Ankstesni

Registracijos numeris (18.3-31-2)-RM-7960

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau — VMI prie FM) paaiškina, kada ekonominę veiklą vykdantiems fiziniams asmenims ir jų kontroliuojamiems juridiniams asmenims atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtojais ir kokiais atvejais jie gali būti išregistruoti iš PVM mokėtojų.

I. Dėl registravimo PVM mokėtojais

1. Kokias sąlygas atitinkantys ekonominę veiklą vykdantys fiziniai asmenys, kontroliuojantys keletą juridinių asmenų, turi privalomai registruotis PVM mokėtojais?

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau — PVM įstatymas) išskiria tris pagrindines sąlygas, kurias atitinkantys fiziniai asmenys turi registruotis PVM mokėtojais:

1) fizinis asmuo pats vykdo ekonominę veiklą ir

2) tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja keletą, t. y. du ar daugiau, juridinių asmenų ir

3) bendra visų jo kontroliuojamų juridinių asmenų ir jo paties gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 155 000 Lt sumą ( 71 straipsnio 7 dalis ) arba praėjusiais kalendoriniais metais įsigijo ir einamaisiais kalendoriniais metais numato įsigyti prekių iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir bendra jų vertė viršija 35 000 Lt ( 71¹ straipsnio 6 dalis ).

Pažymėtina, kad registruotis PVM mokėtojais turi ne tik fiziniai asmenys, atitinkantys aukščiau minėtas sąlygas, bet ir jų kontroliuojami juridiniai asmenys.

2. Koks apmokestinamųjų juridinių asmenų ir ekonominę veiklą vykdančių fizinių asmenų gautas (gautinas) atlyginimas už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas įtraukiamas į PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies nustatytą 155 000 Lt registravimosi ribą?

Vadovaujantis PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, ekonomine veikla yra laikoma bet kokia ekonominė veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje, ir valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.

Apmokestinamųjų asmenų PVM objektas yra gautas (gautinas ) atlyginimas už bet kokią ekonominę veiklą (išskyrus PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytas išimtis), neatsižvelgiant į veiklos mastą.

Pažymėtina, kad fiziniam asmeniui skaičiuojant PVM registracijai nustatytą 155 000 Lt ribą, sumuojama:

- gautas (gautinas ) atlyginimas iš vykdomos ekonominės veiklos ir (arba) už verčiantis individualia veikla pagal verslo liudijimą parduotas prekes ir/ar suteiktas;

- gautas (gautinas) atlyginimas už savarankišką kūrybą vykdančių fizinių asmenų (dailininkų, rašytojų, kompozitorių ir pan.) suteiktas paslaugas ir/ar parduotus kūrinius;

- gautas (gautinas) atlyginimas už savarankišką profesinę veiklą vykdančių fizinių asmenų (advokatų, notarų, gydytojų, architektų ir pan.) suteiktas paslaugas ir/ar parduotas prekes;

- gautas (gautinas) atlyginimas už sporto veiklą savarankiškai vykdančio fizinio asmens — sportininko rengimąsi varžyboms ir dalyvavimą varžybose;

- gautas (gautinas) atlygis už PVM apmokestinamą nekilnojamų pagal prigimtį daiktų nuomą.

3. Kokiais PVM įstatyme nurodytais atvejais fiziniai asmenys gali kontroliuoti juridinius asmenis?

PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apmokestinamąjį asmenį kontroliuojančiu asmeniu yra laikytinas tas asmuo, kuris:

1) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 procentų apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytino pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti, arba

2) pats valdydamas ne mažiau kaip 10 procentų apmokestinamojo asmens akcijų (dalių, pajų) arba kitų teisių į paskirstytino pelno dalį, arba išimtinių teisių jas įsigyti, kartu su susijusiais asmenimis jų valdo daugiau kaip 50 procentų, arba

3) turi teisę išrinkti (paskirti) daugumą apmokestinamojo asmens valdymo organų narių ir (arba) faktiškai kontroliuoja to apmokestinamojo asmens priimamus sprendimus.

Iš teisinio reglamentavimo matyti, kad fizinis asmuo juridinius asmenis gali kontroliuoti ne vienas, o kartu su susijusiais asmenimis. Susijusių asmenų sąvoka yra pateikiama PVM įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje, kurioje nurodyta, kad tai ne tik fizinio asmens sutuoktinis, bet ir sužadėtinis, sugyventinis, taip pat giminystės bei svainystės (iki ketvirtojo laipsnio) ryšiais siejami asmenys.

4. Kokie gali būti konkrečių juridinių asmenų (individualios įmonės, viešosios įstaigos, ūkinės bendrijos, mažosios bendrijos, žemės ūkio bendrovės) kontroliavimo atvejai?

Nustatyti, kada fizinis asmuo valdo akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves dažnai būna santykinai paprasta (tereikia žinoti, kiek procentų tas fizinis asmuo ar su šiuo fiziniu asmeniu susiję asmenys turi akcijų, sąrašą), tačiau tam tikrais atvejais kyla sunkumų analizuojant kitų juridinių asmenų kontroliavimo atvejus:

- Individuali įmonė. Ją kontroliuoja ir s prendimus dėl jos savarankiškai priima pats savininkas.

- Viešoji įstaiga. Jei visų dalininkų įnašų dydžiai lygūs, tai kiekvienas dalininkas turi vieną balsą. Jei dalininkų įnašų dydžiai skirtingi, balsai apskaičiuojami įvertinant jų įnašo vertę.

- Ūkinė bendrija. Priimant nutarimus kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą nepriklausomai nuo jo dalies bendrosios nuosavybės teisėje dydžio.

- Mažoji bendrija. Paprastai yra nustatyta, kad 1 mažosios bendrijos narys turi 1 balsą.

- Žemės ūkio bendrovė. Kiekvienas narys turi tiek balsų, kiek susidarytų padalijus jo turimo pajaus dydį iš minimalaus pajinio įnašo.

Svarbu pažymėti, kad kiekvienu atveju nustatinėjant, ar fizinis asmuo (vienas ar kartu su susijusiais asmenimis) kontroliuoja juridinį asmenį, reikia nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai. Pavyzdžiui, vieno sutuoktinio po santuokos įsteigtas juridinis asmuo yra laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, todėl abu sutuoktiniai šio juridinio asmens atžvilgiu laikomi kontroliuojančiais asmenimis (jiems priklauso lygios jo dalys), tačiau jeigu tas juridinis asmuo įsteigtas už asmenines vieno sutuoktinio lėšas, tokiu atveju juridinis asmuo yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

II. Pavyzdžiai dėl registravimo PVM mokėtojais

1. Žmona ir vyras yra įsigiję verslo liudijimus vykdyti prekybą kioskuose. Be to, žmona turi 90 proc. akcijų, o vyras — 10 proc. akcijų UAB „A". UAB „A" turi 100 proc. akcijų UAB „B". Žmonos pajamos, gautos vykdant PVM apmokestinamą veiklą, per paskutinius 12 mėn. sudaro 35 000 Lt, vyro — 60 000 Lt, UAB „A" — 110 000 Lt. UAB „B" yra gavusi 55 000 Lt pajamų už PVM neapmokestinamą veiklą . Ar paminėtiems fiziniams asmenims ir jų kontroliuojamiems juridiniams asmenims yra prievolė registruotis PVM mokėtojais?

Kadangi UAB „B" vykdo tik PVM neapmokestinamą veiklą ir neturi teisės į PVM atskaitą, vadinasi, UAB „B" nėra prievolės registruotis PVM mokėtoja. Vadovaujantis 71 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skaičiuojant 155 000 Lt, į jos gautas pajamas neatsižvelgiama, tačiau laikoma, kad ji yra kontroliuojama fizinio asmens.

Žmona šiuo atveju kontroliuoja UAB „A" ir netiesiogiai (per UAB „A") kontroliuoja UAB „B". Žmonai nėra prievolės registruotis PVM mokėtoja, nes jos dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jos pačios pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus neviršijo 155 000 Lt (35 000 + 110 000 = 145 000).

Vyras šiuo atveju taip pat kartu su susijusiu asmeniu (žmona) kontroliuoja UAB „A" (valdo 100 proc. akcijų, t. y. 90 + 10 = 100) ir netiesiogiai (per UAB „A") kontroliuoja UAB „B". Vyrui yra prievolė registruotis PVM mokėtoju, nes jo dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jo paties pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (60 000 + 110 000 = 170 000).

UAB „A" kaip kontroliuojamam asmeniui yra prievolė registruotis PVM mokėtoja, nes vyro ir UAB „A" pajamos bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (60 000 + 110 000 = 170 000).

2. Motina ir dukra turi įsigijusios verslo liudijimus vykdyti d rabužių siuvimą ir taisymą. Be to, motina turi 60 proc., o dukra 9 proc. akcijų UAB „A" . Motina taip pat turi 15 proc., o dukra 55 proc. akcijų UAB „B". Motinos pajamos, gautos vykdant PVM apmokestinamą veiklą, per paskutinius 12 mėn. sudaro — 30 000 Lt, dukros — 40 000 Lt, UAB „A" — 70 000 Lt, o UAB „B" — 60 000 Lt. Ar paminėtiems fiziniams asmenims ir jų kontroliuojamiems juridiniams asmenims yra prievolė registruotis PVM mokėtojais?

Motina šiuo atveju kontroliuoja UAB „A" ir kartu su susijusiu asmeniu (dukra) kontroliuoja UAB „B" (valdo 70 proc. akcijų, t. y. 15 + 55 = 70). Motinai yra prievolė registruotis PVM mokėtoja, nes jos dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jos pačios pajamos bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (30 000 + 70 000 + 60 000 = 160 000).

Dukra šiuo atveju kontroliuoja ne keletą, o tik vieną juridinį asmenį — UAB „B" . Ji turi mažiau kaip 10 proc. UAB „A" akcijų, todėl ji neturi galimybės daryti įtakos UAB „A" priimamiems sprendimams. Dukrai nėra prievolės registruotis PVM mokėtoja, nes jos pajamos per paskutinius 12 mėn. neviršijo 155 000 Lt.

UAB „A" bei UAB „B" kaip kontroliuojamiems asmenims taip pat yra prievolė registruotis PVM mokėtojais, nes motinos ir UAB „A" bei UAB „B" pajamos bendrai sudėjus per paskutinius 12 mėn. viršijo 155 000 Lt (30 000 + 70 000 + 60 000 = 160 000) .

3. Žmona vykdo individualią veiklą pagal pažymą (teikia vertimo paslaugas). Be to, žmona kartu su savo vyru bei dar vienu asmeniu C (nesusijęs asmuo) turi įsteigusi UAB „X". Žmona su vyru turi po 30 proc. akcijų, o asmuo C — 40 proc. UAB „X" akcijų. Žmona su asmeniu D (nesusijęs asmuo) yra įsteigusi dar vieną UAB „Y", kurioje kiekvienas turi po 50 proc. akcijų. Žmonos pajamos, gautos vykdant PVM apmokestinamą veiklą, per paskutinius 12 mėn. sudaro — 75 000 Lt, UAB „X" — 60 000 Lt, UAB „Y" — 40 000 Lt . Ar paminėtiems fiziniams asmenims ir jų kontroliuojamiems juridiniams asmenims yra prievolė registruotis PVM mokėtojais?

Vyrui, asmeniui C (nesusijusiam asmeniui) ir asmeniui D (nesusijusiam asmeniui) nėra prievolės registruotis PVM mokėtojais, nes jie nevykdo ekonominės veiklos.

Žmona šiuo atveju kartu su susijusiu asmeniu (savo vyru) kontroliuoja UAB „X" (valdo 60 proc. akcijų, t. y. 30 + 30 = 60 ) bei faktiškai kontroliuoja UAB „Y" priimamus sprendimus (dėl jos nepritarimo sprendimas gali būti nepriimtas). Žmonai yra prievolė registruotis PVM mokėtoja, nes jos dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jos pačios pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (75 000 + 60 000 + 40 000 = 175 000).

UAB „X" bei UAB „Y" kaip kontroliuojamiems asmenims taip pat yra prievolė registruotis PVM mokėtojais, nes žmonos ir UAB „X" bei UAB „Y" pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (75 000 + 60 000 + 40 000 = 175 000).

4. Fizinis asmuo yra įsigijęs verslo liudijimą vykdyti juvelyrinių papuošalų gamybą ir taisymą. Be to, fizinis asmuo turi 25 proc. akcijų UAB „A". Šio fizinio asmens brolis taip pat turi 25 proc. akcijų UAB „A". UAB „A" turi 70 proc. akcijų UAB „B". Fizinis asmuo savo individualiai veiklai vykdyti per kalendorinius metus įsigijo prekių iš Europos Sąjungos valstybių narių už 15 000 Lt, UAB „A" — už 7 000 Lt, UAB „B" — už 20 000 Lt. Ar paminėtiems fiziniams asmenims ir jų kontroliuojamiems juridiniams asmenims yra prievolė registruotis PVM mokėtojais?

Fizinio asmens broliui nėra prievolės registruotis PVM mokėtoju, nes jis nevykdo ekonominės veiklos.

Fizinis asmuo šiuo atveju kartu su susijusiu asmeniu (broliu) valdo UAB „A", nes faktiškai kontroliuoja šio juridinio asmens priimamus sprendimus (dėl jų nepritarimo sprendimas gali būti nepriimtas). Be to, fizinis asmuo netiesiogiai (per UAB „A" ) kontroliuoja UAB „B". Fiziniam asmeniui yra prievolė registruotis PVM mokėtoju, nes jo dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jo paties įsigytų prekių iš Europos Sąjungos valstybių narių vertė bendrai sudėjus viršijo 35 000 Lt (15 000 + 7 000 + 20 000 = 42 000).

UAB „A" bei UAB „B" kaip kontroliuojamiems asmenims taip pat yra prievolė registruotis PVM mokėtojais, nes fizinio asmens ir UAB „A" bei UAB „B" įsigytų prekių iš Europos Sąjungos valstybių narių vertė bendrai sudėjus viršijo 35 000 Lt (15 000 + 7 000 + 20 000 = 42 000).

5. Fizinis asmuo yra įsigijęs verslo liudijimą vykdyti fotografavimo veiklą. Be to, fizinis asmuo turi 100 proc. akcijų UAB „A". UAB „A" turi 30 proc. akcijų UAB „B". Likusias 70 proc. akcijų UAB „B" turi fizinio asmens sūnus, kuris vykdo individualią veiklą pagal pažymą. Fizinio asmens pajamos, gautos vykdant PVM apmokestinamą veiklą, per paskutinius 12 mėn. sudaro — 55 000 Lt, fizinio asmens sūnaus — 30 000 Lt, UAB „A" — 60 000 Lt, UAB „B" — 70 000 Lt . Ar paminėtiems fiziniams asmenims ir jų kontroliuojamiems juridiniams asmenims yra prievolė registruotis PVM mokėtojais?

Fizinis asmuo šiuo atveju kontroliuoja UAB „A" ir netiesiogiai (per UAB „A" ) kartu su susijusiu asmeniu (sūnumi) kontroliuoja UAB „B" (valdo 100 proc. akcijų, t. y. 30 + 70 = 100 ). Fiziniam asmeniui yra prievolė registruotis PVM mokėtoju, nes jo dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jo paties pajamos per paskutinius 12 mėn. viršijo 155 000 Lt (55 000 + 60 000 + 70 000 = 185 000).

Fizinio asmens sūnus šiuo atveju kontroliuoja tik UAB „B". Jis nekontroliuoja UAB „A", nes, vadovaujantis PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 2 punktu, tam, kad valdytų šį juridinį asmenį, turėtų valdyti ne mažiau kaip 10 procentų UAB „A" akcijų arba atitikti kitus reikalavimus, nurodytus 2 straipsnio 3 dalyje. Fizinio asmens sūnui nėra prievolės registruotis PVM mokėtoju, nes jo pajamos per paskutinius 12 mėn. neviršijo 155 000 Lt.

UAB „A" bei UAB „B" kaip kontroliuojamiems asmenims taip pat yra prievolė registruotis PVM mokėtojais, nes fizinio asmens ir UAB „A" bei UAB „B" pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (55 000 + 60 000 + 70 000 = 185 000).

III. Dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų

Kokiais būdais išregistruojami iš PVM mokėtojų kontroliuojantys fiziniai asmenys ir jų kontroliuojami juridiniai asmenys?

Vadovaujantis PVM įstatymo 75 straipsniu, tiek fizinis asmuo, tiek juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą išregistruoti jį iš PVM mokėtojų arba gali būti iš jų išregistruoti vietos mokesčių administratoriaus iniciatyva.

Fizinis asmuo, siekdamas išsiregistruoti iš PVM mokėtojų, gali pateikti Fizinio asmens prašymą įregistruoti į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistruoti iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro formą FR0389, o juridinis asmuo — Juridinio asmens prašymą įregistruoti į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistruoti iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro formą FR0388 (nuo 2014-07-01 tiek juridiniai asmenys, tiek fiziniai asmenys teikia prašymo FR0388 formą).

Vietos mokesčių administratorius kontroliuojantį fizinį asmenį ir jo kontroliuojamą juridinį asmenį iš PVM mokėtojų gali išregistruoti, jeigu jis nevykdo ekonominės veiklos, nekuria (nestato) ilgalaikio turto, neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių, neįsigyja paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje neteikia paslaugų.

IV. Pavyzdžiai dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų

1. Fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą pagal pažymą (kompiuterių programavimo veikla ) ir įregistruotas PVM mokėtoju, turi 100 proc. akcijų UAB „A" (PVM mokėtojas), yra Viešosios įstaigos „B" (PVM mokėtojas) steigėjas, taip pat turi individualią įmonę „C" (PVM mokėtojas). Ar gali vietos mokesčių administratorius savo iniciatyva iš PVM mokėtojų išregistruoti UAB „A", neatsižvelgiant į tai, kad UAB „A", kuri nevykdo ekonominės veiklos, yra kontroliuojama fizinio asmens, kurio kontroliuojamų asmenų bendras gaunamas atlygis per paskutinius 12 mėn. viršija 155 000 Lt ribą?

Taip. Jeigu mokesčių administratorius surenka pakankamai duomenų, kad UAB „A" nevykdo ekonominės veiklos (neteikia PVM deklaracijų, teikiamose PVM deklaracijose deklaruojami nulinių reikšmių duomenys arba kt.), tai neatsižvelgiant į tai, kad UAB „A" yra kontroliuojama fizinio asmens, kurio kontroliuojamų asmenų bendras atlygis bendrai sudėjus per paskutinius 12 mėn. viršijo 155 000 Lt, UAB „A" gali būti išregistruojama iš PVM mokėtojų.

2. Fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą pagal pažymą ( kirpyklų veikla) ir įregistruotas PVM mokėtoju , turi 100 proc. akcijų UAB „A" (PVM mokėtojas) ir 80 proc. akcijų UAB „B" (PVM mokėtojas) . Likusias 20 proc. akcijų UAB „B" turi fizinio asmens pusseserė, kuri vykdo individualią veiklą pagal pažymą ir įregistruota PVM mokėtoja . Fizinio asmens pusseserė taip pat yra įsteigusi mažąją bendriją C, kuri vietos mokesčių administratoriaus iniciatyva buvo išregistruota iš PVM mokėtojų. Fizinio asmens pajamos, gautos vykdant PVM apmokestinamą veiklą, per paskutinius 12 mėn. sudaro — 55 000 Lt, fizinio asmens pusseserės — 45 000 Lt, UAB „A" — 135 000 Lt, UAB „B" — 10 000 Lt, mažosios bendrijos C — 0 Lt . UAB „B" vadovas nusprendė pateikti prašymą išregistruoti UAB „B" iš PVM mokėtojų, nes pajamos per paskutinius 12 mėn. neviršijo 155 000 Lt. Ar paminėtiems fiziniams asmenims ir jų kontroliuojamiems juridiniams asmenims nėra prievolės būti PVM mokėtojais?

Fizinis asmuo šiuo atveju kontroliuoja UAB „A" ir UAB „B". Fiziniam asmeniui yra prievolė registruotis PVM mokėtoju, nes jo dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jo paties pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (55 000 + 135 000 + 10 000 = 200 000).

Fizinio asmens pusseserė šiuo atveju kontroliuoja mažąją bendriją C ir kartu su susijusiu asmeniu (fiziniu asmeniu) UAB „B" ( valdo 100 proc. akcijų, t. y. 80 + 20 = 100 ) . Fizinio asmens pusseserei nėra prievolės būti PVM mokėtoja, nes jos kontroliuojamų juridinių asmenų ir jos pačios pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus neviršijo 155 000 Lt (45 000 + 10 000 + 0 = 55 000).

UAB „A" kaip kontroliuojamam asmeniui yra prievolė būti PVM mokėtoja, nes fizinio asmens ir UAB „A" bei UAB „B" pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (55 000 + 135 000 + 10 000 = 200 000).

UAB „B" kaip kontroliuojamam asmeniui yra prievolė būti PVM mokėtoja, nes fizinio asmens ir UAB „A" bei UAB „B" pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (55 000 + 135 000 + 10 000 = 200 000).

Mažajai bendrijai taip pat nėra prievolės būti PVM mokėtoja, jeigu ji neplanuoja vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos.

3. Fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą pagal pažymą (baldų gamyba) ir įregistruotas PVM mokėtoju, turi 15 proc. akcijų UAB „A" (PVM mokėtoja). Vienas iš UAB „A" akcininkų, turintis 40 proc. akcijų, fiziniam asmeniui perleido balsavimo teisę 3 metams. UAB „A" turi 100 proc. akcijų UAB „B" (PVM mokėtoja). Fizinio asmens pajamos, gautos vykdant PVM apmokestinamą veiklą, per paskutinius 12 mėn. sudaro 125 000 Lt, UAB „A" — 65 000 Lt, o UAB „B" — 15 000 Lt . Fizinis asmuo nusprendė išsiregistruoti iš PVM mokėtojų, nes jo pajamos per paskutinius 12 mėn. neviršijo 155 000 Lt. Ar paminėtam fiziniam asmeniui ir jo kontroliuojamiems juridiniams asmenims nėra prievolės būti PVM mokėtojais?

