direktyva 92/81) 8 straipsnio 1 dalies c punkto pirmosios pastraipos prasme, lyginant su tos pačios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies b punkte vartojama sąvoka „vidaus vandenys"? (atitinka šiuo metu galiojančios 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (toliau – Direktyva 2003/96/EB) 14 str. 1 dalies c punktą ir 15 str. 1 dalies f punktą )

2. Ar ar tam tikros operacijos naudojant žemsiurbę gali būti laikomos patenkančiomis į sąvoką „navigacija" Direktyvos 92/81 8 straipsnio 1 dalies c punkto pirmosios pastraipos prasme ?

ETT konstatavo , kad mineralines alyvas, naudojamas kaip degalai navigacijos Bendrijos vandenyse tikslais, valstybės narės privalo atleisti nuo akcizų. Tuo siekiama palengvinti prekybą Bendrijos viduje, ypač laisvą prekių judėjimą ir paslaugų, kurias galima teikti šiuose vandenyse, teikimą, išvengti konkurencijos iškraipymų, kylančių dėl skirtingose valstybėse narėse taikomų skirtingų akcizų.

V alstybės narės gali visiškai arba iš dalies atleisti nuo mokesčių, arba taikyti sumažintus mokesčių tarifus mineralinėms alyvoms ar kitiems panašiam naudojimui skirtiems produktams, kuriems taikoma fiskalinė kontrolė. Tačiau sąvoka „navigacija vidaus vandenyse" neturi reikšmės minėtos ,,privalomos" lengvatos taikymui. Jūrinei navigacijai komerciniais tikslais tinkantys laivai gali plaukti ir vidaus vandenų keliais iki tam tikrų ne pakrantėje esančių jūrinių uostų. Jei būtų nuspręsta, kad atleidimas nuo mokesčių netaikomas navigacijai nuo tada, kai ją pradedama vykdyti vidaus vandenų keliais vykstant į jūrinius uostus, būtų pakenkta prekybai Bendrijos viduje, nes tokio atleidimo nuo mokesčių netaikymas sudarytų nepalankesnes sąlygas šia navigacija užsiimantiems ūkio subjektams ir keltų grėsmę nukreipti dalį šių uostų jūrinio eismo į kitus uostus. Šie ūkio subjektai atsidurtų nepalankesnėje padėtyje nei pakrantės uostuose veikiantys subjektai. Todėl Direktyvos 92/81 8 straipsnio 2 dalyje (atitinka D irektyvos 2003/96/EB 15 str. 1 dalį) numatyta tvarka gali būti taikoma tik navigacijai vidaus vandenų keliais, kuri nevyksta vandenyse, kuriais vykdoma jūrinė navigacija siekiant komercinių tikslų.

Dėl sąvokos „navigacija" Direktyvos 92/81 8 straipsnio 1 dalies c punkto pirmosios pastraipos prasme Teisingumo Teismas sprendime Deutsche See-Bestattungs-Genossenschaft (2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Deutsche See-Bestattungs-Genossenschaft, C‑389/02) yra pasisakęs, kad bet kokiai navigacijos komerciniais tikslais operacijai taikomas atleidimas nuo akcizo. Kelionės tikslas nėra svarbus, kai kalbama apie navigaciją, kuri yra už užmokestį teikiama paslauga. Atsižvelgiant į tai, kad žemsiurbė turi varymo sistemą, kuria naudodamasi ji gali savarankiškai judėti – ji turi tokiam paslaugų teikimui būtinas technines charakteristikas. M anevrai, kuriuos žemsiurbė atlieka siurbdama ir iškraudama medžiagas, t. y. nuo valymo veiklos neatsiejamas judėjimas, patenka į sąvoką „navigacija" Direktyvos 92/81 8 straipsnio 1 dalies c punkto pirmosios pastraipos prasme (atitinka D irektyvos 2003/96/EB 14 str. 1 dalies c punktą) .

ETT sprendimas :

1. Sąvoką „Bendrijos vandenys" reikia suprasti kaip apimančią visus vandenis, kuriuose paprastai vyksta komercinė jūrinė navigacija. Tokia navigacija apima visus jūrinius laivus, įskaitant ir paties didžiausio tonažo.

2. Manevrai, kuriuos žemsiurbė atlieka siurbdama ir iškraudama medžiagas, t. y. nuo valymo veiklos neatsiejamas judėjimas, patenka į sąvoką „navigacija" Direktyvos 92/81 8 straipsnio 1 dalies c punkto pirmosios pastraipos prasme (atitinka D irektyvos 2003/96/EB 14 str. 1 dalies c punktą) .

Šio sprendimo taikymas Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 98-3482; 2004, Nr. 26-802) 41 str. 1 d. 2 punktą nuo akcizų atleidžiami laivų degalai, kurie tiekiami laivų navigacijos Europos Bendrijų vandenyse tikslais (įskaitant žvejybą), išskyrus laivų degalus, tiekiamus į asmeniniams poreikiams naudojamus laivus. Energetinių produktų, kuriems taikoma ši lengvata, kodus pagal KN nustato Vyriausybė. Lengvata būtų pritaikyta ir degalams, kuriuos Europos Bendrijų vandenyse sunaudoja savaeigiai plaukiojantys įrenginiai (įskaitant žemsiurbes) judėjimo komerciniais tikslais.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje adresu: http://curia.europa.eu

 

Viršininko pavaduotojas

 

Saulius Trečekauskas