Fizinis asmuo šiuo atveju kontroliuoja UAB „A" ( buvo sudaryta balsavimo teisės perleidimo sutartis, kuri atitinka PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 3 punktą ) ir netiesiogiai (per UAB „A") kontroliuoja UAB „B" . Fiziniam asmeniui yra prievolė registruotis PVM mokėtoju, nes jo dviejų kontroliuojamų juridinių asmenų ir jo paties pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (125 000 + 65 000 + 15 000 = 205 000).

UAB „A" kaip kontroliuojamam asmeniui yra prievolė būti PVM mokėtoja, nes kontroliuojančio fizinio asmens ir UAB „A" bei UAB „B" pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (125 000 + 65 000 + 15 000 = 205 000).

UAB „B kaip kontroliuojamam asmeniui" yra prievolė būti PVM mokėtoja, nes kontroliuojančio fizinio asmens ir UAB „A" bei UAB „B" pajamos per paskutinius 12 mėn. bendrai sudėjus viršijo 155 000 Lt (125 000 + 65 000 + 15 000 = 205 000).

Atkreipiame dėmesį, kad daugiau informacijos apie kontroliuojančius ir kontroliuojamus asmenis bei jų registravimąsi PVM mokėtojais galima rasti PVM įstatymo 2, 71 ir 7- 1 straipsnių komentaruose, kurie yra paskelbti VMI prie FM interneto svetainėje.

 

Viršininko pavaduotoja                                                        Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-RM-3579

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), atsakydama į mokesčių mokėtojų paklausimus, susijusius su teise netikslinti įsigytų prekių bei paslaugų, panaudotų saulės elektrinių statybai, pirkimo PVM atskaitos, kai ši statyba buvo nutraukta ir nebebus vykdoma dėl nuo šių asmenų nepriklausančių priežasčių, ir suderinusi šį klausimą su Finansų ministerija (Finansų ministerijos 2013-05-31 raštas Nr. ((14.17-02)-5K-1310910)- 6K-1304979), paaiškina:

PVM mokėtojai, kurie buvo gavę leidimus statyti saulės elektrines, skirtas elektros energijos gamybai bei tiekimui už atlygį, buvo pradėję projektuoti bei statyti šias elektrines ir įsigytų šiems darbams vykdyti prekių (paslaugų) pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą. Daugeliui šių PVM mokėtojų dėl 2013 metais pasikeitusios teisinės bazės (priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei kitų teisės aktų pakeitimų) ir ekonominės aplinkos (sumažintos elektros energijos supirkimo kainos) tapo nenaudinga (kai kuriais atvejais net nuostolinga) tęsti šių elektrinių statybą. Atsižvelgiant į tai, tiems PVM mokėtojams, kurie nutraukė arba planuoja nutraukti pradėtą saulės elektrinių statybą ir nebegaminti numatytos elektros energijos, iškilo klausimas, ar jie turi teisę netikslinti įtraukto į PVM atskaitą saulės elektrinių projektavimui bei statybai įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM, laikant, kad ši statyba buvo nutraukta dėl objektyvių, nuo šių asmenų nepriklausančių priežasčių.

Kadangi minėtos teisinės bazės pasikeitimai, susiję su saulės elektrinių statybos nuostatų pakeitimu bei su šiose elektrinėse pagamintos elektros energijos supirkimo kainų sumažinimu, laikytini objektyviomis, nuo apmokestinamųjų asmenų - saulės elektrinių statytojų nepriklausančiomis priežastimis, todėl, atsižvelgiant į PVM įstatymo 66 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas bei į Europos Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu, nutraukus saulės elektrinių statybą, jų projektavimui bei statybai įsigytų prekių bei paslaugų PVM atskaita neturėtų būti tikslinama.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.3-31-2)-RM-2308

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), teikdama paaiškinimus mokesčių mokėtojams, gavo informacijos apie galimai nesąžiningus trečiųjų šalių fizinius asmenis, siekiančius susigrąžinti iš prekybininkų pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), ir informuoja apie tai asmenis, grąžinančius PVM už įsigytas ir iš Europos Sąjungos teritorijos išgabentas prekes fiziniams asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Europos Sąjungos teritorijoje (PVM įstatymo 42 straipsnis).

Nuo 2012 metų gegužės 1 d. įsigaliojo supaprastinta prekių grąžinimo tvarka, kai grąžinant prekę nebūtina pateikti pirkimo-pardavimo dokumento (kasos aparato kvito, pirkimo –pardavimo kvito), o pinigai už netinkamos kokybės prekę grąžinami ir kitų dokumentų pagrindu. Būtent tokiais atvejais trečiųjų šalių fiziniai asmenys gali iš prekybininkų susigrąžinti didesnę sumą, negu sumokėjo už grąžinamą prekę.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 217 „Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 58-2105; 2012, Nr. 34-1637) patvirtinta prekių grąžinimo tvarka, pagal kurią pirkėjui nepatinkanti nusipirkta prekė grąžinama pardavėjui, pateikus raštišką prašymą ir prie jo pridėjus prekės pirkimo dokumentą (15 punktas). Jei pirkėjui buvo parduota netinkamos kokybės prekė, pirkėjas prekę iki 2012 m. balandžio 30 d. galėjo grąžinti pateikdamas raštišką prašymą ir prie prašymo pridėdamas kasos aparato kvitą ar pirkimo-pardavimo kvitą, arba kitą prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantį dokumentą ir garantinį dokumentą (jeigu parduotai prekei nustatytas kokybės garantijos terminas) (6 punktas). Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja šių taisyklių redakcija, pagal kurią tuo atveju, jeigu pirkėjui buvo parduota netinkamos kokybės prekė, pirkėjas gali ją grąžinti pateikdamas raštišką prašymą ir prie prašymo pridėdamas kasos aparato kvitą arba pirkimo-pardavimo kvitą, arba kitą prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantis dokumentą (PVM sąskaitą faktūrą, sąskaitą faktūrą, mokėjimo kortelės sąskaitos išrašą, mokėjimo kortelės skaitytuvo čekį ir kt.) (6 punktas). Pateikiame rizikingos situacijos aprašymą.

Prekybininkai, kurie vykdo prekybą „TAX FREE SHOPPING" bei grąžina PVM už fizinių asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Europos Sąjungos teritorijoje, įsigytas ir iš Europos Sąjungos teritorijos išgabentas prekes, turėtų būti rūpestingi ir negrąžinti šių įsigytų prekių PVM sumos tokiems pirkėjams 2 kartus:

pirmąkart, kai gauna patvirtinimą (atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus ir PVM grąžinimo užsienio keleiviui deklaraciją FR0420 ar kitą dokumentą, jeigu naudojamasi tarpininko paslaugomis, su kurios nors valstybės narės muitinės pareigūno žyma apie prekių išvežimą iš ES teritorijos), kad prekės išgabentos iš ES teritorijos ir

antrąkart, kai tos pačios prekės Lietuvoje grąžinamos prekybininkui (nepateikus kasos aparato kvito ar kito atsiskaitymą patvirtinančio dokumento, kuris kartu su PVM grąžinimo užsienio keleiviui deklaracija ar kitu dokumentu, jeigu naudojamasi tarpininko paslaugomis, buvo perduotas užsienio keleiviui) arba priešingai.

Todėl rekomenduojame prekybininkams kasos aparato kvitus ar kitus atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus, kurių pagrindu užpildoma PVM grąžinimo užsienio keleiviui deklaracija ar kitas dokumentas (jeigu naudojamasi tarpininko paslaugomis), ir kurių originalai atiduodami keleiviui kartu su paminėta deklaracija (kitu dokumentu) arba įtraukti į įmonės vidinį registrą, prieinamą darbuotojams, priimantiems grąžinamas prekes, arba pažymėti nenusitrinančia žyma, arba imtis kitų priemonių, kad PVM nebūtų grąžinamas 2 kartus. Toks grąžinimas gali įvykti tais atvejais, kai prekybininkams grąžinamos prekės, nepateikus kasos aparato kvito ar kito atsiskaitymą patvirtinančio dokumento, kuris kartu su PVM grąžinimo užsienio keleiviui deklaracija buvo perduotas užsienio keleiviui. Įprastai tokiu nurodytu atveju, kai grąžinama prekė buvo įtraukta į PVM grąžinimo užsienio keleiviui deklaraciją ar kitą dokumentą (jeigu naudojamasi tarpininko paslaugomis), pirkėjui turėtų būti grąžinama prekės kaina be PVM, o PVM grąžinamas (jau buvo grąžintas), gavus patvirtinimą apie prekės išgabenimą iš ES teritorijos.

Pažymėtina, kad prekybininkas, aukščiau nurodytais atvejais grąžinęs dvigubą PVM, tokia dviguba PVM suma negali sumažinti PVM deklaracijoje deklaruotos pardavimo PVM sumos. Papildomai grąžinta PVM suma bus priskiriama įmonės neleidžiamiems atskaitymams.

Tačiau atskirais atvejais ir nepateikus kasos aparato kvito ar kito atsiskaitymą patvirtinančio dokumento, kai grąžinama prekė buvo įtraukta į PVM grąžinimo užsienio keleiviui deklaraciją ar kitą dokumentą (jeigu naudojamasi tarpininko paslaugomis) pirkėjui gali būti grąžinama pilna prekės kaina (su PVM).

Sakykim, kad fizinis asmuo, iš ES teritorijos išvežęs prekes su PVM grąžinimo užsienio keleiviui deklaracija (kitu dokumentu), tas prekes vėl galėjo įvežti į Lietuvą, įformindamas išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą, ir sumokėdamas importo PVM. Jei grąžinant tokias prekes prekybininkui pateikiami dokumentai, patvirtinantys apie grąžinamų prekių importo PVM sumokėjimą, tai prekybininkas turi teisę grąžinti fiziniam asmeniui prekių kainą su PVM, neatsižvelgiant į tai, kad, PVM bus (jau buvo) grąžintas dar kartą, gavus patvirtinimą, kad prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos.

Tokiu nurodytu atveju prekybininkas PVM deklaracijoje deklaruotą parduotų prekių pardavimo PVM sumą turi teisę mažinti ne tik priėmęs grąžinamas prekes, bet ir gavęs patvirtinimą apie prekių išgabenimą iš ES teritorijos.

Visais atvejais sprendimą dėl PVM grąžinimo priima prekybininkas.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (32.43-31-2)-RM-1046

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), atsižvelgdama į fizinių asmenų ir mokesčių mokėtojų paklausimus paaiškina neįgaliųjų techninės pagalbos priemonių apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ypatumus.

 

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas neįgaliųjų techninės pagalbos priemonių tiekimui ir šių priemonių remontui.

 

Neįgaliųjų technine pagalbos priemone laikomas bet koks gaminys, prietaisas, įrenginys ar techninė sistema, naudojama neįgaliųjų, specialiai pagaminta arba dažniausiai taikoma, padedanti išvengti, kompensuoti, stebėti, palengvinti ar sumažinti iki minimumo sutrikimą, neįgalumą arba invalidumą.

 

Lengvatiniu 5 procentu PVM tarifu yra apmokestinamos tiekiamos judėjimo, regos bei klausos techninės pagalbos priemonės, kurių sąrašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. gruodžio 19 dienos įsakymu Nr. A1-338 (2010 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. A1-474 redakcija, Žin., 2010, Nr. 122-6242, toliau – Sąrašas), o taip pat specialieji automobiliai su reguliuojamo aukščio važiuokle ir lėtieji automobiliai; keltuvai (tai kėlimo įtaisai su platforma, kuri juda tarp dviejų ar daugiau skirtingų lygių; jie neturi stogo ir negali kelti lifto šachtoje), kopikliai (lipynės) (neįtvirtinti mechaniniai įtaisai neįgaliuosius asmenis gabenti laiptais aukštyn ar žemyn, jie gali būti valdomi palydovo arba naudotojo) ir kitokios panašios pagalbos priemonės.

 

Remiantis Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) praktika (byla C-360/11), lengvatiniu 5 procentų PVM tarifu gali būti apmokestinamos tik tokios priemonės ir įranga, kurios skirtos naudoti išskirtinai ir asmeniškai neįgaliesiems, t.y. lengvatinis PVM tarifas netaikomas tiekiant bendro naudojimo priemones ir/ar įrangą.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad šiame rašte minėtoms neįgaliųjų technine pagalbos priemonėms lengvatinis 5 procentų PVM tarifas yra taikomas visose prekių tiekimo grandyse ir nepriklausomai nuo to ar už jas yra kompensuojama neįgaliajam, ar jas įsigyja asmuo, kuriam nepriklauso tokia kompensacija.

 

1. Ar taikomas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas tiekiamam palydovo valdomam rankiniam neįgaliojo vežimėliui, skirtam asmeniui iki 18 metų?

 

Palydovo valdomas rankinis neįgaliojo vežimėlis, kuris skirtas asmeniui iki 18 metų, yra įtrauktas į judėjimo techninės pagalbos priemonių sąrašą. Todėl nuo 2013-01-01 tokio vežimėlio tiekimas apmokestinamas taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą.

 

2. Ar įstaigose bei organizacijose ar privačiuose namuose (butuose) montuojami liftai, kurie gali būti pritaikyti ir neįgaliesiems, gali būti apmokestinami taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą?

 

Atsižvelgiant į tai, kad liftai skirti bendram gyventojų ( krovinių) naudojimui ir nėra skirti naudoti išimtinai tik neįgaliesiems, jų tiekimas yra apmokestinamas taikant standartinį 21 procento PVM tarifą.

 

3. Ar taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą yra apmokestinamos tik naujos neįgaliųjų techninės pagalbos priemonės ?

 

Taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą yra apmokestinamos naujos, o taip pat ir atnaujintos (naudotos) neįgaliųjų techninės pagalbos priemonės.

4. Kokiu PVM tarifu apmokestinamos neįgaliųjų techninės pagalbos priemonių montavimo ir techninės priežiūros paslaugos?

 

PVM įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 5 dalyje yra nustatyta, kad tik neįgaliųjų techninių pagalbos priemonių remontas, apmokestinamas taikant 5 procentų PVM tarifą. Neįgaliųjų techninių pagalbos priemonių techninės priežiūros ir jų montavimo paslaugoms lengvatinis 5 procentų PVM tarifas netaikomas t.y. šios paslaugos nepriskirtinos remonto paslaugoms ir apmokestinamos taikant standartinį 21 procento PVM tarifą.

5. Kokius dokumentus turi pateiti asmuo, perkantis neįgaliųjų techninės pagalbos priemones ar jų remonto paslaugą, kurios apmokestinamos taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą?

 

Tiekiant neįgaliųjų techninės pagalbos priemones, taip pat ir atliekant šių priemonių remontą, šių prekių ir (arba) paslaugų pirkėjai neturi pateikti jokių dokumentų.

 

6. Ar didmeninės prekybos įmonės gali taikyti lengvatinį 5 procentų PVM tarifą tiekiamoms neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms?

 

Neįgaliųjų techninės pagalbos priemonės taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą yra apmokestinamos visose jų tiekimo grandyse. Taigi, tiek didmeninės prekybos įmonės tiek ir įmonės tarpininkės bei įmonės, tiekiančios neįgaliųjų techninės pagalbos priemones galutiniam vartotojui, šias priemones apmokestina taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą.

 

7. Ar taikomas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas iš kitų valstybių narių įsigyjamoms neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms?

 

Neįgaliųjų techninės pagalbos priemonės, įsigyjamos iš kitos valstybės narės yra apmokestinamos taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

 

Registracijos numeris (18.3-31-2)-RM-939

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja, kad nuo 2013 m. kovo 1 dienos Lietuvos PVM mokėtojai apskaičiuoto importo PVM už importuotas į Lietuvą prekes neturės mokėti į muitinės sąskaitą, nes šis apskaičiuotas importo PVM bus įskaitomas (sumokamas) Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau – VMI).

Atsižvelgiant į tai, pateikiamas paaiškinimas pagrindiniais importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) perėmimo VMI klausimais.

1. Kokie norminiai teisės aktai reglamentuoja importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI tvarką?

1. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 94 straipsnis;

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 1205 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 861 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo įgyvendinimo" ir 2004 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 520 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 861 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo įgyvendinimo" pakeitimo" pakeitimo"(Žin., 2011, Nr. 127-6012);

3. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2012 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. VA-94/1B-785 „Dėl importo pridėtinės vertės mokesčio įskaitymo taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2012, Nr. 122-6175);

4. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. VA-97 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. VA-29 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų bei jų užpildymo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (Žin., 2012, Nr. 126-6367).

2. Kokiais atvejais PVM mokėtojų importuotų į Lietuvą prekių apskaičiuotas importo PVM bus įskaitomas (sumokamas) VMI?

VMI įskaitomas (sumokamas) importo PVM, kuris buvo apskaičiuotas:

1) prekių išleidimo į laisvą apyvartą metu, jeigu prekės muitinei deklaruotos pateikiant bendrąjį administracinį dokumentą arba automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis ( toliau – muitinės deklaracija);

2) po prekių išleidimo į laisvą apyvartą patikslinus muitinės deklaracijos, kurioje apskaičiuotas importo PVM buvo įskaitytas, duomenis. Muitinės deklaracijos duomenys gali būti tikslinami muitinei atlikus patikrinimą arba asmens prašymu. Patikslinus muitinės deklaracijos duomenis, atitinkamai tikslinama (didinama arba mažinama) VMI įskaityta importo PVM suma.

3. Kokiems asmenims taikoma importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI tvarka?

Importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI tvarka taikoma prekių importuotojams, kurie prievolės mokėti importo PVM už į laisvą apyvartą išleidžiamas prekes atsiradimo metu yra įregistruoti Lietuvos PVM mokėtojais.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo 2013-03-01 VMI įskaitomas importo PVM, apskaičiuotas už importuotas prekes, kurias į Lietuvą importuos šie Lietuvoje PVM mokėtojais įsiregistravę asmenys:

- vykdantys ekonominę PVM apmokestinamą veiklą;

- ekonominės veiklos nevykdantys, o įsiregistravę PVM mokėtojais dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių (pvz., biudžetinės įstaigos);

- vykdantys mišrią ekonominę veiklą (pvz., bankai);

- vykdantys ir ekonominę, ir neekonominę veiklą (pvz., viešosios įstaigos, asociacijos).

Pažymėtina, kad jeigu prekių importuotojas prievolės mokėti importo PVM už į laisvą apyvartą išleidžiamas prekes atsiradimo metu (nuo 2013-01-01) buvo įregistruotas Lietuvoje PVM mokėtoju, o šių prekių importo PVM perskaičiavimo (nurodyto šio rašto 2 punkto 2 papunktyje) momentu jau buvo išregistruotas iš Lietuvos PVM mokėtojų, tai šis papildomai apskaičiuotas importo PVM vis tiek įskaitomas (sumokamas) VMI, arba, jeigu po perskaičiavimo bus sumažinta importo PVM suma, tai turės būti tikslinama anksčiau VMI įskaityta šių prekių apskaičiuota importo PVM suma (žemiau nurodyta tvarka pateikiant patikslintą mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją FR0600 formos).

Ir atvirkščiai, jeigu prekių importuotojas prievolės mokėti importo PVM už į laisvą apyvartą išleidžiamas prekes atsiradimo metu (nuo 2013-03-01) nebuvo įregistruotas Lietuvoje PVM mokėtoju ir dėl to importo PVM turi mokėti (kaip ir iki 2013-02-28) į muitinės sąskaitą, tai nors šių prekių importo PVM perskaičiavimo (nurodyto šio rašto 2 punkto 2 papunktyje) momentu jau buvo įregistruotas Lietuvos PVM mokėtoju, tačiau šis papildomai apskaičiuotas importo PVM vis tiek turi būti sumokamas į muitinės sąskaitą, arba, po perskaičiavimo sumažinta sumokėta importo PVM suma grąžinama Muitinės departamento nustatyta tvarka.

4. Ar nauja importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI tvarka (įsigaliojanti nuo 2013-03-01) taikoma Lietuvos PVM mokėtojais neįsiregistravusiems asmenis?

Kai iš trečiųjų valstybių importuojamas į Lietuvą prekes, už kurias teisės aktų nustatyta tvarka turi būti sumokėtas importo PVM, importuoja Lietuvos PVM mokėtojais neįsiregistravusieji asmenys, tai importo deklaracijoje apskaičiuotas importo PVM ir toliau turės būti sumokamas iki 2013-02-28 galiojusia tvarka į muitinės sąskaitą.

Vadinasi, Lietuvos PVM mokėtojais neįsiregistravusiems asmenims nauja importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI tvarka netaikoma.

5. Kokiais atvejais už Lietuvos PVM mokėtojų nuo 2013-03-01 importuotas prekes importo PVM nebus įskaitomas (sumokamas) VMI, o ir toliau turės būti sumokamas į muitinės sąskaitą?

Importo PVM nebus įskaitomas VMI, o turės būti sumokamas į muitinės sąskaitą, kai:

1) prievolė mokėti importo PVM atsiranda kitais PVM įstatyme nustatytais atvejais, nei išleidžiant prekes į laisvą apyvartą. Tai, pvz., kai muitinė apskaičiuoja mokėtiną importo PVM už nedeklaruotas prekes arba po muitinio įforminimo apskaičiuotą mokėtiną importo PVM dėl privalomų reikalavimų nesilaikymo pagal muitinės procedūras, kurių teisingo taikymo atvejais neatsirastų prievolės mokėti importo PVM (pvz., tranzito procedūrų pažeidimų atvejais, PVM įstatymo 53 straipsnyje nurodytų procedūrų nesilaikymo atvejais ir kt.).

2) 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 2 skyrius, 4 tomas, p.307), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 m. (OL 2006 L 363, p.1) nustatyta tvarka muitinėje atliekant muitinės formalumus asmenį netiesioginio atstovavimo būdu atstovauja jo paskirtas atstovas. Šiuo atveju solidariais skolininkais laikomi ir deklarantas ir asmuo, dėl kurio interesų pateikiama deklaracija.

Pažymėtina, kad įforminant prekių importo procedūras muitinės tarpininkas prekių importuotoją gali atstovauti tiek tiesiogiai, t. y., veikdamas atstovaujamo asmens vardu ir jo sąskaita bei dėl jo interesų, tiek netiesiogiai, t. y., veikdamas savo vardu ir asmens, kuriam tarpininkaujama, arba savo sąskaita bei dėl jo interesų.

Vadinasi, kai muitinės tarpininkas prekių importuotoją, Lietuvos PVM mokėtoją (asmenį, nurodytą importo deklaracijos 8 langelyje), atstovauja tiesiogiai (importo deklaracijos 14 langelyje yra įrašytas skaičius [2]), tai šioje importo PVM deklaracijoje apskaičiuota importo PVM suma bus įskaitoma (sumokama) VMI. O kai muitinės tarpininkas ar kitas asmuo, tarpininkaujantis prekių importuotojui Lietuvos PVM mokėtojui (importo deklaracijos 8 langelyje nurodytam asmeniui), atstovauja netiesiogiai (importo deklaracijos 14 langelyje įrašytas skaičius [3], šioje importo deklaracijoje apskaičiuotas importo PVM ir nuo 2013-03-01 turės būti sumokėtas į muitinės sąskaitą.

6. Kokio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje FR0600 formos turi būti deklaruotas PVM mokėtojų importuotų prekių įskaitomas (sumokamas) VMI importo PVM?

Už išleistas į laisvą apyvartą prekes apskaičiuotas importo PVM, kuris turi būti įskaitomas (sumokamas) VMI, deklaruojamas to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje FR0600 formos, kuriame šiam PVM mokėtojui atsirado prievolė mokėti šių importuotų prekių importo PVM (t. y. kuriame buvo įforminama importo PVM deklaracija).

Importo PVM, kurio perskaičiavimas (patikslinimas) aukščiau nurodytais atvejais atliekamas kitame mokestiniame laikotarpyje negu mokestinis laikotarpis, kada buvo pateikta pirminė PVM deklaracija su deklaruotu importo PVM nuo prekių (paslaugų), kurių vertė tikslinama, turi būti deklaruotas to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kuriame šis perskaičiavimas buvo atliktas. Jeigu importo PVM perskaičiavimo metu asmuo jau yra išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, tai perskaičiuotą (patikslintą) importo PVM jis turi deklaruoti pateiktoje patikslintoje to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kuriame jo importuojamoms į Lietuvą prekėms buvo atsiradusi pirminė importo PVM mokėjimo prievolė.

7. Kokiuose mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje FR0600 formos laukeliuose turi būti deklaruotas įskaitomas (sumokamas) VMI importo PVM?

Apskaičiuotas importuotų į Lietuvą prekių importo PVM, kuris įskaitomas (sumokamas) VMI, turi būti deklaruotas mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 formos 27 laukelyje (Importo PVM, kurio įskaitymą kontroliuoja VMI) ir 36 laukelyje (Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto(-) PVM).

Jeigu importuotos prekės yra skirtos vien šio PVM mokėtojo PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai vykdyti, tai aukščiau nurodytuose laukeliuose deklaruota įskaitoma VMI importo PVM suma įrašoma ir į to paties mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos 35 laukelį (Atskaitomas PVM). Tokiu atveju (kai PVM mokėtojas turi teisę į pilną importo PVM atskaitą) dėl aukščiau nurodyta tvarka įskaityto VMI importo PVM, šio PVM mokėtojo mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje apskaičiuota (36 laukelyje) galutinė mokėtina į biudžetą (grąžintina iš biudžeto) PVM suma neturi pasikeisti.

Kai PVM mokėtojo importuotos prekės yra skirtos tiesiogiai jo vykdomai PVM neapmokestinamai veiklai vykdyti (kai šiai veiklai prekes importuoja mišrią veiklą vykdantis PVM mokėtojas) arba vien neekonominei veiklai vykdyti (kai šiai veiklai prekes importuoja ekonominės veiklos nevykdantis PVM mokėtojas arba ekonominę ir neekonominę veiklą vykdantis PVM mokėtojas), tai PVM deklaracijos 27 laukelyje deklaruotas importo PVM negali būti traukiamas į PVM atskaitą, todėl jis neturi būti įrašomas į 35 laukelį. Tokiu atveju, dėl importo PVM įskaitymo VMI, šio PVM mokėtojo mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos 36 laukelyje deklaruojama galutinė mokėtina PVM suma padidės (sumažės grąžintina PVM suma) įskaitoma VMI importo PVM suma.

Kai PVM mokėtojo importuotos prekės yra skirtos tiek PVM apmokestinamai, tiek PVM neapmokestinamai veiklai vykdyti (kai šiai veiklai prekes importuoja mišrią veiklą vykdantis PVM mokėtojas), tai 27 laukelyje deklaruoto importo PVM sumos dalį (pagal 28 laukelyje nurodytą PVM atskaitos procentą) šis PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą, t. y. įrašyti į 35 laukelį. Tokiu atveju, dėl importo PVM įskaitymo VMI, šio PVM mokėtojo mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos 36 laukelyje deklaruojama galutinė mokėtina PVM suma padidės (sumažės grąžintina PVM suma) įskaitomos VMI importo PVM sumos dalimi, kuri lygi skirtumui tarp 27 ir 35 laukelyje deklaruotos įskaitomos VMI importo PVM sumos).

Pažymėtina, kad PVM mokėtojai, deklaruotų mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 formos 27 laukelyje įskaitomų (sumokamų) VMI importo PVM sumų, neturi įrašyti į šios deklaracijos 26 laukelį (Sumokėtas importo PVM).

8. VMI įskaitomo (sumokamo) importo PVM atvaizdavimo mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje pavyzdžiai.

 

1 situacija

UAB X, įsiregistravusi Lietuvos PVM mokėtoja, vykdanti vien ekonominę PVM apmokestinamą veiklą, 2013 m. kovo mėn. įvykdė tokias ūkines operacijas:

- importavo į Lietuvą prekių, kurios buvo išleistos į laisvą apyvartą ir už kurias importo deklaracijoje buvo apskaičiuota 31 500 Lt importo PVM;

- pardavė Lietuvoje prekių ir suteikė paslaugų, už kurias buvo apskaičiuota 90 000 Lt pardavimo PVM;

Įsigijo Lietuvoje prekių bei paslaugų, už kurias pirkimo PVM sudarė 15 000 Lt

Įrašai (tik susiję su mokestine prievole) mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje FR0600 formos:

27 laukelis ((Importo PVM, kurio įskaitymą kontroliuoja VMI) – 31 500 Lt

29 laukelis (Standartinio tarifo pardavimo PVM) – 90 000 Lt

35 laukelis (Atskaitomas PVM) – 46 500 Lt (31 500+15 000)

36 laukelis (Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto(-) PVM) – 75000 Lt (31 500 + 90 000 – 46 500)

Vadinasi pagal 2013 m. kovo mėn. mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 duomenis UAB X turi sumokėti į biudžetą (į VMI surenkamąją sąskaitą) 75 000 Lt mokėtiną į biudžetą PVM sumą. (Importo deklaracijoje apskaičiuotas importo PVM (31 500 Lt) neturi būti mokamas į muitinės sąskaitą).

 

2 situacija

Bankas Y, Lietuvos PVM mokėtojas, vykdantis mišrią veiklą ir taikantis 35 proc. atskaitos procentą, 2013 m. kovo mėnesį įvykdė šias operacijas:

- importavo į Lietuvą prekių, kurios buvo išleistos į laisvą apyvartą ir už kurias importo deklaracijoje buvo apskaičiuota 50 000 Lt importo PVM (Šios prekės yra skirtos Banko Y mišriai veiklai vykdyti);

- suteikė PVM apmokestinamų paslaugų, už kurias apskaičiavo 40 000 Lt pardavimo PVM;

- įsigijo prekių ir paslaugų mišriai veiklai vykdyti, kurių pirkimo PVM sudarė 10000 Lt

- įsigijo prekių ir paslaugų, tiesiogiai skirtų PVM apmokestinamų paslaugų teikimui, kurių pirkimo PVM sudarė 9 000 Lt.

Įrašai (tik susiję su mokestine prievole) mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje FR0600 formos:

27 laukelis ((Importo PVM, kurio įskaitymą kontroliuoja VMI) – 50 000 Lt

28 laukelis (Kalendorinių metų PVM atskaitos procentas) – 35 proc.

29 laukelis (Standartinio tarifo pardavimo PVM) – 40 000 Lt

35 laukelis (Atskaitomas PVM) – 30 000 Lt [(50 000 x 35 proc.)+ (10 000 x 35 proc.) + 9 000]

36 laukelis (Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM) – 60 000 Lt (50 000 + 40 000 - 30 000)

Vadinasi pagal 2013 m. kovo mėn. mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 duomenis Bankas Y turi sumokėti į biudžetą (į VMI surenkamąją sąskaitą) 60 000 Lt mokėtiną į biudžetą PVM sumą. (Importo deklaracijoje apskaičiuotas importo PVM (50 000 Lt ) neturi būti mokamas į muitinės sąskaitą).

 

3 situacija

Biudžetinė įstaiga A, įsiregistravusi Lietuvos PVM mokėtoja tik dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių, ir nevykdanti ekonominės veiklos, 2013 m. kovo mėn. importavo į Lietuvą prekių, kurios buvo išleistos į laisvą apyvartą ir už kurias importo deklaracijoje buvo apskaičiuota 25 000 Lt importo PVM.

Tarkime, kad ši įstaiga A tą patį mėnesį įsigijo prekių iš Vokietijos PVM mokėtojo už 40 000 Lt (be PVM).

Įrašai (tik susiję su mokestine prievole) mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje FR0600 formos:

27 laukelis ((Importo PVM, kurio įskaitymą kontroliuoja VMI) – 25 000 Lt

34 laukelis (Iš ES įsigytų prekių pardavimo PVM ) – 8 400 Lt ( 40 000 x 21 proc.)

36 laukelis (Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto(-) PVM). – 33 400 Lt (25 000 + 8 400).

Vadinasi, pagal 2013 m. kovo mėn. mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 duomenis biudžetinė įstaiga A turi sumokėti į biudžetą (į VMI surenkamąją sąskaitą) 33 400 Lt mokėtiną į biudžetą PVM sumą. (Importo deklaracijoje apskaičiuotas importo PVM (25 000 Lt) neturi būti mokamas į muitinės sąskaitą).

9. Kokia šios naujos importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI tvarkos nauda PVM mokėtojams?

Šios naujos importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI tvarkos privalumas yra tas, kad, PVM mokėtojai – prekių importuotojai sutaupys apyvartines lėšas, skirtas importo PVM sumokėjimui į muitinės sąskaitą, sumažės administracinė našta. Be to, iš šių PVM mokėtojų, importavusių į Lietuvą prekes, muitinėje nebus reikalaujama sumokėti užstato ar pateikti garantijos, užtikrinančios šio importo PVM muitinei sumokėjimą.

Be to, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad informaciją apie nuo 2013-03-01 taikomą importo PVM įskaitymo (sumokėjimo) VMI galima rasti VMI prie FM interneto svetainėje http://nauja.vmi.lt.

 

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (32.43-31-2)-RM-943

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atsižvelgdama į gyventojų, o taip pat ir juridinių asmenų paklausimus, kokiu PVM tarifu yra apmokestinama šilumos energija tiekiama į gyvenamąsias patalpas, kurios priklauso gyventojams, o taip pat juridiniams asmenims, ir pagal kokius kriterijus galima būtų nustatyti, kad šilumos energija tiekiama į gyvenamąsias patalpas, pateikia paaiškinimus į aktualiausius klausimus.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 19 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. šilumos energijai, tiekiamai į gyvenamąsias patalpas (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą) į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui arba šaltam vandeniui karštam vandeniui paruošti ir šilumos energijai šiam vandeniui pašildyti (toliau – šilumos energija), yra taikomas lengvatinis 9 procentų PVM tarifas.

1. Kokia informacija apie pastatų paskirtį turėtų vadovautis šilumos tiekimo įmonė, kai patalpoms tiekiamą šilumos energiją apmokestina taikant lengvatinį 9 procentų PVM tarifą?

PVM įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad tik į gyvenamąsias patalpas tiekiama šilumos energija yra apmokestinama taikant lengvatinį 9 procentų PVM tarifą. Apie informacijos, jog patalpos, į kurias tiekiama šilumos energija, yra gyvenamosios paskirties gavimo būdus, jos pakankamumą turi spręsti šilumos energijos tiekėjas, taip pat atsižvelgdamas ir į šilumos energijos pirkėjo pateiktą informaciją. Pagrindiniai informacijos šaltiniai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kad patalpa yra gyvenamosios paskirties, būtų tokie:

· Šilumos energijos tiekimo sutartis, kurią šilumos tiekėjai yra sudarę su gyventojais dėl šilumos energijos tiekimo į jų gyvenamąsias patalpas.

Patvirtinimas, kad šilumos energija tiekiama į gyvenamąsias patalpas, galėtų būti ir gyventojų pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro. Tačiau, yra atveju, kai patalpose yra faktiškai gyvenama, tačiau minėtame registre jos įvardintos kaip negyvenamosios ar kitokios paskirties patalpos. Šiuo atveju pats gyventojas turėtų pateikti įrodymus, kad tai gyvenamosios patalpos. Tokiais įrodymais galėtų būti pvz., gyvenamosios vietos deklaravimo pažyma.

Atkreiptinas dėmesys , kad šilumos energijos tiekėjai turi gauti informaciją apie patalpų paskirties pasikeitimą, pvz., į minėtas sutartis ar išsiunčiamose sąskaitose (pranešimuose) už šilumos energiją rekomenduotina įtraukti nuostatas, kad gyventojai, pradėję naudoti patalpas kitai negu gyvenamoji paskirčiai, privalo nedelsdami apie tai informuoti šilumos energijos tiekėjus.

· Šilumos tiekimo sutartis, kurią šilumos tiekėjai sudarė su statybine įmone dėl šilumos energijos tiekimo į statomą (pastatytą) ir ketinama parduoti (nuomoti) pastatą, kuriame yra įvairios paskirties patalpų, o taip pat ir į pastatą, kuris dar nėra pripažintas tinkamu eksploatuoti, tačiau jame gyventojai jau yra įsigiję butus. Šiuo atveju statybos įmonė turi pateikti informaciją apie tokiame pastate esančias gyvenamąsias patalpas, kurios bus parduotos kaip butai (arba jau parduotos, tačiau sutartis dėl šilumos energijos tiekimo su konkrečiu asmeniu dar nesudaryta).

· Šilumos tiekimo sutartis, sudaryta dėl šilumos energijos tiekimo į juridiniams asmenims priklausančius pastatus pvz., į bendrabučius, daugiabučių namų savininkų bendrijų administruojamus pastatus, į juridinių asmenų (uždarųjų akcinių bendrovių, savivaldybių administracijų, mokesčių administratoriaus valdomas patalpas ir kt.) valdomas patalpas, įskaitant ir laikinai neapgyvendintas gyvenamąsias patalpas. Minėtieji juridiniai asmenys turi pateikti informaciją apie jų valdomuose pastatuose esančias gyvenamąsias patalpas. Informaciją, kad juridiniams asmenims priklausančios patalpos yra gyvenamosios paskirties galima būtų gauti ir iš Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų, atitinkamai įvertinus šiuos įrašus, o taip pat gyventojų pateikta informacija apie gyvenamosios vietos deklaravimą.

2. Ar perskaičiuojamos sąskaitos už šildymą, jeigu paaiškėja, kad gyventojai ir (ar) juridiniai asmenys laiku neinformavo šilumos tiekėjų apie pasikeitusią gyvenamosios patalpų paskirtį, t. y., kad gyvenamosios patalpos naudojamos komerciniams tikslams?

Tuo atveju, jeigu gyventojai ar juridiniai asmenys gyvenamosios paskirties patalpas, kurioms tiekiama šilumos energija buvo apmokestinama taikant lengvatinį 9 procentų PVM tarifą, pradėjo naudoti kitokiai negu gyvenamoji paskirčiai, t.y. šiose patalpose įsteigė pvz., viešbučius, motelius, poilsiui skirtas patalpas, biurus, administracines patalpas ir panašiai, ir apie tai nepranešė šilumos tiekimo įmonei, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63 – 2243, toliau – MAĮ) 68 straipsnio nuostatomis, PVM tarifas tokiai patiektai šilumos energijai turi būti patikslintas. Šiuo atveju laikoma, kad į minėtas patalpas, kurios buvo naudojamos kitai negu gyvenamoji paskirtis, tiekiama šilumos energija buvo apmokestinta taikant neteisingą PVM tarifą. Sąskaitos už patiektą šilumos energiją gali būti patikslintos (perskaičiuotos) už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus.

Atkreiptinas dėmesys, kad iki 2009-08-31 galiojo PVM įstatymo 125¹ straipsnio nuostatos, pagal kurias už gyvenamosioms patalpoms tiekiamą šilumos energiją PVM tarifo dalis šilumos tiekėjams buvo padengiama iš valstybės biudžeto lėšų. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuoto už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, dengimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 924 (Žin., 2004, Nr. 115-497, toliau – Nutarimas) 3 punktą, ūkio subjektai, kurie į gyvenamąsias patalpas tiekė šilumos energiją, sąskaitose už sunaudotą šilumos energiją ir karštą vandenį nurodytą šių prekių ir paslaugų kainą (įskaitant PVM), kurią turėjo mokėti gyventojai, turėjo sumažinti suma, atitinkančia 13 (nuo 2009-01-01 iki 2009-08-31 – 14) procentinių PVM tarifo punktų dydį. Taigi, iki 2009-08-31, tik į gyventojų gyvenamąsias patalpas patiekta šilumos energiją buvo apmokestinama taikant 5 procentų PVM tarifą. Tokiems šilumos tiekėjams iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto buvo grąžinamas gyventojų nesumokėtas PVM tarifo procentinis skirtumas.

Todėl iki 2009-08-31 į juridiniam asmeniui priklausančias patalpas patiekta šilumos energija buvo apmokestinama taikant standartinį PVM tarifą (iki 2008-12-31 – 18 procentų; nuo 2009-01-01 iki 2009-08-31 – 19 procentų).

3. Ar tikslinamos sąskaitos už patiektą šilumos energiją, jeigu gyventojai pavėluotai pateikia įrodymus, kad šilumos energija tiekiama į gyvenamąsias patalpas?

Gyventojams ir (ar) juridiniams asmenims pateikus įrodymus (minėtus šio rašto 1 punkte), kad patalpa į kurią tiekiama šilumos energija yra gyvenamoji, šilumos tiekimo įmonės, atsižvelgdamos į MAĮ 68 straipsnio nuostatas ir į šio rašto 2 punkte paaiškinimą apie šilumos energijos apmokestinimą PVM iki 2009-08-31, gali patikslinti šilumos energijos sąskaitas, taikydamos lengvatinį PVM tarifą.

Prašome informuoti Jūsų apskrities gyventojus, juridinius asmenis, kad jie, pasikeitus gyvenamųjų patalpų paskirčiai, privalo apie tai pranešti šilumos tiekimo įmonėms, ir apie tai, kad šilumos energija, tiekiama į kitokias negu gyvenamosios patalpas, yra apmokestinama taikant standartinį PVM tarifą.

 

Pagarbiai

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-5410

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-414/10 Véleclair SA prieš Ministre du Budget, des Comptes publics et de la Réforme de l'État.

Situacijos aprašymas

Prancūzijos įmonė Véleclair importavo dviračius, deklaruodama, kad jų kilmės šalis yra Vietnamas. Prancūzijos muitų administratorius manė priešingai, kad iš tiesų jų kilmės šalis buvo Kinija, todėl surašė protokolą dėl klaidingos kilmės deklaracijos. Dėl to Véleclair buvo taikomi muitai ir antidempingo muitai, taip pat nuo jų buvo papildomai apskaičiuota PVM suma. Véleclair nesumokėjo šio importo PVM, tačiau pateikė prašymą grąžinti šį papildomai apskaičiuotą importo PVM, kaip atitinkantį atskaitytiną PVM.

Mokesčių administratorius šį prašymą atmetė, nes pagal nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių PVM, nuostatas teisė į importo PVM atskaitą priklauso nuo to, ar importo PVM buvo anksčiau faktiškai sumokėtas. Véleclair pateikė kasacinį skundą Conseil d'État (Valstybės taryba) tvirtindama, kad jos teisė į importo PVM atskaitą negalėjo priklausyti nuo to, ar ji faktiškai anksčiau sumokėjo šį mokėtiną mokestį, nes minėtuose teisės aktuose nustatyta PVM atskaitos sąlyga, susijusi su realiu mokesčio sumokėjimu, o ne vien su jo mokėtinumu, prieštarauja Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punktui.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas:

Ar Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punktą (šiuo metu galiojančios Tarybos direktyvos 2006/112/EB 168 straipsnio 1 dalies e punktą) reikia aiškinti taip, kad pagal jį leidžiama valstybei narei susieti teisę atskaityti importo PVM su tuo, ar asmuo, kuriam tenka prievolė jį sumokėti, anksčiau faktiškai jį sumokėjo, kai šis asmuo taip pat turi ir teisę į šio mokesčio atskaitą.

Dėl esmės

Pirma, Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta formuluotė, pagal kurią apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti PVM, „apskaičiuotą ar sumokėtą" už prekes, kurios jam yra ar bus patiektos, aiškiai numatyta, kad apmokestinamojo asmens teisė į atskaitą apima ne tik jo sumokėtą PVM, bet ir mokėtiną PVM, t.y. tą, kurį jis dar turi sumokėti.

Be to, iš Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su 10 straipsnio 3 dalimi, matyti, kad teisės į PVM atskaitą atsiradimas nepriklauso nuo fakto, ar buvo sumokėta dalis mokėtino atlygio už importuotą prekę ar prekes. Iš to matyti, kad taikant Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punktą teisė į importo PVM atskaitą iš esmės neturėtų priklausyti ar šis mokestis jau buvo sumokėtas, ar dar ne.

Antra, reikia konstatuoti, kad tokį Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimą pagrindžia kitos Šeštosios direktyvos nuostatos. Iš tiesų, Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punktą, kuriame taip pat vartojama formuluotė „apskaičiuotas ar sumokėtas", reikia suprasti taip, kad klausimas, ar už ankstesnius ar vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas į valstybės iždą, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei į atskaitą. Kita vertus, Šeštosios direktyvos 18 straipsnyje „Teisę į atskaitą reglamentuojančios taisyklės" apsiribojama tuo, jog tam, kad galėtų pasinaudoti teise į importo PVM atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo tik turėti importo dokumentą, kuriame nurodyta, kad jis yra siuntos gavėjas ar importuotojas, ir „nurodyta mokėtina mokesčio suma ar informacija, leidžianti tą sumą apskaičiuoti". Iš to matyti, kad net šios teisės į atskaitą įgyvendinimas nepriklauso nuo faktiškai anksčiau sumokėto importo PVM.

Trečia, svarbu pabrėžti, kad minėtas aiškinimas atitinka Šeštosios direktyvos tikslus, nes jis leidžia užtikrinti, jog teisė į atskaitą, kuri iš esmės negali būti ribojama, išlieka sudedamąja PVM sistemos dalimi ir gali būti toliau nedelsiant taikoma visiems mokesčiams, kuriais apmokestinami pirkimo sandoriai. Taip labiausiai užtikrinamas mokesčių neutralumo principo laikymasis, nes atskaitos sistemos tikslas yra išvaduoti verslininką nuo sumokėto ar mokėtino PVM, vykdant jo bet kokią ekonominę veiklą, naštos.

Dėl sukčiavimo ir piktnaudžiavimo PVM srityje pavojaus šiuo atveju. Kova su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštojoje direktyvoje pripažintas ir ja siekiamas tikslas. Asmuo, kuris prašo leisti atskaityti PVM, turi įrodyti, kad sąlygos, kuriomis suteikiama teisė į atskaitą, yra įvykdytos, o jei mokesčių administratorius nustato, kad teise į atskaitą buvo pasinaudota sukčiaujant, jis gali atgaline data reikalauti grąžinti atskaitytas sumas. Tačiau negalima pagrįstai tvirtinti, kad importas yra didelį sukčiavimo ir piktnaudžiavimo pavojų kelianti ūkinė operacija. Iš tiesų prekės importas yra fizinis veiksmas, kurį paliudija ir patikrina kompetentingas administratorius, kiek tai susiję su šios prekės buvimo muitinėje faktu. Be to, tas faktas, kad asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti importo PVM, taip pat turi ir teisę į šio PVM atskaitą, nepadidina sukčiavimo ar piktnaudžiavimo PVM srityje pavojaus. Atvirkščiai, kaip teigė Europos Komisija, aplinkybė, kad tas pats asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, turi ir teisę į atskaitą, priartina šią situaciją prie situacijos, kuriai taikoma atvirkštinio apmokestinimo PVM schema, numatyta Šeštojoje direktyvoje, kuri be kita ko leidžia kovoti su sukčiavimu ir mokesčio vengimu sudarant tam tikrų rūšių sandorius.

Remiantis išdėstytais argumentais ETT priėmė šį sprendimą:

ETT sprendimas

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 17 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį valstybei narei neleidžiama susieti teisės atskaityti importo PVM su tuo, ar asmuo, kuriam tenka prievolė jį sumokėti, anksčiau faktiškai jį sumokėjo, kai šis asmuo taip pat turi ir teisę į atskaitą.

ETT sprendimo taikymas Lietuvoje

Apmokestinamais asmuo, importavęs į Lietuvą prekes, skirtas jo ekonominei PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai vykdyti, turi teisę įtraukti į PVM atskaitą nustatyta tvarka apskaičiuotą šių prekių importo PVM, nepriklausomai nuo to, ar šis mokestis jau buvo sumokėtas į muitinės sąskaitą, ar dar ne. Tačiau tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad šia importo PVM atskaitos teise buvo pasinaudota sukčiaujant, siekiant mokestinės naudos ir panašiai, tai mokesčių administratorius galėtų pareikalauti patikslinti importo PVM atskaitą ir sumokėti šį PVM į biudžetą.

 

Viršininko pavaduotojas

Artūras Klerauskas

Registracijos numeris (18.10-31-1)-R-4768

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja, kad nuo 2012 m. gegužės 27 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 548 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d, nutarimo Nr. 780 ,,Dėl Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (Žin., 2012, Nr. 60-3006; toliau – Nutarimas). Šiuo Nutarimu papildytas Nutarimo 2.7. punktas ir Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 5.1. ir 17.2 punktai.

Vadovaujantis Nutarimo ir Taisyklių papildymais, sąskaitose faktūrose (tam tikrais atvejais ir PVM sąskaitose faktūrose) fizinio asmens (ne PVM mokėtojo) pasirinkimu gali būti nurodomas arba individualią veiklą vykdančio fizinio asmens kodas, arba individualios veiklos vykdymo pažymos numeris. Pagal iki Nutarimo pakeitimo galiojusias nuostatas, galėjo būti nurodomas tik fizinio asmens kodas.

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-1228

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų paklausimus, paaiškina:

1. Ar gali bendrovė taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą fiziniam asmeniui parduodamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, įrašytoms į centralizuotai Valstybinės ligonių kasos (toliau – VLK) perkamų ir iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšų apmokamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašą?

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2010, Nr. 148-7562, toliau – PVM įstatymas) 19 straipsnio 4 dalies nuostatas lengvatinis 5 procentų tarifas vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms taikomas tokiu atveju, jeigu šių prekių įsigijimo išlaidos visiškai ar iš dalies kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšų.

Vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, kurie VLK perkami centralizuotai ir apmokami iš PSDF lėšų, sąrašą kasmet tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras (šiuos sąrašus galima rasti VLK interneto puslapyje adresu: www.vlk.lt>viešieji pirkimai>centralizuoti pirkimai). Kai šias prekes įsigyja fizinis asmuo, tai lengvatinis 5 proc. PVM tarifas minėtoms prekėms gali būti taikomas tokiu atveju, jeigu bendrovė turi įrodymus, kad šių prekių įsigijimo išlaidos fiziniam asmeniui visiškai ar iš dalies yra kompensuojamos iš PSDF lėšų ( žr. atsakymą į 2 klausimą).

2. Kokius įrodymus turi turėti bendrovė, kad ji galėtų fiziniam asmeniui parduodamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, įrašytoms į centralizuotai VLK perkamų ir iš PSDF lėšų apmokamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašą, taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą?

Bendrovė lengvatinį 5 proc. PVM tarifą gali taikyti klausime minėtų prekių tiekimo metu ir po tiekimo, paaiškėjus, kad fiziniam asmeniui jo įsigytų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidos visiškai ar iš dalies kompensuojamos iš PSDF lėšų.

Prekių tiekimo metu lengvatinį 5 proc. PVM tarifą bendrovė gali taikyti tokiu atveju, jeigu turi įrodymus, kad prekės pirkėjui (fiziniam asmeniui) šių prekių įsigijimo išlaidos visiškai ar iš dalies bus kompensuotos iš PSDF lėšų. Tokiu įrodymu, pavyzdžiui, gali būti dokumentas (jo kopija) , patvirtinantis, kad pirkėjas yra įrašytas į eilę gauti endoprotezui, kompensuojamam iš PSDF lėšų .

Po prekių tiekimo paaiškėjus, kad fiziniam asmeniui jo įsigytų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidos buvo (bus) visiškai ar iš dalies kompensuotos iš PSDF lėšų, bendrovė gali taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą. Įrodymu, kad medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidos buvo (bus) visiškai ar iš dalies kompensuotos iš PSDF lėšų, gali būti vienas iš žemiau nurodytų dokumentų:

1) dokumentų, kuriuos VLK priėmė iš fizinio asmens kompensacijai gauti, kopijos;

2) VLK fiziniam asmeniui išduotas patvirtinimas, kad šio asmens įsigytų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidos pilnai ar iš dalies yra kompensuotos iš PSDF lėšų;

3) bendrovės prašymu VLK pateikta informacija bendrovei apie asmenis, kuriems už bendrovėje įsigytus vaistus ir medicinos pagalbos priemones buvo kompensuota iš PSDF lėšų, arba informacija, kad asmuo yra įrašytas į eilę gauti kompensaciją iš PSDF lėšų arba yra pateikęs dokumentus, reikalingus kompensacijai iš PSDF lėšų gauti.

3. Ką turi daryti bendrovė, jeigu ji fiziniam asmeniui parduotą prekę apmokestino standartiniu PVM tarifu, o paaiškėjo, kad šiai prekei turėjo būti taikomas lengvatinis 5 proc. PVM tarifas (pvz., paaiškėjo, kad medicinos pagalbos priemones savo lėšomis įsigijusiam fiziniam asmeniui jo įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš PSDF lėšų)?

Jeigu paaiškėja, kad bendrovė fiziniam asmeniui parduodamai prekei , kurią ji buvo apmokestinusi standartiniu 21 proc. PVM tarifu, turėjo taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą, tai bendrovė, vadovaudamasi PVM įstatymo 83 straipsnio nuostatomis, fiziniam asmeniui parduotai prekei turi išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą ir joje su minuso ženklu nurodyti, kokia suma yra sumažinamas pirminėje PVM sąskaitoje faktūroje apskaičiuotas PVM. Kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose nurodytus duomenis bendrovė traukia į PVM deklaraciją to laikotarpio, kada buvo išrašyta kreditinė PVM sąskaita faktūra.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2092

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), atsakydama į mokesčių mokėtojų paklausimus dėl teikiamų tarpininkavimo paslaugų dėl vizų į trečiąsias valstybes gavimo apmokestinimo PVM, paaiškina: Situacija Nuo 2012 metų dėl Rusijos vizos gavimo tarpininkaujantys (veikiantys kaip atsiskleidę tarpininkai) apmokestinamieji asmenys (kelionių agentūros ar kelionių organizatoriai, asociacijos ir kiti tarpininkai) turi kreiptis ne tiesiogiai į Lietuvoje esančią Rusijos ambasadą, o per tam specialiai įkurtą Rusijos vizų centrą UAB X. Todėl iškilo klausimas, kaip turi būti apmokestinamos PVM abiejų tarpininkų tarpininkavimo paslaugos dėl vizos gavimo? Atsakymas Kai pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr.17-505, toliau – PVM įstatymas) 13 str. 2 dalies 1 punkto dalies nuostatas atstovavimo (tarpininkavimo) dėl trečiųjų valstybių vizų išdavimo paslaugų suteikimo vieta yra laikoma Lietuva (ši paslauga yra suteikta Lietuvos apmokestinamajam asmeniui, arba užsienio apmokestinamojo asmens padaliniui, esančiam Lietuvoje), tai ši tarpininkavimo paslauga pagal PVM įstatymo 52 str. straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apmokestinama PVM taikant 0 proc. PVM tarifą. Tokiu atveju 0 proc. PVM tarifas gali būti taikomas tiek pirmo, tiek antro tarpininko teikiamoms tarpininkavimo dėl Rusijos vizos gavimo paslaugoms. Kai tarpininkavimo dėl vizos gavimo paslauga teikiama fiziniam asmeniui (gyventojui), tai atsižvelgiant į PVM įstatymo 13 str. 3 dalies nuostatas, šios paslaugos teikimo vieta nelaikoma Lietuva, todėl ši paslauga nėra Lietuvos PVM objektas ir neapmokestinama „lietuvišku" PVM (nes pagrindinės paslaugos, dėl kurios gavimo tarpininkaujama, suteikimo vieta laikoma ne Lietuva, o trečioji valstybė). Pavyzdys Kelionių agentūra A, PVM mokėtoja, veikdama kaip atsiskleidęs tarpininkas, teikia tarpininkavimo paslaugas fiziniam asmeniui Y dėl Rusijos vizos gavimo. Šiam tikslui kelionių agentūra A, kreipiasi į Rusijos vizų centrą UAB X, kuris savo ruožtu kreipiasi į Rusijos ambasadą. Tarkime, konsulinis mokestis yra 128 Lt. Šiuo atveju UAB X, taip pat veikdama kaip atsikleidęs tarpininkas, išrašo kelionių agentūrai A tarpininkavimo paslaugų PVM sąskaitą faktūrą, kurioje be kita ko nurodo savo tarpininkavimo paslaugos kainą (be PVM), tarkime, 50 Lt (ši paslauga pagal PVM įstatymo 52 str. nuostatas apmokestinama PVM taikant 0 proc. PVM tarifą), ir konsulinį mokestį -128 Lt (kaip papildomą informaciją, reikalingą pinigų, skirtų konsuliniam mokesčiui apmokėti, gavimui iš kelionių agentūros A). UAB X tarpininkavimo paslaugos apmokestinamąją vertę (50 Lt) turi nurodyti mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 formos 19 laukelyje. Kelionių agentūra A išrašytoje fiziniam asmeniui Y tarpininkavimo dėl Rusijos vizos gavimo paslaugų PVM sąskaitoje faktūroje nurodo savo tarpininkavimo paslaugų kainą (be PVM), tarkime 70 Lt (50 Lt suma, padengianti išlaidas, susijusias su įsigyta tarpininkavimo paslauga iš UAB X bei 20 Lt kelionių agentūros komisinis atlyginimas) ir konsulinį mokestį -128 Lt (kaip papildomą informaciją, reikalingą pinigų, skirtų konsuliniam mokesčiui apmokėti, gavimui iš fizinio asmens Y). Ši tarpininkavimo paslauga (70 Lt) atsižvelgiant į PVM įstatymo 13 str. 3 dalies nuostatas nėra Lietuvos PVM objektas ir neapmokestinama ,,lietuvišku" PVM. Todėl kelionių agentūra A tarpininkavimo paslaugos apmokestinamąją vertę (70 Lt) turi nurodyti mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 formos 20 laukelyje. Pastaba. Jeigu pavyzdyje nurodytu atveju kelionių agentūra A dėl vizos gavimo tarpininkautų ne fiziniam, o Lietuvos apmokestinamajam asmeniui, tai ši tarpininkavimo paslauga (70 Lt) būtų apmokestinama PVM taikant 0 proc. PVM tarifą (PVM įstatymo 52 str. 1 dalies 2 punktas), ir šios suteiktos paslaugos apmokestinamoji vertė turėtų būti nurodoma mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos 19 laukelyje. Analogiškos nuostatos dėl tarpininkavimo paslaugų apmokestinimo PVM turėtų būti taikomos ir tarpininkaujant dėl kitų trečiųjų valstybių vizų gavimo bei šio tarpininkavimo grandinėje esant daugiau kaip dviem tarpininkams. Pažymėtina, kad kai minėta tarpininkavimo paslauga dėl trečiosios valstybės vizos gavimo suteikiama užsienio valstybės apmokestinamajam asmeniui arba bet kokios valstybės neapmokestinamajam asmeniui (pvz., gyventojui), tai šios paslaugos vieta nelaikoma Lietuva (nėra Lietuvos PVM objektas).   Viršininko pavaduotoja   Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (32.28-PVM)-RM-2044

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), atsakydama į Lietuvos turizmo asociacijos rašte pateiktus klausimus dėl kelionių organizatorių teikiamų paslaugų apmokestinimo PVM, pateikia paaiškinimą šiais klausimais. Šis paaiškinimas buvo derinamas su Finansų ministerija. 1 situacija Kelionių organizatorius, laimėjęs viešojo pirkimo konkursus, pasirašo su klientais sutartis, kurių „sutarties dalykas" gali būti : - renginių organizavimas, aptarnavimas; - seminarų organizavimas; - konferencijų organizavimas; Paslaugų teikimo vieta – Lietuvos Respublika. Pagal sutartį klientas gali įsigyti įvairias paslaugas: renginio plano sudarymas, renginio vietos parinkimas, salių rezervavimas, užsakymas, salių nuoma, dalyvių konsultavimas organizaciniais tikslais, svečių maitinimo ir apgyvendinimo organizavimo paslaugos, dalyvių registracija, transporto paslaugų organizavimas, sinchroninio vertimo kabinų bei įrangos nuoma, renginių logo sukūrimo organizavimo paslaugos, svečių apgyvendinimas, maitinimas, transporto paslaugos, diskusinės įrangos nuoma, aprūpinimas kanceliariniais reikmenimis, suvenyrais, renginio logo sukūrimo ir kitos apipavidalinimo paslaugos, telefoninio ryšio, interneto, duomenų perdavimo, vertimo paslaugos, renginio medžiagos paruošimas, dauginimas, filmavimo paslaugos, gidų ekskursijų paslaugos, laisvalaikio paslaugos. Renginių pavadinimai būna: kongresai, seminarai, konferencijos, susitikimai, priėmimai, mokymai, vizitai, darbo pietūs, kavos pertraukėlės ir pan. Paslaugas kelionių organizatorius įsigyja iš trečiųjų asmenų ir užsakovui / klientui perparduoda savo vardu. Užsakovas paslaugų neperparduoda. Paslaugos užsakomos pagal poreikį kiekvienam renginiui atskirai, todėl galimi įvairiausi užsakymų variantai: Pavyzdžiui, užsakomos paslaugos: 1. Maitinimas, gidų paslaugos, renginio organizavimo paslaugos, salių nuoma, vertimai. 2. Maitinimas, transporto paslaugos, renginio organizavimo paslaugos, salių nuoma, kanceliarinės paslaugos. 3. Apgyvendinimo paslaugos, maitinimo paslaugos, renginio organizavimo paslaugos, renginio logo sukūrimo paslaugos, įrangos nuoma. 4. Apgyvendinimas, transportas, salių, įrangos nuoma. 5. Maitinimas, transportas, filmavimo paslaugos, kanceliarijos reikmenys. 6. Maitinimas, salių nuoma. 7. Transporto, gidų paslaugos. 8. Maitinimas, transporto paslaugos. 9. Apgyvendinimas (apgyvendinimas daliai renginio dalyvių, kiti susimoka patys viešbučiui, kelionių organizatorius už tai gauna komisinius iš viešbučio), maitinimas, transportas, filmavimo paslaugos, kanceliarijos reikmenys. 10. Transporto paslaugos, įrangos nuoma. 11. Salių nuoma, sinchroninio vertimo kabinų nuoma ir pan. 12. Gidų paslauga. 13. Maitinimo paslauga. 14. Transporto paslauga. 15. Transporto paslauga (taksi) ir t.t. Klausimas Ar kelionių organizatorius, perparduodamas šias paslaugas galutiniam vartotojui, visais atvejais PVM tikslais gali taikyti specialią maržos schemą? Jei ne, prašome įvardyti kriterijus, kuriais turėtų vadovautis kelionių organizatorius, nuspręsdamas taikyti specialią maržos schemą ar ne. Atsakymas Sprendžiant klausimą, ar šioje situacijoje nurodytoms kelionių organizatoriaus teikiamoms paslaugoms gali būti taikoma maržos schema, visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ar teikiamos paslaugos savo esme laikytinos turizmo paslaugomis, ar ne. Kokios paslaugos gali būti laikomos turizmo paslaugomis yra nurodyta Turizmo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2011, Nr. Nr. 85-4138, toliau- Turizmo įstatymas). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojančio (įsigaliojusio nuo 2011-09-01) Turizmo įstatymo nuostatas turizmo paslaugomis be kitų paslaugų (apgyvendinimo, maitinimo, keleivių vežimo ir pan.) gali būti laikomos ir kelionių organizatorių teikiamos konferencijų organizavimo paslaugos, kai jos teikiamos kartu su kitomis turistinei kelionei būdingomis paslaugomis. Be to, tokiu atveju, kai sandoris dėl paslaugų teikimo susideda iš kelių elementų (kaip ir nurodyta pateiktoje situacijoje), turi būti įvertinama, ar PVM tikslais toks sandoris turi būti laikomas vienu ar kelias atskirais sandoriais. Sprendžiant, kokias kitas su paslaugos teikimu susijusias papildomas paslaugas reikia įtraukti į pagrindinio sandorio apmokestinamąją vertę, kiekvienas atvejis turi būti nagrinėjamas atskirai ir turi būti atsižvelgiama į pirkėjo tikslus ir kitas aplinkybes. Pažymėtina, kad remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika (pvz., sprendimai bylose C-349/96, C-41/04 ir kt.), laikoma, jog įvyko vienos paslaugos teikimas, jei vienas ar keli elementai sudaro pagrindinę paslaugą, o suteiktos papildomos paslaugos neturi savarankiško tikslo, o tik padaro pagrindinę paslaugą klientams patrauklesnę, t.y. papildoma paslauga klientams yra ne tikslas, o priemonė geriausiomis sąlygomis naudotis teikėjo teikiama pagrindine paslauga. Tuo atveju, jeigu papildoma paslauga turi atskirą savarankišką tikslą, o klientui yra galimybė pasirinkti gauti tik pagrindinę paslaugą, ar pagrindinę ir papildomas paslaugas už papildomą atlygį, tai tokios paslaugos gali būti laikomos savarankiškomis paslaugomis ir į pagrindinio sandorio apmokestinamąją vertę neįtraukiamos. Mūsų nuomone, kai kelionių organizatorių teikiamos galutiniams vartotojams paslaugos susideda iš daugelio elementų, tai nustatant ar šios paslaugos laikytinos turizmo paslaugomis, ar ne, reikėtų vadovautis tokiais pagrindiniais kriterijais: 1) suteiktos paslaugos yra būdingos kelionei (kelionei būdingos pagrindinės paslaugos: keleivių vežimo paslaugos, apgyvendinimo, maitinimo, ekskursijų ir pan.); 2) kelionė organizuojama pažintiniais, profesiniais dalykiniais (pvz., dalyvavimui organizuotoje konferencijoje), etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatinimo, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliaujant po savo šalį ar į kitas šalis ir bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip vienus metus apsistojant ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje; 3) suteiktų paslaugų rinkinys teikiamas vienos kelionės metu ir šiame paslaugų rinkinyje (kai parduodamos ne tik 1 punkte nurodytos paslaugos), be kitų paslaugų yra bent viena 1 punkte nurodyta kelionei būdinga paslauga. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas, kai kelionių organizatorius galutiniams vartotojams kaip kompleksą parduoda kongresų, seminarų, konferencijų, mokymų ir panašių renginių organizavimo paslaugas ( į kurių sudėtį įeina įvairūs elementai, pvz., konferencijų salės su technine įranga (kompiuteriai, multimedia, diskusinė įranga ir pan.) (ar be įrangos) nuoma, reikalingos dalomosios medžiagos parengimas, vertimų paslaugos, sinchroninio vertimo kabinų nuoma, kavos pertraukėlių organizavimas konferencijos dalyviams, renginio aprūpinimas reikalingomis kanceliarinėmis prekėmis ir pan.) kartu su kitomis kelionei būdingomis paslaugomis, (pvz., dalyvių vežimu, apgyvendinimu, maitinimu, pažintinių turų po Lietuvą organizavimu konferencijų dalyviams, gido paslaugomis ir pan.) tai, mūsų nuomone, šios suteiktos paslaugos laikytinos turizmo paslaugomis. Tuo atveju, jeigu šių turizmo paslaugų teikimas atitinka PVM įstatymo 101 straipsnio nuostatas (minėtos paslaugos įsigyjamos iš trečiųjų asmenų ir savo vardu parduodamos galutiniams vartotojams), tai šioms suteiktoms turizmo paslaugoms (turizmo paslaugų rinkiniui) taikoma maržos schema. Primename, kad PVM įstatymo 101 straipsnio komentare yra paaiškinta, kad ,,k ai iš kelionių organizatoriaus įsigyjantis turizmo paslaugas juridinis asmuo, šiam paslaugų teikėjui nurodo konkrečius savo įmonės asmenis (darbuotojus), kurie naudosis įsigytomis paslaugomis (pvz., vykstant į kelionę darbo ar profesiniais tikslais), tai galima teigti, kad tokiu atveju šis juridinis asmuo yra galutinis paslaugų pirkėjas. Šiuo atveju kelionių organizatorius iš trečiųjų asmenų įsigytoms ir minėtiems juridiniams asmenims savo vardu perparduotoms turizmo paslaugoms turi taikyti maržos schemą". Tačiau, jeigu kelionių organizatorius parduoda (perparduoda) galutiniam vartotojui tik vieną ar keletą konkrečių paslaugų, kurios savo esme nebūtinai yra susijusios su kelionėmis, tai mūsų nuomone, šios paslaugos nelaikytinos turizmo paslaugomis ir joms maržos schema negali būti taikoma. Pvz., jeigu teikiama (perparduodama) tik maitinimo paslauga ir nėra aišku, kad ši paslauga yra teikiama turistui , tai tokia paslauga nelaikoma turizmo paslauga, kuriai gali būti taikoma maržos schema. Todėl kai suteikiamos (perparduodamos) maitinimo paslaugos, kurios yra faktiškai suteiktos Lietuvoje, tai šių paslaugų teikimo vieta laikoma Lietuva (PVM įstatymo 13 str. 11 dalis), ir šios paslaugos apmokestinamos PVM taikant 21 proc. PVM tarifą. Analogiškai, jeigu galutiniam vartotojui perparduodama tik salės nuomos bei vertimo kabinų nuomos paslaugos, tik maitinimo ir salės nuomos paslauga, tai, mūsų nuomone, jų teikimo vieta turėtų būti nustatoma pagal PVM įstatymo 13 straipsnio nuostatas ir jos apmokestinamos PVM bendra PVM įstatyme nustatyta tokių paslaugų teikimui tvarka. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad siekiant teisingai apmokestinti kelionių organizatorių teikiamas paslaugas PVM, kiekvienas turizmo paslaugų teikimo atvejis turėtų būti nagrinėjamas atskirai, įvertinus konkrečios paslaugų teikimo sutarties sąlygas, paslaugų sudėtinius elementus, paslaugų pirkėjo statusą ir kt. 2 situacija Organizuojamas renginys valstybinei institucijai „Susitikimas". Renginiui užsakomos paslaugos: svečių apgyvendinimas (dalis svečių susimoka patys tiesiogiai viešbučiui, organizatorius gauna komisinius), maitinimas, transporto paslaugos, diskusinės įrangos nuoma, aprūpinimas kanceliariniais reikmenimis, suvenyrais, renginio logo sukūrimo ir kitos apipavidalinimo paslaugos, telefoninio ryšio, interneto, duomenų perdavimo, vertimo paslaugos, renginio medžiagos paruošimas, dauginimas, filmavimo paslaugos, gidų, ekskursijų paslaugos, laisvalaikio paslaugos, renginio plano sudarymas, renginio vietos parinkimas, salių rezervavimas, užsakymas, salių nuoma, dalyvių konsultavimas organizaciniais tikslais, svečių maitinimo ir apgyvendinimo organizavimo paslaugos, dalyvių registracija, transporto paslaugų organizavimas, sinchroninio vertimo kabinų bei įrangos nuoma, renginių logo sukūrimo organizavimo paslaugos. 1 klausimas Ar PVM tikslais gali būti taikoma maržos schema suteiktoms paslaugoms? Atsakymas Analogiškai, kaip buvo paaiškinta atsakyme į 1 situacijos klausimą, parduodant galutiniam vartotojui kaip kompleksą 2 situacijoje nurodyto renginio organizavimo paslaugą ( kurios sudėtį įeina įvairūs išvardinti elementai) kartu su kitomis kelionei būdingomis paslaugomis, (pvz., dalyvių vežimu, apgyvendinimu, maitinimu, ekskursijų organizavimu, gidų paslaugomis ir pan.), mūsų nuomone, šios suteiktos paslaugos laikytinos turizmo paslaugomis. Tuo atveju, jeigu šių turizmo paslaugų teikimas atitinka PVM įstatymo 101 straipsnio nuostatas (minėtos paslaugos įsigyjamos iš trečiųjų asmenų ir savo vardu parduodamos galutiniams vartotojams), tai šioms suteiktoms turizmo paslaugoms (turizmo paslaugų rinkiniui) taikoma maržos schema. 2 klausimas Už keletą šio renginio paslaugų (salės nuomą, filmavimo paslaugas, renginio atributiką) apmoka užsakovo rėmėjai iš JAV. Sąskaita, bendru užsakovo ir rėmėjo pageidavimu, išrašoma rėmėjui. Ar skiriasi paslaugų apmokestinimas PVM tikslais užsakovui ir rėmėjui? Jei paslaugos užsakovui apmokestinamos PVM, taikant specialią maržos schemą, ar galima ją taikyti rėmėjui, t.y. ar jis, PVM apmokestinimo tikslais, laikomas galutinis vartotojas? Jei PVM tikslais negalima taikyti maržos schemos, ar, išrašant sąskaitą rėmėjui, kiekviena paslauga (salės nuoma, filmavimo paslaugos, renginio atributika) PVM apmokestinama atskirai, ar jos apmokestinamos kartu kaip viena paslauga? Atsakymas Pažymėtina, kad pagal PVM įstatymo nuostatas suteiktų paslaugų PVM sąskaita faktūra turi būti išrašoma paslaugų pirkėjui (užsakovui), nepriklausomai nuo to, ar už šias paslaugas sumoka jis pats ar už jį sumoka trečias asmuo. Atsižvelgiant į tai, kai už kelionių organizatoriaus suteiktas paslaugų gavėjui paslaugas (ar jų dalį) sumoka ne pats paslaugų gavėjas, o klausime įvardintas rėmėjas iš JAV, tai suteiktų paslaugų PVM sąskaita faktūra turi būti išrašyta paslaugų gavėjui, o minėtas rėmėjas šioje išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje galėtų būti įvardintas kaip mokėtojas ir jam galėtų būti skirtas trečias tokios išrašytos PVM sąskaitos faktūros egzempliorius. 3 situacija Turizmo paslaugų teikėjas vykdo kelionių organizatoriaus ir kelionių agentūros (agento) veiklą. Klientams vykstantiems į užsienį užsakomas viešbutis. Už apgyvendinimo paslaugas klientas moka tiesiogiai viešbutyje. Viešbutis perveda agentūrai komisinį atlyginimą. Komisiniai gaunami iš viešbučio registruoto ES ir iš viešbučio už ES ribų. Klausimas Ar gautas komisinis atlyginimas pagal PVM įstatymo 13 straipsnį yra PVM objektas Lietuvoje? Jei taip, kokiu PVM tarifu apmokestinama? Atsakymas Apmokestinamajam asmeniui teikiamų tarpininkavimo dėl apgyvendinimo viešbutyje paslaugų teikimo vieta nustatoma pagal PVM įstatymo 13 str. 2 dalies 1 punkto nuostatas (pagal pagrindinę paslaugų vietos teikimo taisyklę). Vadinasi, kai šios tarpininkavimo dėl apgyvendinimo viešbutyje paslaugų suteikimo paslaugos yra teikiamos užsienio apmokestinamajam asmeniui (tiek ES, tiek trečiųjų valstybių), tai šių paslaugų suteikimo vieta nelaikoma Lietuva (paslaugų suteikimo vieta persikelia į pirkėjo valstybę), todėl šios paslaugos nėra Lietuvos PVM objektas ir neapmokestinamos ,,lietuvišku" PVM. Jeigu Lietuvos kelionių organizatorius (ar kelionių agentūra) tarpininkavimo dėl viešbučio apgyvendinimo paslaugų suteikimo (įsigijimo) paslaugas suteiktų neapmokestinamajam asmeniui, tai šių paslaugų teikimo vieta pagal PVM įstatymo 13 str. 3 dalies nuostatas būtų laikoma Lietuva, tuo atveju, jeigu pagrindinis sandoris, dėl kurio tarpininkaujama vyko šalies teritorijoje. Vadinasi, jeigu būtų tarpininkaujama neapmokestinamajam asmeniui dėl apgyvendinimo paslaugų įsigijimo viešbutyje, esančiame Lietuvoje, tai šios tarpininkavimo paslaugos būtų PVM objektas Lietuvoje ir turėtų būti apmokestintos PVM, taikant 21 proc. PVM tarifą. Tuo tarpu, jeigu būtų tarpininkaujama neapmokestinamajam asmeniui dėl apgyvendinimo paslaugų įsigijimo viešbutyje, esančiame už Lietuvos teritorijos ribų (pvz., ES valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje), tai šios tarpininkavimo paslaugos nebūtų Lietuvos PVM objektas. 4 situacija Kelionių agentūra, kaip atsiskleidęs tarpininkas, klientams užsako automobilių saugojimo (parkavimo) paslaugas užsienyje prie oro uosto (ES ir ne ES). Klientas susimoka agentūrai, agentūra perveda tiekėjui už paslaugas. Iš tiekėjo agentūra gauna komisinius. Klausimas Ar gautas komisinis atlyginimas yra PVM objektas Lietuvoje? Jei taip, kokiu PVM tarifu apmokestinama? Atsakymas Automobilių saugojimo (parkavimo) automobilių stovėjimo aikštelėse paslaugos PVM apmokestinimo tikslais laikomos nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos paslaugomis, kurių teikimo vieta nustatoma pagal PVM įstatymo 13 str. 4 d. nuostatas. Vadinasi, šios paslaugos laikomos suteiktomis Lietuvoje, jeigu automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje teikiamos automobilių saugojimo (parkavimo) paslaugos, randasi Lietuvos teritorijoje. Analogiškai, pagal PVM įstatymo 13 str. 4 d. 4 punkto nuostatas nustatoma ir tarpininkavimo (atstovavimo) dėl automobilių saugojimo (parkavimo) paslaugų suteikimo vieta. Šios tarpininkavimo paslaugos laikomos suteiktomis Lietuvoje tik tuo atveju, jeigu automobilių stovėjimo aikštelė, dėl kurioje teikiamų automobilių saugojimo (parkavimo) paslaugų suteikimo, tarpininkaujama, randasi Lietuvos teritorijoje. Todėl, vadovaujantis nuostatomis, tapačiomis nurodytoms PVM įstatymo 13 str. 4 d. 4 punkte nuostatoms, kai 4 situacijoje nurodytu atveju yra tarpininkaujama dėl automobilių saugojimo (parkavimo) paslaugų, teikiamų automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje užsienyje prie oro uostų (ES ir ne ES), tai šių tarpininkavimo paslaugų suteikimo vieta nelaikoma Lietuva (neatsižvelgiant kokiam užsakovui jos teikiamos), todėl jos nėra Lietuvos PVM objektas ir neapmokestinamos „lietuvišku“ PVM. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tarpininkavimo paslaugų teikėjas turėtų pasidomėti ar dėl šių paslaugų teikimo jam neatsiranda PVM prievolių toje užsienio šalyje, kur PVM požiūriu laikoma šių paslaugų teikimo vieta. 5 situacija Kelionių agentūra, kaip atsiskleidęs tarpininkas, klientams užsako automobilių nuomos paslaugas užsienyje. Klientas susimoka tiesiogiai paslaugos teikėjui. Agentūra iš automobilių nuomos paslaugos teikėjo gauna komisinius. Klausimas Ar gautas komisinis atlyginimas yra PVM objektas Lietuvoje? Jei taip, kokiu PVM tarifu apmokestinama? Atsakymas Kaip galima spręsti iš išdėstytos situacijos nuostatų kelionių agentūra dėl automobilių nuomos paslaugų teikimo tarpininkauja užsienio apmokestinamajam asmeniui. Apmokestinamajam asmeniui teikiamų tarpininkavimo dėl automobilių nuomos paslaugų suteikimo vieta nustatoma pagal PVM įstatymo 13 str. 2 dalies 1 punkto nuostatas (pagal pagrindinę paslaugų vietos teikimo taisyklę). Vadinasi, kai šios tarpininkavimo paslaugos yra teikiamos užsienio apmokestinamajam asmeniui (tiek ES, tiek trečiųjų valstybių), tai šių paslaugų suteikimo vieta nelaikoma Lietuva (paslaugų suteikimo vieta persikelia į pirkėjo valstybę), todėl šios paslaugos nėra Lietuvos PVM objektas ir neapmokestinamos ,,lietuvišku" PVM. Jeigu aukščiau nurodytos tarpininkavimo paslaugos būtų teikiamos Lietuvos apmokestinamajam asmeniui, tai šių tarpininkavimo paslaugų vieta būtų laikoma Lietuva, ir jos turėtų būti apmokestintos PVM, taikant 21 proc. PVM tarifą. Tačiau jeigu išnuomotas ilgiau kaip 30 dienų (ilgalaikė nuoma) automobilis būtų faktiškai daugiausia naudojamas už ES teritorijos ribų ir todėl tokia automobilių nuomos paslauga būtų laikoma įvykusia už ES ribų, tai Lietuvos apmokestinamajam asmeniui suteikta tarpininkavimo dėl tokių automobilių nuomos paslaugų teikimo (įsigijimo) paslauga pagal PVM įstatymo 52 str. 1 dalies 2 punkto nuostatas būtų apmokestinama taikant 0 proc. PVM tarifą. Jeigu Lietuvos kelionių organizatorius (ar kelionių agentūra) aukščiau nurodytas tarpininkavimo paslaugas suteiktų neapmokestinamajam asmeniui, tai šių paslaugų teikimo vieta būtų nustatoma pagal PVM įstatymo 13 str. 3 dalies (ar atitinkamas) nuostatas, t. y. būtų laikoma suteikta toje šalyje, kurioje įvyko pagrindinis (situacijoje nurodytu atveju - automobilių nuomos) sandoris, dėl kurio tarpininkaujama. Vadinasi, jeigu neapmokestinamajam asmeniui būtų tarpininkaujama dėl trumpalaikės automobilio nuomos paslaugos (kai nuomininkas transporto priemonę valdo ne ilgiau kaip 30 dienų) teikimo (įsigijimo), ir transporto priemonė nuomininkui fiziškai perduodama ne šalies teritorijoje, tai tokios automobilio nuomos paslaugos vieta nebūtų laikoma Lietuva (pagal nuostatas, tapačias PVM įstatymo 13 str. 12 dalyje nurodytoms nuostatoms), todėl ir tarpininkavimas dėl tokios trumpalaikės automobilio nuomos paslaugos nebūtų Lietuvos PVM objektas ir nebūtų apmokestinamas „lietuvišku“ PVM. 6 situacija Kelionių organizatorius organizuoja keliones į Tailandą, Latviją, iš trečiųjų asmenų įsigyja paslaugas: lėktuvo bilietai, apgyvendinimas, maitinimas, ekskursijos, transporto paslaugos toje šalyje, traukinių bilietai, bilietai į muziejus, gido paslaugos, salių nuoma, bilietai į koncertus, bilietai į sporto varžybas. Klausimas Kurios iš šių paslaugų pagal PVM įstatymo 13 straipsnį yra PVM objektas Lietuvoje ir kokiu PVM tarifu apmokestinamos, kelionė: - parduodama galutiniam vartotojui (PVM tikslais taiko maržos schemą); - parduodama negalutiniam vartotojui. Atsakymas Jeigu Lietuvos kelionių organizatorius 6 situacijoje išvardintas iš trečiųjų asmenų įsigytas paslaugas kaip kompleksą (kelionės paslaugų rinkinį) savo vardu parduoda galutiniam vartotojui tai šioms paslaugoms, savo esme priskirtinoms turizmo paslaugoms, taikoma maržos schema ir šių paslaugų teikimo vieta laikoma Lietuva (ten, kur yra įsikūręs kelionių organizatorius). Kai galutiniam vartotojui parduodamas kelionės į Tailandą (trečiąją valstybę) paslaugų rinkinys, tai apskaičiuota kelionės organizatoriaus marža apmokestinama taikant 0 proc. PVM tarifą, jeigu visos kelionės organizatorius įsigytos iš trečiųjų asmenų paslaugos (kurios įeina į kelionės paslaugų) rinkinį) šių trečiųjų asmenų yra suteikiamos už ES teritorijos ribų (žiūr. PVM įstatymo 104 straipsnio komentarą). Kai galutiniam vartotojui parduodamas kelionės į Latviją paslaugų rinkinys, tai apskaičiuota kelionės organizatoriaus marža apmokestinama PVM taikant 21 proc. PVM tarifą. Jeigu Lietuvos kelionių organizatorius 6 situacijoje išvardintas iš trečiųjų asmenų įsigytas paslaugas savo vardu perparduoda negalutiniam vartotojui, tai laikoma, kad parduodamos atskiros paslaugos, turinčios savarankišką tikslą, ir PVM apmokestinimo taisyklės nustatomos kiekvienai paslaugai atskirai. Šiuo atveju, visų pirma, turi būti nustatyta kiekvienos paslaugos teikimo vieta pagal PVM įstatymo 13 straipsnio nuostatas ir tuo atveju, jeigu suteiktos (perparduotos) paslaugos teikimo vieta yra laikoma Lietuva, ta paslauga apmokestinama PVM taikant šiai paslaugai nustatytą PVM tarifą. Pvz.: - apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, faktiškai suteiktos Tailande ar Latvijoje nėra Lietuvos PVM objektas ir neapmokestinamos „lietuvišku“ PVM (pagal nuostatas, tapačias PVM įstatymo 13 str. 4 ir 11 dalių nuostatoms); - keleivių vežimo tarptautiniais maršrutais (į Tailandą ar į Latviją) paslaugos maršruto dalyje, einančioje per Lietuvos teritoriją laikomos Lietuvos PVM objektu, bet apmokestinamos PVM taikant 0 proc. PVM tarifą (PVM įstatymo 13 str. 5 dalis ir 45 str. 6 dalis); - kultūros, meno, sporto, švietimo, mokslo, mokymo, pramogų ir panašių renginių, kurie vyksta užsienio šalyse, lankymas pagal nuostatas, tapačias PVM įstatymo 13 str. 9 dalies nuostatoms, nėra Lietuvos PVM objektas, todėl bilietai į koncertus, į sporto varžybas, vyksiančius užsienio valstybėse, nėra Lietuvos PVM objektas ir neturi būti apmokestinami „lietuvišku“ PVM; - ekskursijos, bilietai į muziejus, gido paslaugos ir kitos kultūros, meno ir panašios paslaugos, jeigu tai nėra konkrečių aukščiau nurodytų renginių lankymo paslaugos, teikiamos (perparduodamos) Lietuvoje įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui (negalutiniam vartotojui) laikomos suteiktomis Lietuvoje (PVM įstatymo 13 str. 2 dalies 1 punktas) ir apmokestinamos „lietuvišku“ PVM, išskyrus atvejus, kai joms taikomos PVM įstatymo IV skyriuje nustatytos lengvatos; - keleivių transporto paslaugos užsienio šalyje, traukinių kursuojančių užsienio šalyse bilietai nėra Lietuvos PVM objektas (pagal nuostatas, tapačias PVM įstatymo 13 str. 5 dalies nuostatoms) ir neturi būti apmokestinti „lietuvišku“ PVM. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad paslaugų teikėjas turėtų pasidomėti ar dėl išvardintų paslaugų (kurios nėra Lietuvos PVM objektas) teikimo jam neatsiranda PVM prievolių toje užsienio šalyje, kur laikoma šių paslaugų teikimo vieta. 7 situacija Kelionių organizatorius organizuoja konferencijas, mokymus Šveicarijoje, iš trečiųjų asmenų įsigyja paslaugas: lėktuvo bilietai, apgyvendinimas, maitinimas, konferencijos organizavimo paslaugas, salių nuoma, reklama, sudaroma autorinė sutartis su lektoriais Lietuvos nuolatiniais gyventojais ir ne Lietuvos nuolatiniais gyventojais. Klausimas Ar gali kelionių organizatorius taikyti maržos schemą, kai paslaugos teikiamos galutiniam vartotojui? Kurios iš šių paslaugų pagal PVM įstatymo 13 straipsnį yra PVM objektas Lietuvoje, paslaugos teikiamos: - galutiniam vartotojui ; - negalutiniam vartotojui. Atsakymas Kadangi, kaip minėta aukščiau, kadangi pagal Turizmo įstatymo nuostatas prie turizmo paslaugų priskiriama ir kelionių organizatorių teikiamos konferencijų organizavimo paslaugos, tai 7 situacijoje nurodytu atveju, kai nurodytos iš kitų asmenų įsigytos konferencijos ar mokymų organizavimo paslaugos, kartu su įsigytomis konferencijos dalyvių vežimo, apgyvendinimo, maitinimo ir kitomis nurodytomis paslaugomis, kaip kelionės paslaugų rinkinys, parduodamos savo vardu galutiniam vartotojui, tai šioms paslaugoms taikoma maržos schema. Jeigu 7 situacijoje išvardintos paslaugos parduodamos (perparduodamos) negalutiniam vartotojui, tai jis turėtų perparduoti atskirai konferencijos organizavimo paslaugas ir kitas paslaugas turinčias savarankišką tikslą (keleivių vežimo paslaugas, maitinimo, apgyvendinimo paslaugas). Kelionių organizatoriaus teikiamų konferencijų organizavimo paslaugų, įskaitant papildomų, savarankiško tikslo neturinčių paslaugų (pvz., salių nuoma, konferencijos reklama, lektorių paslaugos ir pan.) teikimą, teikimo vieta nustatoma vadovaujantis PVM įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto arba 13 str. 9 dalies nuostatomis. Jeigu minėtų renginių organizavimo paslaugos yra teikiamos užsienio apmokestinamiesiems asmenims, tai jų teikimo vieta persikelia į paslaugų pirkėjo valstybę, todėl šios paslaugos nėra Lietuvos PVM objektas (pagal nuostatas tapačias PVM įstatymo 13 str. 2 d. 1 punkto nuostatoms) ir „lietuvišku“ PVM už jas neturi būti skaičiuojamas. Jeigu šios paslaugos suteikiamos (parduodamos) Lietuvos apmokestinamiesiems asmenims tai šių paslaugų teikimo vieta laikoma Lietuva ir jos turi būti apmokestintos PVM, taikant 21 proc. PVM tarifą. Kaip nustatoma kitų paslaugų (apgyvendinimo, keleivių vežimo, maitinimo) teikimo vieta ir kaip jos apmokestinamos PVM yra paaiškinta atsakyme į 6 situacijos pateiktus klausimus. 8 situacija Kelionių organizatorius organizuoja Lietuvos apmokestinamajam vienetui konferenciją Lietuvoje. Renginys susijęs su turizmo paslaugų tiekimu (užsakomos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos). Konferencijos metu vyksta seminaras, kurio organizavimo paslaugas (programos parengimą, lektorių atranką, seminaro vedimą ir kt.) kelionių organizatorius įsigyja iš užsienio apmokestinamojo asmens ir parduoda galutiniam vartotojui savo vardu. Konferencija vyksta Lietuvoje. Klausimas Ar seminaro organizavimo paslaugų įsigijimas iš užsienio apmokestinamojo asmens pagal PVM įstatymo 13 straipsnį yra PVM objektas Lietuvoje? Jei taip, ar šį PVM į Lietuvos biudžetą turėtų prisiskaityti ir sumokėti kelionių organizatorius, ar užsienio apmokestinamas asmuo, organizavęs seminarą Lietuvoje? Jei užsienio apmokestinamas asmuo neužsiregistravęs PVM mokėtoju Lietuvoje, bet privalo sumokėti PVM, tačiau to nepadaro, ar atsiranda prievolė kelionių organizatoriui sumokėti už jį PVM? Ar skiriasi šių paslaugų apmokestinimas 2010 metais ir 2011 metais? Atsakymas Nuo 2011-01-01 teikiamų m okymo, mokslo ar švietimo organizavimo paslaugų teikimo vieta nustatoma vadovaujantis PVM įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto (kai šios paslaugos teikiamos apmokestinamajam asmeniui) arba 13 str. 9 dalies nuostatomis (kai šios paslaugos teikiamos neapmokestinamajam asmeniui). Vadinasi, jeigu minėtų renginių organizavimo paslaugas užsienio apmokestinamasis asmuo teikia Lietuvos apmokestinamajam asmeniui (Lietuvos kelionių organizatoriui), tai šių paslaugų teikimo vieta laikoma Lietuva. Šiuo atveju užsienio apmokestinamajam asmeniui dėl šių paslaugų teikimo nėra prievolės registruotis Lietuvoje PVM mokėtoju, nes pagal PVM įstatymo 95 str. 2 dalies nuostatas paslaugų pirkėjui Lietuvoje įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniu (Lietuvos kelionių organizatoriui) yra prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šių įsigytų iš užsienio apmokestinamojo asmens seminaro organizavimo paslaugų pardavimo PVM. Iki 2010-12-31 teikiamų m okymo, mokslo ar švietimo organizavimo paslaugų teikimo vieta buvo nustatoma vadovaujantis tuo metu galiojusiomis PVM įstatymo 13 str. 9 dalies nuostatomis. Vadinasi, jeigu užsienio apmokestinamasis asmuo seminaro organizavimo paslaugas faktiškai atliko Lietuvoje, tai šių paslaugų teikimo vieta buvo laikoma Lietuva ir užsienio apmokestinamajam asmeniui buvo prievolė registruotis PVM mokėtoju Lietuvoje dėl šių paslaugų teikimo. Jeigu toks užsienio apmokestinamais asmuo neįsiregistravo PVM mokėtoju Lietuvoje tai pagal PVM įstatymo 95 straipsnio 5 dalies nuostatas šių paslaugų pirkėjui apmokestinamajam asmeniui buvo prievolė apskaičiuoti šių įsigytų paslaugų pardavimo PVM. 9 situacija Kelionių organizatorius organizuoja Lietuvos apmokestinamajam vienetui konferenciją Lietuvoje. Renginys susijęs su turizmo paslaugų tiekimu (užsakomos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos). Konferencijos metu vyksta seminaras (profesiniai mokymai), kurio organizavimo paslaugas (programos parengimą, lektorių atranką, seminaro vedimą ir kt.) kelionių organizatorius įsigyja iš užsienio apmokestinamojo asmens ir parduoda galutiniam vartotojui savo vardu. Konferencija vyksta Lietuvoje. Klausimas Ar seminaro (profesiniai mokymai) organizavimo paslaugų įsigijimas iš užsienio apmokestinamojo asmens, turinčio teisę vykdyti mokymus, pagal PVM įstatymo 13 straipsnį yra PVM objektas Lietuvoje? Ar skiriasi šių paslaugų apmokestinimas 2010 metais ir 2011 metais? Atsakymas Seminarų organizavimo paslaugų, teikimo vietos nustatymo taisyklės, kurios taikomos 2011 metais ir kurios buvo taikomos 2010 metais, yra paaiškintos atsakyme į 8 situacijos pateiktus klausimus. Šios taisyklės taikomos ir profesinio mokymo seminarų (kaip mokymo paslaugų) pravedimo vietos nustatymui. Tačiau, pagal PVM įstatymo 95 straipsnio nuostatas paslaugų pirkėjui - apmokestinamajam asmeniui nėra prievolės apskaičiuoti pardavimo PVM už tokias iš užsienio apmokestinamųjų asmenų įsigytas paslaugas (kurių teikimo vieta laikoma Lietuva), jeigu šios paslaugos neapmokestinamos PVM pagal PVM įstatymo IV skyriaus nuostatas. Todėl, jeigu užsienio apmokestinamųjų asmenų teikiamos mokymo paslaugos atitinka PVM įstatymo IV skyriaus 22 straipsnyje nurodytų PVM neapmokestinamų suaugusių profesinio mokymo paslaugų teikimo nuostatas, tai už šias įsigytas paslaugas Lietuvos kelionių organizatoriui neatsiranda prievolės apskaičiuoti pardavimo PVM.   Viršininko pavaduotoja   Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-10078

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), suderinusi su Finansų ministerija (Finansų ministerijos 2011-10-25 raštas Nr. (14.17-02)-5K-1120171-6K-1111717), paaiškina vienos grupės įmonės perduodamų už atlygį mokestinių nuostolių kitai grupės įmonei apmokestinimo PVM klausimus.

Mokestinių nuostolių perdavimo tarp grupės įmonių atvejus reglamentuoja Pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 56-1 straipsnis. Šiame straipsnyje be kita ko yra numatyta, kad mokestiniai nuostoliai gali būti perduodami ir už atlygį.

Ar vienos grupės įmonės perduodami už atlygį mokestiniai nuostoliai kitai grupės įmonei yra PVM objektas?

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr.17-505, toliau – PVM įstatymas) 3 straipsnio nuostatas PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai už atlygį šalies teritorijoje prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

Kadangi vienos grupės įmonės mokestinių nuostolių perdavimo už atlygį (ar be jo) kitai grupės įmonei operacijos yra vykdomos pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais pagal Pelno mokesčio įstatymo nustatytą tvarką, tačiau vykdant šias operacijas iš esmės nėra suteikiama jokia paslauga, todėl toks mokestinių nuostolių perdavimas nėra PVM objektas.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-5827

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), atsižvelgdama į mokesčių mokėtoju paklausimus, kurie iškilo pasikeitus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085, toliau – GPM) nuostatoms dėl žemės ūkio veiklą vykdančių asmenų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, paaiškina ūkininkų ir jų ūkio partnerių, kurie veiklą vykdo pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, įregistravimą pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais.

Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35 – 1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas), 71 ir 71¹ straipsnių nuostatas, prievolė registruotis PVM mokėtoju, skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM tenka asmenims, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 100 000 Lt; jeigu asmuo iš kitų valstybių narių kalendoriniais metais įsigijo prekių , kurių vertė viršija 35 000 Lt. Pagal PVM įstatymo 72 straipsnio nuostatas, asmuo, kuris vykdo ekonominę veiklą, tačiau bendra atlygio suma už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per paskutiniuosius 12 mėnesių neviršijo 100 000 Lt, ar ketinantis vykdyti ekonominę veiklą, ar kalendoriniais metais įsigyjantis iš kitų valstybių narių prekių, kurių vertė neviršija 35 000 Lt, ar ketinantis jų įsigyti turi teisę pateikti prašymą įsiregistruoti savanoriškai.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra įtvirtintos nuostatos, kad pelnas, gautas iš jungtinės veikos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno iš jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis, o išlaidos paskirstomos taip, kaip numatyta jungtinės veiklos sutartyje.

Pažymime, kad žemės ūkio veiklą vykdančių gyventojų apmokestinimo pajamų mokesčiu pasikeitimai nekeičia PVM įstatymo nuostatų dėl registravimosi PVM mokėtojais. Žemės ūkio veiklą pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį vykdantys asmenys yra registruojami atsižvelgiant į PVM įstatymo 71, 71¹ ir 72 straipsnių nuostatas.

1 situacija. Ūkininkas ir jo ūkio partnerė (jo sutuoktinė) vykdo veiklą pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Ūkininkas įsiregistravęs PVM mokėtoju nuo 2001 m. Nuo 2004 m. ūkio partnere registruota jo sutuoktinė. Ūkininkas visas ūkio pajamas deklaruodavo savo vardu, taip pat visas su PVM susijusias prievoles vykdė savo vardu.

2009 m. nustatyta, kad žemės ūkio valdos dydis yra didesnis kaip 14 EDV. Toje valdoje registruotos ūkininko partnerės (jo sutuoktinės) žemės ūkio valdos EDV toks pat kaip ir ūkininko. Partnerė kitokios jokios veiklos nevykdė ir pajamų iš kitos veiklos negavo.

2009 m . ūkio pajamas GPM308 deklaracijoje deklaravo ūkininkas ir jo ūkio partnerė lygiomis dalimis, tačiau PVM nuo visų ūkio pajamų (atlygio) skaičiavo, deklaravo, atskaitė pirkimo PVM bei mokėjo PVM į biudžetą tik ūkininkas. Pagal GPM308 deklaracijos formoje deklaruotus duomenis kiekvieno jų pajamos 2009 m. ženkliai viršijo 100 000 Lt.

1. Ar šiuo atveju ūkininko partnerė (sutuoktinė) privalo skaičiuoti ir mokėti PVM nuo to mėnesio, kai jos atlygis iš veiklos pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį per paskutinius 12 mėnesių viršijo 100 000 Lt?

Kaip sprendžiame iš pateikto klausimo, ūkininkas vykdo veiklą pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį (toliau – sutartis), o partnerė yra jo sutuoktinė. Iki žemės ūkio valdos išreiškimo EDV (iki 2009 m.) vyras (kaip sutuoktinis) deklaravo, kad jis vienas vykdo ekonominę veiklą ir buvo įregistruotas PVM mokėtoju. 2009 m. ūkininko ir jo ūkio partnerės (sutuoktinės), veiklą vykdančių pagal sutartį, žemės ūkio valda buvo daugiau kaip 14 EDV, t. y. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme laikoma, kad ir sutuoktinės iš žemės ūkio uždirbtos pajamos apmokestinamos GPM.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas pajamos gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos yra pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, nustatant prievolę partnerei (sutuoktinei) registruotis PVM mokėtojais, reikia atsižvelgti į atlygio už parduotas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas sumą, kurią, atsižvelgiant į sutuoktinių susitarimą dėl pajamų pasidalijimo ( ar sutartyje nustatytą susitarimą dėl pajamų paskirstymo), gavo kiekvienas iš partnerių.

Klausime pateiktu atveju PVM mokėtoju yra įsiregistravęs vyras (sutuoktinis), kuris savo vardu tiekia produkciją bei skaičiuoja ir moka į biudžetą PVM. Atsižvelgiant į tai, galime teigti, kad toks buvo ūkininko ir jo partnerės (sutuoktinės) susitarimas dėl pajamų pasidalijimo. Taigi, tokiu atveju, ūkininko partnerei (sutuoktinei), nevykdančiai ekonominės veiklos, tačiau 2009 m. pateikusiai GPM308 (nes žemės ūkio valdos dydis didesnis kaip 14 EDV) nėra prievolės registruotis PVM mokėtoja.

Tačiau, tuo atveju, jeigu sutuoktinė, pradės vykdyti ekonominę veiklą, t. y. pradės savo vardu tiekti produkciją ar teikti paslaugas, ir jos atlygis per paskutiniuosius 12 mėnesių už patiektas prekes ir / ar suteiktas paslaugas bus didesnis negu 100 000 Lt, tai nuo to mėnesio, kada šis atlygis viršys 100 000 Lt, jai atsiranda prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM į biudžetą ir registruotis PVM mokėtoja.

Atkreipiame dėmesį, kad pagal Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašą, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 ( Žin., 1999, Nr. 104-2989) ar Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003-02-17 įsakymu Nr. 1K - 040 (Žin., 2003, Nr. 18-785), kiekvienas asmuo, pildydamas Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalą ar Individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą (toliau – Žurnalas), jame nurodo atlygio sumą už parduotas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas, tenkančią pagal sutartyje nustatytą susitarimą dėl pajamų pasidalijimo.

Atsižvelgiant į tai, sutuoktinės per 12 paskutiniųjų mėnesių gautą atlygį galima būtų apskaičiuoti atsižvelgiant į jos pildomame Žurnale nurodytą jai tenkantį atlygį už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas.

2. Kaip turėtų elgtis ūkininkas, kuris deklaravo ir mokėjo PVM nuo visų ūkio pajamų (atlygio už parduotą produkciją / suteiktas paslaugas), tuo atveju, jeigu jo partnerė (sutuoktinė) privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM už tą patį laikotarpį nuo savo dalies pajamų (atlygio)?

Pagal 1 situacijoje pateiktą informaciją 2009 m. ūkininkas, PVM mokėtojas, visą ūkyje pagamintą produkciją tiekė ir PVM deklaravo savo vardu. Jo partnerė (sutuoktinė) jokios veiklos nevykdė, t. y. 2009 metais savo vardu netiekė produkcijos ir / ar neteikė paslaugų ir / ar nevykdė jokios kitokios veiklos ir todėl jai neatsirado prievolė registruotis PVM mokėtoja. Todėl, šiuo atveju, vien dėl to, kad partnerė (sutuoktinė) atskirai pateikė GPM308 deklaraciją už 2009 metus, ūkininkui nėra prievolės tikslinti jau pateiktas PVM deklaracijas.

3. Kaip turėtų būti išrašomos produkcijos pardavimo PVM sąskaitos faktūros (pvz., parduodant vieną jautį, vieną kiaulę, pieną iš ūkyje bendrai naudojamos šaldymo įrangos) ūkininko partnerei įsiregistravus PVM mokėtoju, t.y. ar parduotos produkcijos (savo dalies) PVM sąskaitą faktūrą turėtų turėti atskirai ūkininkas ir atskirai jo partnerė?

Pagal PVM įstatymas 79 straipsnio nuostatas, apmokestinamasis asmuo, įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą privalo įforminti PVM sąskaita faktūra.

Klausime pateiktu atveju, kai sutuoktiniai, abu PVM mokėtojai, pagal sutartyje nustatytą pajamų pasidalijimo procentą, patys turėtų nuspręsti, kieno vardu yra tiekiama tokiame ūkyje užauginta ir / ar pagaminta konkreti produkcija. Taigi, ūkyje išauginta ir / ar pagaminta produkcija (jautis, kiaulė ar pienas iš ūkyje bendrai naudojamos šaldymo įrangos) galėtų būti parduodama vieno iš sutuoktinių vardu, t. y. PVM sąskaitoje faktūroje šis asmuo turi būti įvardintas kaip pardavėjas.

Tuo atveju, jeigu asmuo (sutuoktinis) tiekia produkciją, kurią (ar kurios dalį) pagamina jo partneris (pvz., sutuoktinė), tai PVM prasme laikoma, kad toks asmuo (sutuoktinis) veikia kaip neatsiskleidęs tarpininkas. Šiuo atveju, asmens (sutuoktinio) partnerė, turėtų išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už asmeniui (sutuoktiniui) tiekiamą (perparduodamą) savo užaugintą ir / ar pagamintą produkciją (pvz., kiaulę) ar produkcijos dalį (pvz., tam tikrą kiekį pieno).

4. Kaip teisingai turėtų būti įformintos žaliavų, medžiagų, atsarginių dalių, ilgalaikio materialiojo turto pirkimo PVM sąskaitos faktūros, kad jose nurodytą pirkimo PVM į atskaitą galėtų traukti atskirai ūkininkas ir jo partnerė (pvz., perkant iš jungtinės veiklos pelno vieną kombainą, vieną traktoriaus padangą, 1 kg vinių, įsigyjant įvairias medžiagas naujai statomam ūkiniam pastatui, įsigyjant žemės ūkio padargus iš Lenkijos PVM mokėtojo)?

Prekių bei paslaugų, skirtų tokiai veiklai vykdyti įsigijimas gali būti įforminimas vieno PVM mokėtojo vardu, todėl pardavimo PVM, PVM atskaitos tikslais galėtų deklaruoti vienas asmuo arba partneriai galėtų pasidalinti įvairiais būdais., pvz., veikdami kaip neatsiskleidę tarpininkai galėtų kompensuoti (su PVM) jiems tenkančią išlaidų dalį ir panašiai.

2 situacija. Ūkininkas ir jo partneris nėra sutuoktiniai ir nėra šeimos nariai. Jie vykdo žemės ūkio veiklą žemės ūkio valdoje, kurios ekonominis dydis daugiau negu 14 EDV. Ūkininkas registruotas PVM mokėtoju dėl prekių įsigijimo iš ES.

1. Ar šiuo atveju privalo PVM mokėtoju registruotis ir ūkininko partneris? Jeigu šiuo atveju ūkininko partneriui neprivaloma registruotis PVM mokėtoju, tai ar gali ūkininkas PVM skaičiuoti, deklaruoti ir mokėti tik nuo jam pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį tenkančių pajamų (atlygio už patiektas produkciją / suteiktas paslaugas) dalies?

Pagal PVM įstatymo 71¹ straipsnio nuostatas, prievolė registruotis PVM mokėtoju dėl prekių įsigijimo yra apmokestinamajam asmeniui, jeigu visų jo įsigytų prekių vertė iš kitų valstybių narių kalendoriniais metais yra didesnė negu 35 000 Lt.

Taigi, jeigu ūkininkas, kuris veiklą vykdo pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, iš kitos valstybės narės įsigijo prekių daugiau kaip už 35 000 Lt, tai jam atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju. Jo partneriui nėra prievolės registruotis PVM mokėtoju dėl prekių iš kitos valstybės narės įsigijimo.

Ūkininkas, įsiregistravęs PVM mokėtoju, vadovaudamasis, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartyje nustatytu susitarimu dėl pajamų (pelno) pasidalijimo ( t. y. kai susitariama, kokią produkcija ar jos dalį ar kokias paslaugas tieks (teiks) kiekvienas iš tokios sutarties dalyvis) privalo skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už patiektą produkciją ir /ar suteiktas paslaugas nuo PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje jis yra nurodytas kaip produkcijos pardavėjas, apskaičiuotos patiektų prekių ( suteiktų paslaugų) vertės.

3 situacija. Ūkininkas ir jo partneris nėra sutuoktiniai ir nėra šeimos nariai. Jie vykdo žemės ūkio veiklą žemės ūkio valdoje, kurios ekonominis dydis daugiau negu 14 EDV. Ūkininkas savanoriškai įregistruotas PVM mokėtoju. Šiuo metu jo ūkio pajamos per paskutinius 12 mėnesių viršijo 100 tūkst. litų, tačiau kiekvieno partnerio atskirai atlygis iš veiklos pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį nesiekia minėtos ribos.

1. Ar ūkininkas PVM mokėtojas skaičiuoti, deklaruoti ir mokėti PVM turi tik nuo savo pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį gautų pajamų dalies (tik nuo jam priklausančio atlygio), ar nuo viso ūkio pajamų (nuo ūkio gauto (gautino) atlygio už patiektą produkciją/suteiktas paslaugas)?

Ūkininkas, savanoriškai įsiregistravęs PVM mokėtoju, atsižvelgdamas į sutartyje nustatytą susitarimą dėl pajamų (pelno) pasidalijimo ( t. y. kai susitariama, kokią produkciją ar jos dalį ar kokias paslaugas tieks (teiks) kiekvienas tokios sutarties dalyvis), turi skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už patiektą produkciją (ar jos dalį) ir (arba) suteiktas paslaugas nuo PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje jis nurodytas kaip produkcijos pardavėjas, apskaičiuotos atlygio sumos.

Taigi, jeigu ūkininko partneris įsiregistruoja PVM mokėtoju, tai atitinkamą produkciją ar jos dalį, ar paslaugas gali patiekti (išrašyti PVM sąskaitą faktūrą) pirkėjui tiesiogiai arba ūkininkui, su kuriuo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis. Ūkininko partneris PVM privalo skaičiuoti ir mokėti į biudžetą nuo savo tiekiamų ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių ir (arba) paslaugų vertės.

Jeigu ūkininko partneris nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju, tai jis produkciją ar jos dalį, ar paslaugas gali patiekti (išrašyti sąskaitą faktūrą) pirkėjui tiesiogiai arba ūkininkui, su kuriuo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis.

2. Ar ūkininkas PVM mokėtojas įsigijimų PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pirkimo PVM sumas gali traukti į atskaitą be apribojimų, t. y. neatsižvelgiant, kad dalis įsigijimų (kartu ir pirkimo PVM) būtų priskiriama partneriui?

Toks ūkininkas, PVM mokėtojas, į PVM atskaitą gali traukti tik jam išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas įsigytų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo (įsigijimo) PVM sumas.

Atsižvelgiant į tai, kad ūkininkas tam tikrą dalį įsigytų prekių ir (arba) paslaugų dalį gali perparduoti savo partneriams, tai partneriai, PVM mokėtojai, jiems išrašytose prekių ir paslaugų pardavimo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pirkimo (įsigijimo) PVM sumas taip pat gali traukti į PVM atskaitą.

3. Ar šiuo atveju ūkininko partneris irgi turi savanoriškai registruotis PVM mokėtoju?

Ūkininko partneris, jeigu pageidauja, taip pat gali užsiregistruoti PVM mokėtoju savanoriškai, jeigu jam tenkantis atlygis (kurį galima būtų nustatyti pagal įrašus Žurnale) už per 12 paskutiniųjų mėnesių jo vardu patiektas prekes ir ar suteiktas paslaugas, nebuvo didesnis negu 100 000 Lt.

4 situacija. Ūkininkas ir jo partneris nėra sutuoktiniai ir nėra šeimos nariai. Jie vykdo žemės ūkio veiklą žemės ūkio valdoje, kurios ekonominis dydis daugiau negu 14 EDV. Ūkio pajamos per paskutinius 12 mėnesių mažesnės negu 100 000. litų, t.y. ūkininko ir jo partnerio pajamos iš žemės ūkio veiklos atskirai irgi neviršija minėtos ribos. Ūkininko partneris tuo laikotarpiu gavo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, kurias įvertinus, jo pajamos per 12 paskutinių mėnesių viršijo 100 000 Lt.

1. Ar šiuo atveju ūkininkas privalo registruotis PVM mokėtoju?

4 situacijoje pateiktu atveju ūkininkui prievolės registruotis PVM mokėtoju nėra.

2. Ar ūkininko partneris privalo registruotis PVM mokėtoju?

Atsižvelgiant į tai, kad ūkininko partnerio bendra pajamų suma gauta per paskutiniuosius 12 mėnesių iš žemės ūkio veiklos iš veiklos pagal verslo liudijimą, viršijo 100 000 Lt, jam yra prievolė registruotis PVM mokėtoju.

3. Ar ūkininko partneris, įsiregistravęs PVM mokėtoju, PVM skaičiuoti, deklaruoti ir mokėti turėtų tik nuo savo pajamų iš žemės ūkio veiklos dalies (tik nuo jam priklausančio atlygio už pateiktą žemės ūkio produkciją/suteiktas paslaugas) ir nuo pajamų (atlygio) iš veiklos pagal verslo liudijimą?

Taip. Ūkininko partneris, įsiregistravęs PVM mokėtoju privalo skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM nuo jam tenkančio atlygio už vykdant veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį savo vardu patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, o taip pat už vykdant veiklą pagal verslo liudijimą patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas.

 

Viršininko pavaduotoja                                               Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-4470

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-438/09 Boguslaw Juliusz Dankowski prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Lodzi dėl pirkėjo, įsigijusio paslaugų su PVM iš asmens neįregistruoto į PVM mokėtojų registrą, teisės į šių įsigytų paslaugų pirkimo PVM atskaitą. Situacijos aprašymas Ieškovas pagrindinėje byloje B. J. Dankowski yra įmonės Dan‑Trak savininkas. 2004–2006 m. įmonės Artem-Studio vadovas M. Placek B. J. Dankowski įmonei Dan‑Trak suteikė komercines PVM apmokestinamas paslaugas, išrašė šių suteiktų paslaugų sąskaitas faktūras ir išskyrė jose pardavimo PVM sumas. Tačiau įmonė Artem-Studio paslaugų teikimo momentu nebuvo įsiregistravusi PVM mokėtojų registre ir neapskaitė šio paimto iš pirkėjo PVM. Dyrektor Izby Skarbowej w Łodzi, nepaneigdamas šių paslaugų suteikimo fakto, atsisakė B.J.Dankowski pripažinti teisę į pirkimo PVM, nurodyto M. Płacek išrašytose sąskaitose faktūrose, atskaitą. Sprendimo motyvuojamoje dalyje buvo nurodyta, kad ginčijamas sąskaitas faktūras išrašęs asmuo nebuvo registruotas kaip PVM mokėtojas, o neįvykdžius taikytinose nacionalinėse teisės normose numatytos registravimosi PVM mokėtoju pareigos, šio subjekto išrašytos sąskaitos faktūros nesuteikia pagrindo pirkėjui atskaityti pirkimo PVM. Šį sprendimą B. J. Dankowski apskundė Lodzės vaivadijos administraciniam teismui. ETT keliamas klausimas, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis ir atsižvelgiant į Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies a punktą ir 22 straipsnio 3 dalies b punktą apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti PVM, sumokėtą už paslaugas, įsigytas iš kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip PVM mokėtojas, o jei taip, ar ši direktyva draudžia nacionalinės teisės aktų nuostatas, kurios neleidžia atskaityti PVM, jei paslaugas suteikė PVM mokėtoju neregistruotas asmuo. Dėl esmės Visų pirma reikia pažymėti, kad Šeštosios direktyvos 17–20 straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudėtinė PVM sistemos dalis ir iš principo negali būti ribojama. Teise į atskaitą naudojamasi iš karto visų pirkimo sandoriams tenkančių mokesčių atžvilgiu, nes atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM. Kadangi pagrindinėje byloje nurodytas paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, o šių paslaugų pirkėjas- ieškovas pagrindinėje byloje jas naudojo savo apmokestinamiems sandoriams vykdyti, todėl yra tenkinamos materialinės teisės į atskaitą atsiradimo sąlygos, nurodytos Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje. Kalbant apie teisės į PVM atskaitą įgyvendinimo tvarką, pažymėtina, kad Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies a punkte numatoma, jog apmokestinamasis asmuo turi turėti pagal 22 straipsnio 3 dalį išrašytą sąskaitą faktūrą, kuri turi atitikti šios dalies a ir b punktuose nustatytus reikalavimus. Iš ETT pateiktos bylos medžiagos bei kitos pateiktos informacijos matyti, kad paslaugų teikėjo išrašytose sąskaitose faktūrose buvo nurodytas jo, kaip mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, kurį Lenkijos mokesčių institucijos ūkio subjektams suteikia ex officio, neatsižvelgdamos į tai, ar jie pateikė prašymą registruotis PVM mokėtojais. Todėl nors paslaugų teikėjui nebuvo suteiktas PVM identifikavimo numeris, manytina, kad šiuo atveju jam priskirtas identifikacinis mokesčių mokėtojo numeris leidžia identifikuoti atitinkamą apmokestinamąjį asmenį, todėl nurodžius šį numerį yra tenkinami Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte nurodyti reikalavimai. Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, jog paslaugų teikėjas, išrašęs ieškovui pagrindinėje byloje suteiktų paslaugų sąskaitas faktūras, nebuvo registruotas kaip PVM mokėtojas, tačiau, nepaisant tokio registravimo, kuris turi užtikrinti sklandų PVM sistemos veikimą, svarbos, tai, kad apmokestinamasis asmuo neįvykdė šios pareigos, negali iš kito apmokestinamojo asmens atimti Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalimi suteiktos teisės į PVM atskaitą. Iš tikrųjų Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje kalbama tik apie apmokestinamųjų asmenų pareigą pranešti, kada jų veikla prasideda, pasikeičia ar baigiasi, tačiau net jei ir nepateikiamas toks pranešimas, tai nesuteikia teisės valstybėms narėms perkelti apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą įgyvendinimo iki to momento, kada realiai pradedami vykdyti apmokestinamieji sandoriai, arba atimti iš šio apmokestinamojo asmens galimybę šią teisę įgyvendinti. Kadangi mokesčių administratorius turi informaciją, pagal kurią galima nustatyti, jog apmokestinamasis asmuo, kaip subjektas, kuriam teikiamos komercinės paslaugos, turi sumokėti PVM už savo teikiamas paslaugas (tiekiamas prekes), todėl šio asmens teisės į PVM atskaitą atžvilgiu jis negali nustatyti papildomų sąlygų, galinčių naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą. Tai, kad paslaugų teikėjas galbūt neįvykdė Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, negali iš paslaugų gavėjo atimti teisės į atskaitą, kuria jis naudojasi pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį. Darytina išvada, kad Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies a punktas ir 22 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti PVM, sumokėtą už iš kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip PVM mokėtojas, įsigytas paslaugas, kai jų teikimo sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte reikalaujami duomenys, ypač duomenys, reikalingi identifikuoti tas sąskaitas išrašiusį asmenį ir suteiktų paslaugų pobūdį. Be to, ETT nusprendė, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalis valstybėms narėms nesuteikia absoliučios diskrecijos netaikyti PVM atskaitos visoms arba beveik visoms prekėms ir paslaugoms ir taip padaryti šios direktyvos nuostatomis sukurtą sistemą neveiksmingą. Ši teisė netaikoma bendriems atskaitos apribojimams ir neatleidžia valstybių narių nuo pareigos pakankamai tiksliai apibrėžti prekes ir paslaugas, kurioms teisė į atskaitą netaikoma. Be to, kalbant apie nuo teisės į PVM atskaitą principo nukrypti leidžiančią nuostatą, pažymėtina, kad ji turi būti aiškinama siaurai. Todėl įvertinant pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas dėl PVM atskaitos apribojimo, konstatuojama, kad šiose nuostatose numatytas teisės į PVM atskaitą apribojimas nuo sandorio, atlikto apmokestinamojo asmens, kuris neįvykdė pareigos registruotis PVM mokėtoju, viršija Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalyje leidžiamą ribojimą. ETT ne kartą pabrėžė, kad valstybės narės neturi teisės toliau taikyti teisės į PVM atskaitą apribojimų, bendrai taikytinų visoms išlaidoms, susijusioms su prekių ar paslaugų įsigijimu. Remiantis išdėstytomis nuostatomis, darytina išvada, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą, kuri neleidžia atskaityti vieno apmokestinamojo asmens kitam apmokestinamajam asmeniui, paslaugų teikėjui, sumokėto PVM, jei pastarasis nėra registruotas kaip PVM mokėtojas. ETT sprendimas 1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2006m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 2006/18/EB, 18 straipsnio 1 dalies a punktas ir 22 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą nuo kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas, suteiktų paslaugų, kai jų teikimo sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte reikalaujami duomenys, ypač duomenys, reikalingi identifikuoti tas sąskaitas išrašiusį asmenį ir suteiktų paslaugų pobūdį. 2. Šeštosios direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 2006/18/EB, 17 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą, kuri neleidžia atskaityti vieno apmokestinamojo asmens kitam apmokestinamajam asmeniui, paslaugų teikėjui, sumokėto pridėtinės vertės mokesčio, jei pastarasis nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas. ETT sprendimo taikymas Lietuvoje Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, p irkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje-faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. PVM sąskaitoje-faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1-16 punktuose nurodyti rekvizitai (tarp kurių yra ir prekių (paslaugų) pardavėjo PVM mokėtojo kodas. Tačiau neatsižvelgiant į šias nuostatas, jei apmokestinamasis asmuo PVM mokėtojas savo vykdomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai įsigijo prekes (paslaugas) iš kito Lietuvos apmokestinamojo asmens, kuris nustatyta tvarka nėra įregistruotas į PVM mokėtojų registrą, tačiau išrašytoje sąskaitoje faktūroje ar kitame dokumente nuo suteiktų paslaugų (parduotų prekių) apmokestinamosios vertės išskyrė PVM, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą tarifą, tai šis pirkėjas - PVM mokėtojas turi teisę šį sąskaitoje faktūroje išskirtą PVM įtraukti į PVM atskaitą. Priešingu atveju būtų pažeistas PVM sistemos neutralumo principas - apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą, nes atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti apmokestinamąjį asmenį nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Tokiu atveju svarbu, kad prekių (paslaugų) pirkėjas – PVM mokėtojas turėtų įsigytų paslaugų (prekių) sąskaitą faktūrą ar kitą dokumentą, kuriame be kitų rekvizitų (pvz., prekių paslaugų pavadinimo) yra nurodytas prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris (kodas), pagal kurį galima būtų identifikuoti šį asmenį, nes vadovaujantis PVM įstatymo 71 straipsnio 6 dalies nuostatomis, toks asmuo išskirtą išrašytame dokumente ir paimtą iš pirkėjo PVM sumą privalo sumokėti į biudžetą. Be to, svarbu, kad PVM mokėtoju neįsiregistravęs prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas), išskyręs išrašytame dokumente PVM sumą, ir šių prekių (paslaugų) pirkėjas PVM mokėtojas, norintis pasinaudoti PVM atskaita veiktų sąžiningai, jie nebūtų tarpusavyje susiję asmenys ir tai nebūtų susiję su mokesčių vengimu. Galimi atvejai: 1. Apmokestinamasis asmuo per paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 100 000 Lt ribą ir privalėjo, bet laiku neįsiregistravo PVM mokėtoju. Toks asmuo, dar neįsiregistravęs PVM mokėtoju, pirkėjui PVM mokėtojui išrašė suteiktų PVM apmokestinamų paslaugų (patiektų prekių) sąskaitą faktūrą (be kitų privalomų rekvizitų, nurodė savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį (kodą) ir joje išskyrė PVM sumą, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu asmuo, išrašytame dokumente PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). 2. Apmokestinamasis asmuo, PVM mokėtojas, buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva. Šis asmuo po jo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro ir toliau išrašė pirkėjams suteiktų prekių (paslaugų) PVM sąskaitas faktūras ir išskyrė jose PVM sumas, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu iš PVM mokėtojų registro išregistruotas asmuo, išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje išskyręs PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). 3. Apmokestinamasis asmuo privalėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju dėl prekių (paslaugų) įsigijimo iš kitos valstybės narės (pvz., šių įsigytų prekių vertė per kalendorinius metus viršijo 35000 Lt ir pan.) bet neįsiregistravo PVM mokėtoju. Toks PVM mokėtoju neįsiregistravęs asmuo vykdydamas ekonominę veiklą pirkėjui PVM mokėtojui išrašė suteiktų PVM apmokestinamų paslaugų (patiektų prekių) sąskaitą faktūrą (ar kitą dokumentą) kuriame be kitų privalomų rekvizitų, nurodė savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį (kodą) ir jame išskyrė PVM sumą, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu asmuo, išrašytame dokumente PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). 4. Apmokestinamasis asmuo, kuris dėl savo vykdomos ekonominės veiklos bei prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės neprivalėjo registruotis PVM mokėtoju (nebuvo įgijęs privalomo PVM mokėtojo statuso). Toks PVM mokėtoju neįsiregistravęs asmuo vykdydamas ekonominę veiklą pirkėjui PVM mokėtojui išrašė suteiktų PVM apmokestinamų paslaugų (patiektų prekių) sąskaitą faktūrą (ar kitą dokumentą) kuriame be kitų privalomų rekvizitų, nurodė savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį (kodą) ir jame išskyrė PVM sumą, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu asmuo, išrašytame dokumente PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad nurodytos nuostatos dėl pirkėjo teisės į PVM atskaitą netaikomos, jeigu prekių (paslaugų) pardavėjas, apmokestinamasis asmuo, išrašytame dokumente neteisingai išskyrė PVM už parduodamas tokias prekes bei paslaugas, kurios pagal PVM įstatymo nuostatas neapmokestinamos PVM, apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą arba apmokestinamos taikant kitokį PVM tarifą, negu nurodytas išrašytame dokumente (ETT sprendimai bylose: C-342/87 Genius Holding, C-456/98 Schmeink& Cofreth ir Strobel ir kt.). Be to, mokesčių administratoriui vertinant pirkimo PVM atskaitos pagrįstumą aukščiau nurodytais atvejais, turi būti vadovaujamasi PVM įstatymo 64 straipsnio 9 dalies nuostatomis bei suformuota Lietuvos administracinių teismų praktika. Pagal minėto PVM įstatymo straipsnio nuostatas, Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus, arba gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi, vertinant pirkimo PVM atskaitos pagrįstumą pirmenybė turi būti teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas), taip pat mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokamas PVM ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas). Jeigu mokesčių administratorius, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes konkrečioje situacijoje nustato, kad mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių, turi galimybę žinoti, ir, nepaisydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise ir yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Todėl jei tiriant konkretų atvejį yra nustatoma, kad sandoriai tarp PVM mokėtoju neįsiregistravusio prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir šių prekių (paslaugų) pirkėjo buvo sudaryti siekiant mokestinės naudos ir jais buvo piktnaudžiaujama, tokiu atveju pirkėjas neįgyja teisės į PVM atskaitą.   Viršininko pavaduotoja Vilma Vildžiūnaitė

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-438/09 Boguslaw Juliusz Dankowski prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Lodzi dėl pirkėjo, įsigijusio paslaugų su PVM iš asmens neįregistruoto į PVM mokėtojų registrą, teisės į šių įsigytų paslaugų pirkimo PVM atskaitą. Situacijos aprašymas Ieškovas pagrindinėje byloje B. J. Dankowski yra įmonės Dan‑Trak savininkas. 2004–2006 m. įmonės Artem-Studio vadovas M. Placek B. J. Dankowski įmonei Dan‑Trak suteikė komercines PVM apmokestinamas paslaugas, išrašė šių suteiktų paslaugų sąskaitas faktūras ir išskyrė jose pardavimo PVM sumas. Tačiau įmonė Artem-Studio paslaugų teikimo momentu nebuvo įsiregistravusi PVM mokėtojų registre ir neapskaitė šio paimto iš pirkėjo PVM. Dyrektor Izby Skarbowej w Łodzi, nepaneigdamas šių paslaugų suteikimo fakto, atsisakė B. J. Dankowski pripažinti teisę į pirkimo PVM, nurodyto M. Płacek išrašytose sąskaitose faktūrose, atskaitą. Sprendimo motyvuojamoje dalyje buvo nurodyta, kad ginčijamas sąskaitas faktūras išrašęs asmuo nebuvo registruotas kaip PVM mokėtojas, o neįvykdžius taikytinose nacionalinėse teisės normose numatytos registravimosi PVM mokėtoju pareigos, šio subjekto išrašytos sąskaitos faktūros nesuteikia pagrindo pirkėjui atskaityti pirkimo PVM. Šį sprendimą B. J. Dankowski apskundė Lodzės vaivadijos administraciniam teismui. ETT keliamas klausimas, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis ir atsižvelgiant į Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies a punktą ir 22 straipsnio 3 dalies b punktą apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti PVM, sumokėtą už paslaugas, įsigytas iš kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip PVM mokėtojas, o jei taip, ar ši direktyva draudžia nacionalinės teisės aktų nuostatas, kurios neleidžia atskaityti PVM, jei paslaugas suteikė PVM mokėtoju neregistruotas asmuo. Dėl esmės Visų pirma reikia pažymėti, kad Šeštosios direktyvos 17–20 straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudėtinė PVM sistemos dalis ir iš principo negali būti ribojama. Teise į atskaitą naudojamasi iš karto visų pirkimo sandoriams tenkančių mokesčių atžvilgiu, nes atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM. Kadangi pagrindinėje byloje nurodytas paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, o šių paslaugų pirkėjas- ieškovas pagrindinėje byloje jas naudojo savo apmokestinamiems sandoriams vykdyti, todėl yra tenkinamos materialinės teisės į atskaitą atsiradimo sąlygos, nurodytos Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje. Kalbant apie teisės į PVM atskaitą įgyvendinimo tvarką, pažymėtina, kad Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies a punkte numatoma, jog apmokestinamasis asmuo turi turėti pagal 22 straipsnio 3 dalį išrašytą sąskaitą faktūrą, kuri turi atitikti šios dalies a ir b punktuose nustatytus reikalavimus. Iš ETT pateiktos bylos medžiagos bei kitos pateiktos informacijos matyti, kad paslaugų teikėjo išrašytose sąskaitose faktūrose buvo nurodytas jo, kaip mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, kurį Lenkijos mokesčių institucijos ūkio subjektams suteikia ex officio, neatsižvelgdamos į tai, ar jie pateikė prašymą registruotis PVM mokėtojais. Todėl nors paslaugų teikėjui nebuvo suteiktas PVM identifikavimo numeris, manytina, kad šiuo atveju jam priskirtas identifikacinis mokesčių mokėtojo numeris leidžia identifikuoti atitinkamą apmokestinamąjį asmenį, todėl nurodžius šį numerį yra tenkinami Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte nurodyti reikalavimai. Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, jog paslaugų teikėjas, išrašęs ieškovui pagrindinėje byloje suteiktų paslaugų sąskaitas faktūras, nebuvo registruotas kaip PVM mokėtojas, tačiau, nepaisant tokio registravimo, kuris turi užtikrinti sklandų PVM sistemos veikimą, svarbos, tai, kad apmokestinamasis asmuo neįvykdė šios pareigos, negali iš kito apmokestinamojo asmens atimti Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalimi suteiktos teisės į PVM atskaitą. Iš tikrųjų Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje kalbama tik apie apmokestinamųjų asmenų pareigą pranešti, kada jų veikla prasideda, pasikeičia ar baigiasi, tačiau net jei ir nepateikiamas toks pranešimas, tai nesuteikia teisės valstybėms narėms perkelti apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą įgyvendinimo iki to momento, kada realiai pradedami vykdyti apmokestinamieji sandoriai, arba atimti iš šio apmokestinamojo asmens galimybę šią teisę įgyvendinti. Kadangi mokesčių administratorius turi informaciją, pagal kurią galima nustatyti, jog apmokestinamasis asmuo, kaip subjektas, kuriam teikiamos komercinės paslaugos, turi sumokėti PVM už savo teikiamas paslaugas (tiekiamas prekes), todėl šio asmens teisės į PVM atskaitą atžvilgiu jis negali nustatyti papildomų sąlygų, galinčių naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą. Tai, kad paslaugų teikėjas galbūt neįvykdė Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, negali iš paslaugų gavėjo atimti teisės į atskaitą, kuria jis naudojasi pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį. Darytina išvada, kad Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies a punktas ir 22 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti PVM, sumokėtą už iš kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip PVM mokėtojas, įsigytas paslaugas, kai jų teikimo sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte reikalaujami duomenys, ypač duomenys, reikalingi identifikuoti tas sąskaitas išrašiusį asmenį ir suteiktų paslaugų pobūdį. Be to, ETT nusprendė, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalis valstybėms narėms nesuteikia absoliučios diskrecijos netaikyti PVM atskaitos visoms arba beveik visoms prekėms ir paslaugoms ir taip padaryti šios direktyvos nuostatomis sukurtą sistemą neveiksmingą. Ši teisė netaikoma bendriems atskaitos apribojimams ir neatleidžia valstybių narių nuo pareigos pakankamai tiksliai apibrėžti prekes ir paslaugas, kurioms teisė į atskaitą netaikoma. Be to, kalbant apie nuo teisės į PVM atskaitą principo nukrypti leidžiančią nuostatą, pažymėtina, kad ji turi būti aiškinama siaurai. Todėl įvertinant pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas dėl PVM atskaitos apribojimo, konstatuojama, kad šiose nuostatose numatytas teisės į PVM atskaitą apribojimas nuo sandorio, atlikto apmokestinamojo asmens, kuris neįvykdė pareigos registruotis PVM mokėtoju, viršija Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalyje leidžiamą ribojimą. ETT ne kartą pabrėžė, kad valstybės narės neturi teisės toliau taikyti teisės į PVM atskaitą apribojimų, bendrai taikytinų visoms išlaidoms, susijusioms su prekių ar paslaugų įsigijimu. Remiantis išdėstytomis nuostatomis, darytina išvada, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą, kuri neleidžia atskaityti vieno apmokestinamojo asmens kitam apmokestinamajam asmeniui, paslaugų teikėjui, sumokėto PVM, jei pastarasis nėra registruotas kaip PVM mokėtojas. ETT sprendimas 1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2006m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 2006/18/EB, 18 straipsnio 1 dalies a punktas ir 22 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą nuo kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas, suteiktų paslaugų, kai jų teikimo sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte reikalaujami duomenys, ypač duomenys, reikalingi identifikuoti tas sąskaitas išrašiusį asmenį ir suteiktų paslaugų pobūdį. 2. Šeštosios direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 2006/18/EB, 17 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą, kuri neleidžia atskaityti vieno apmokestinamojo asmens kitam apmokestinamajam asmeniui, paslaugų teikėjui, sumokėto pridėtinės vertės mokesčio, jei pastarasis nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas. ETT sprendimo taikymas Lietuvoje Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, p irkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje-faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. PVM sąskaitoje-faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1-16 punktuose nurodyti rekvizitai (tarp kurių yra ir prekių (paslaugų) pardavėjo PVM mokėtojo kodas. Tačiau neatsižvelgiant į šias nuostatas, jei apmokestinamasis asmuo PVM mokėtojas savo vykdomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai įsigijo prekes (paslaugas) iš kito Lietuvos apmokestinamojo asmens, kuris nustatyta tvarka nėra įregistruotas į PVM mokėtojų registrą, tačiau išrašytoje sąskaitoje faktūroje ar kitame dokumente nuo suteiktų paslaugų (parduotų prekių) apmokestinamosios vertės išskyrė PVM, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą tarifą, tai šis pirkėjas - PVM mokėtojas turi teisę šį sąskaitoje faktūroje išskirtą PVM įtraukti į PVM atskaitą. Priešingu atveju būtų pažeistas PVM sistemos neutralumo principas - apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą, nes atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti apmokestinamąjį asmenį nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Tokiu atveju svarbu, kad prekių (paslaugų) pirkėjas – PVM mokėtojas turėtų įsigytų paslaugų (prekių) sąskaitą faktūrą ar kitą dokumentą, kuriame be kitų rekvizitų (pvz., prekių paslaugų pavadinimo) yra nurodytas prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris (kodas), pagal kurį galima būtų identifikuoti šį asmenį, nes vadovaujantis PVM įstatymo 71 straipsnio 6 dalies nuostatomis, toks asmuo išskirtą išrašytame dokumente ir paimtą iš pirkėjo PVM sumą privalo sumokėti į biudžetą. Be to, svarbu, kad PVM mokėtoju neįsiregistravęs prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas), išskyręs išrašytame dokumente PVM sumą, ir šių prekių (paslaugų) pirkėjas PVM mokėtojas, norintis pasinaudoti PVM atskaita veiktų sąžiningai, jie nebūtų tarpusavyje susiję asmenys ir tai nebūtų susiję su mokesčių vengimu. Galimi atvejai: 1. Apmokestinamasis asmuo per paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 100 000 Lt ribą ir privalėjo, bet laiku neįsiregistravo PVM mokėtoju. Toks asmuo, dar neįsiregistravęs PVM mokėtoju, pirkėjui PVM mokėtojui išrašė suteiktų PVM apmokestinamų paslaugų (patiektų prekių) sąskaitą faktūrą (be kitų privalomų rekvizitų, nurodė savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį (kodą) ir joje išskyrė PVM sumą, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu asmuo, išrašytame dokumente PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). 2. Apmokestinamasis asmuo, PVM mokėtojas, buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva. Šis asmuo po jo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro ir toliau išrašė pirkėjams suteiktų prekių (paslaugų) PVM sąskaitas faktūras ir išskyrė jose PVM sumas, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu iš PVM mokėtojų registro išregistruotas asmuo, išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje išskyręs PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). 3. Apmokestinamasis asmuo privalėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju dėl prekių (paslaugų) įsigijimo iš kitos valstybės narės (pvz., šių įsigytų prekių vertė per kalendorinius metus viršijo 35000 Lt ir pan.) bet neįsiregistravo PVM mokėtoju. Toks PVM mokėtoju neįsiregistravęs asmuo vykdydamas ekonominę veiklą pirkėjui PVM mokėtojui išrašė suteiktų PVM apmokestinamų paslaugų (patiektų prekių) sąskaitą faktūrą (ar kitą dokumentą) kuriame be kitų privalomų rekvizitų, nurodė savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį (kodą) ir jame išskyrė PVM sumą, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu asmuo, išrašytame dokumente PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). 4. Apmokestinamasis asmuo, kuris dėl savo vykdomos ekonominės veiklos bei prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės neprivalėjo registruotis PVM mokėtoju (nebuvo įgijęs privalomo PVM mokėtojo statuso). Toks PVM mokėtoju neįsiregistravęs asmuo vykdydamas ekonominę veiklą pirkėjui PVM mokėtojui išrašė suteiktų PVM apmokestinamų paslaugų (patiektų prekių) sąskaitą faktūrą (ar kitą dokumentą) kuriame be kitų privalomų rekvizitų, nurodė savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį (kodą) ir jame išskyrė PVM sumą, taikydamas šioms prekėms (paslaugoms) PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą. Pirkėjas, įsigijęs šias prekes (paslaugas) savo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, turi teisę išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Tuo pačiu asmuo, išrašytame dokumente PVM sumą, privalo ją sumokėti į biudžetą per 10 dienų nuo dokumento, kuriame PVM buvo išskirtas , išrašymo (PVM įstatymo 92 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad nurodytos nuostatos dėl pirkėjo teisės į PVM atskaitą netaikomos, jeigu prekių (paslaugų) pardavėjas, apmokestinamasis asmuo, išrašytame dokumente neteisingai išskyrė PVM už parduodamas tokias prekes bei paslaugas, kurios pagal PVM įstatymo nuostatas neapmokestinamos PVM, apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą arba apmokestinamos taikant kitokį PVM tarifą, negu nurodytas išrašytame dokumente (ETT sprendimai bylose: C-342/87 Genius Holding, C-456/98 Schmeink& Cofreth ir Strobel ir kt.). Be to, mokesčių administratoriui vertinant pirkimo PVM atskaitos pagrįstumą aukščiau nurodytais atvejais, turi būti vadovaujamasi PVM įstatymo 64 straipsnio 9 dalies nuostatomis bei suformuota Lietuvos administracinių teismų praktika. Pagal minėto PVM įstatymo straipsnio nuostatas, Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus, arba gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi, vertinant pirkimo PVM atskaitos pagrįstumą pirmenybė turi būti teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas), taip pat mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokamas PVM ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas). Jeigu mokesčių administratorius, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes konkrečioje situacijoje nustato, kad mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių, turi galimybę žinoti, ir, nepaisydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise ir yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Todėl jei tiriant konkretų atvejį yra nustatoma, kad sandoriai tarp PVM mokėtoju neįsiregistravusio prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir šių prekių (paslaugų) pirkėjo buvo sudaryti siekiant mokestinės naudos ir jais buvo piktnaudžiaujama, tokiu atveju pirkėjas neįgyja teisės į PVM atskaitą.   Viršininko pavaduotoja                                 Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-3276

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), informuoja, kad Europos Sąjungos Taryba 2011 m. kovo 15 d. priėmė Tarybos įgyvendinimo reglamentą Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės. Šio reglamento nuostatos pradedamos taikyti nuo 2011 m. liepos 1 dienos.

Šio reglamento tikslas – užtikrinti vienodą dabartinės PVM sistemos taikymą nustatant Direktyvą 2006/112/EB įgyvendinančias taisykles, visų pirma taisykles dėl apmokestinamųjų asmenų, prekių tiekimo, paslaugų teikimo bei apmokestinamųjų sandorių vietos.

Reglamentas yra paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Visą reglamento tekstą (lietuvių kalba) galimą rasti internete adresu:

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2011:077:0001:0022:LT:PDF

Kadangi reglamento nuostatos yra privalomos ir tiesiogiai taikomos visose valstybėse narėse, todėl prašome vadovautis šiomis nuostatomis reglamente nurodytoje apimtyje savo darbe administruojant PVM.

 

Viršininko pavaduotoja                                    Vilma Vildžiūnaitė

 

Europos sąjungos oficialus leidinys

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-3079

Ankstesni

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr. 17-505) 13 straipsnio nuostatas į sigaliojus paslaugų teikimo vietos nustatymo papildymo taisyklėms, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atnaujino prekių vežimo paslaugų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu Lietuvoje nuo 2011 m. sausio 1 d. suvestinę lentelę.

 

Viršininko pavaduotoja                                               Vilma Vildžiūnaitė

 

Prisegti failai:
Prekiu_vezimas_2011.doc

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2512

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), išnagrinėjo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - AVMI) rašto projektą į įmonės X rašte pateiktus klausimus dėl šios įmonės, dalyvaujančios Europos Sąjungos lėšomis remiamose vaisių (daržovių) ir / ar pieno bei jo gaminių vartojimo skatinimo mokyklose programose, mokiniams neatlygintinai išdalinto pieno ir / ar vaisių (daržovių) apmokestinimo PVM bei PVM atskaitos. Suderinusi parengto atsakymo šiais klausimais nuostatas su Finansų ministerija ir Žemės ūkio ministerija, VMI prie FM paaiškina:

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 15 straipsnio 5 dalies nuostatas į tiekiamų prekių (tiekiamų paslaugų) apmokestinamąją vertę be kita ko įtraukiamos bet kokios subsidijos ar dotacijos, turinčios įtakos galutinei prekės arba paslaugos kainai. Subsidija ar dotacija laikoma turinčia įtakos galutinei prekės (paslaugos) kainai, jeigu tenkinamos šios sąlygos:

- ji mokama pardavėjui;

- ją moka trečioji šalis;

- ši suma sudaro atlygį už prekę (paslaugą) ar jo dalį.

Taigi tuo atveju, kai subsidijos (dotacijos) skiriamos pardavėjui ir nuo jų priklauso prekių ar paslaugų kaina pirkėjui, tokios sumos turi būti įtrauktos į prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę (pridedamos prie iš pirkėjo gauto ar gautino atlygio (be PVM). Jeigu prekių tiekėjui (paslaugų teikėjui) skiriama subsidija (dotacija) nepriklauso nuo faktiškai tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kiekio, tai tokia subsidija (dotacija) neįskaitoma į pateiktų prekių (suteiktų paslaugų) apmokestinamąją vertę).

Kauno AVMI rašte nurodytu atveju įmonė X, teikianti mokykloje maitinimo paslaugas, dalyvauja Europos Sąjungos lėšomis remiamose vaisių (daržovių) ir / ar pieno bei jo gaminių vartojimo skatinimo mokyklose programose.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 3D-478 patvirtintas Paramos už pieną vaikams administravimo taisyklių (Žin., 2008, Nr. 99-3846, toliau – Taisyklės) nuostatas pagalbos gavėjui (šiame rašte nurodytu atveju - įmonei X), neatlygintinai dalinančiam pieną bei jo produktus mokiniams mokyklose kompensuojama (apmokama) iš paramos lėšų (ES lėšų bei Lietuvos valstybinio biudžeto lėšų) išdalinto mokiniams pieno ir jo gaminių kiekio visa arba dalis pardavimo kainos (priklausomai nuo to, kokių klasių mokiniams buvo išdalintas pienas). Pagal Taisyklių nuostatas pagalbos gavėjui gali būti kompensuota mokiniams neatlygintinai išdalinto pieno įsigijimo kaina ir jo išdalinimo išlaidos (išskyrus atvejus, kai šios patirtos išlaidos viršija minėtose Taisyklėse nustatytą didžiausią įsigijimo kainą).

Kadangi pagalbos gavėjo (įmonės X) gauta parama už išdalintą mokyklose pieną atitinka aukščiau nurodytas PVM įstatymo 15 straipsnyje nurodytos subsidijos kainai sumažinti sąlygas:

- ji mokama pieno ir jo produktų tiekėjui (įmonei X, teikiančiai mokykloje maitinimo paslaugas);

- ją moka trečioji šalis (Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Agentūra));

- ji mokama už faktiškai išdalintą pieno bei jo produktų kiekį ir sudaro mokiniams suteiktų maitinimo paslaugų (pieno išdalinimo mokiniams apimtyje) atlygį (ar jo dalį), todėl ši pagalba (subsidija), išskyrus patį PVM, turi būti įtraukta į įmonės X suteiktų maitinimo paslaugų mokykloje apmokestinamąją vertę ir apmokestinta PVM taikant standartinį (21 proc. dydžio) tarifą.

Analogiškos nuostatos taikomos ir įmonės X, dalyvaujančiai vaisių (daržovių) vartojimo skatinimo mokyklose programoje, gautai .subsidijai. Vaisių vartojimo skatinimo mokyklose 2010-2013 m. programos administravimo taisyklės yra patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 3D-811 (Žin., 2010, Nr. 107- 5542, toliau – Taisyklės - 1). Pagal Taisyklių - 1 nuostatas pagalbos gavėjams (tame tarpe ir įmonei X) už mokiniams išdalintus vaisius gali būti suteikiama parama (subsidija) iš ES lėšų bei Lietuvos valstybės biudžeto, padengianti išdalintų vaisių įsigijimo kainą, šių vaisių transportavimo ir išdalinimo išlaidas. Kadangi įmonės X gauta parama už išdalintus mokyklose mokiniams vaisius atitinka PVM įstatymo 15 straipsnyje nurodytos subsidijos kainai sumažinti sąlygas, todėl ši pagalba (subsidija), išskyrus patį PVM, turi būti įtraukta į įmonės X suteiktų maitinimo paslaugų mokykloje apmokestinamąją vertę ir apmokestinta PVM taikant standartinį (21 proc. dydžio) tarifą.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal išdėstytas nuostatas įmonės X vykdoma veikla, susijusi su pieno bei pieno produktų ir / ar vaisių dalinimu mokiniams yra laikoma ekonomine PVM apmokestinama veikla (maitinimo paslaugų sudėtinė dalis), todėl, vadovaujantis PVM įstatymo 58 str. 1 dalies 1 punkto nuostatomis, įmonė X turi teisę įtraukti į PVM atskaitą įsigytų ir mokiniams mokyklose išdalintų šių produktų pirkimo PVM. Mūsų nuomone, tokiu atveju aukščiau nurodytose Taisyklėse ir Taisyklėse - 1 numatytas PVM išlaidų kompensavimas, būtų skirtas ne įsigytų šių produktų pirkimo PVM sumos, o aukščiu nurodyta tvarka apskaičiuotos už šiuos produktus pardavimo PVM sumos padengimui.

Be to, kadangi maitinimo paslaugas už atlygį įmonė X teikia mokykloje mokiniams, tuo pačiu ir aukščiau nurodytais atvejais pieno bei pieno produktų ir/ar vaisių neatlygintinas išdalinimas mokiniams, yra sudėtinė šios įmonės teikiamų maitinimo paslaugų dalis, o Agentūra tik apmoka (ES fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis) už šiuos mokiniams išdalintus (patiektus) produktus, todėl Agentūrai neturi būti išrašoma šių produktų tiekimo PVM sąskaita faktūra. Lėšų gavimui Agentūrai gali būti išrašomas laisvos formos dokumentas, turintis Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus rekvizitus.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.4-31-2)-R-1787

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), atsižvelgdama į tai, kad kai kurios mažmeninės prekybos įmonės užsienio valstybių diplomatinių atstovybių (toliau – atstovybė) darbuotojams, įsigyjantiems atstovybės vardu prekes (paslaugas) bei pareikalavus PVM sąskaitų faktūrų, jų neišrašo, paaiškina.

Vadovaujantis Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 (2004 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 407 redakcija, Žin., 2002, Nr. 55-2185) 28 punkto nuostatomis, jeigu prekių tiekimas (paslaugų teikimas) įforminamas ne PVM sąskaita faktūra, o kasos aparato kvitu, PVM sąskaita faktūra išrašoma pirkėjui (klientui) pareikalavus.

Atsižvelgiant į tai, mažmeninės prekybos įmonės atstovybės darbuotojui atstovybės vardu įsigijusiam toje įmonėje prekes (paslaugas) bei pareikalavus išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, privalo nedelsiant ją išrašyti ir joje įrašyti tokį mokesčių mokėtojo identifikacijos numerį, kokį nurodo atstovybės darbuotojas (nepriklausomai nuo to, ar tokį numerį sudaro 7 ar daugiau skaičių).

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.3 31-2)-R-1614

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) paaiškina klausimus dėl sveikatos priežiūros paslaugų ir su jomis susijusių prekių bei paslaugų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM).

Pagal PVM įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas PVM neapmokestinamos sveikatos priežiūros paslaugos, kurias teikia asmenys atitinkamų teisės aktų nustatyta tvarka įgiję teikti šias paslaugas. Ši PVM lengvata gali būti taikoma tik tokiu atveju, jeigu:

1) sveikatos priežiūros paslaugas teikia asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir

2) teikiamos paslaugos PVM tikslais gali būti priskiriamos sveikatos priežiūros paslaugoms.

Sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys, nustatyta tvarka įgiję licencijas teikti sveikatos priežiūros paslaugas.

1 pavyzdys

SPA centras, neturintis licencijos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikia kūno masažo, vibroakustinės terapijos, gydomųjų vonių, dušo procedūras. Ar šios SPA centro paslaugos apmokestinamos PVM? Taip, apmokestinamos, nes SPA centras neturi licencijos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Kokios paslaugos PVM tikslais laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis yra paaiškinta VMI prie FM parengtame PVM įstatymo 20 straipsnio komentare. Šiame komentare paaiškinta, kad: „PVM lengvata gali būti taikoma ne visoms sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms sveikatos priežiūros paslaugoms, o tik tokioms, kurių tikslas diagnozuoti, prižiūrėti ir, tiek kiek įmanoma, gydyti ligas bei sveikatos sutrikimus. Jeigu teikiamos paslaugos tikslas kitoks (pvz., relaksacija), tai tokios paslaugos PVM tikslais nelaikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir jos apmokestinamos PVM taikant standartinį PVM tarifą. Suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos tikslas gali būti nustatomas pagal medicinos dokumentų (pvz. ligonio kortelės) įrašus. Jeigu medicinos dokumente nurodoma medicininė indikacija dėl kurios reikalingas gydymas, tai šiam gydymui suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos PVM neapmokestinamos. Jeigu medicinos dokumente nenurodoma medicininė indikacija, tai laikoma, kad paslaugos teikiamos kitais (nei ligų ir sveikatos sutrikimų gydymo) tikslais." (šį komentarą galite rasti VMI prie FM interneto svetainėje tokia eiliškumo tvarka: http://www.vmi.lt > MIC konsultacinės medžiagos duomenų bazė ir naujienų prenumerata > Dokumentai > Mokesčių įstatymų komentarai > PVM įstatymo komentaras).

Taigi, jeigu asmens sveikatos priežiūros licenciją turintis juridinis asmuo (nustatyta tvarka licencijas turi turėti ir darbuotojai, teikiantys šioje įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas), pavyzdžiui, sveikatos ir poilsio centras, sanatorija ar pan., savo pacientams teikia gydomųjų vonių, purvo procedūrų, gydomųjų masažų ir kt. paslaugas , tai šios paslaugos PVM tikslais bus laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis tik tokiu atveju, jeigu jos yra reikalingos terapiniams tikslams pasiekti: 1) gydyti indikacijai, nurodytai paciento medicinos dokumente (pvz., ligonio kortelėje, ligos istorijoje); 2) teikti medicininės reabilitacijos paslaugas, paskirtas gydančio gydytojo; 3) teikti sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugas, paskirtas gydančio gydytojo ar pan.

2 pavyzdys

Sanatorija, turinti licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikia tokias paslaugas : 1) pagal gydančio gydytojo rekomendacijas teikiamas medicinines reabilitacijos po sunkių ligų ir traumų paslaugas, palaikomosios reabilitacijos paslaugas, taikomas neįgaliems asmenims, už kurias apmokama iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšų; 2) komercines dviejų ir daugiau dienų sanatorinio gydymo paslaugas, skirtas paciento indikacijai, nurodytai paciento ligos istorijoje, gydyti, kai pacientas už suteiktas paslaugas apmoka savo lėšomis; 3) vienadienes gydymo ir reabilitacijos paslaugas, skirtas paciento indikacijai gydyti, pagal gydytojo (pvz. šeimos) rekomendacijas; 2) vienadienių lankytojų sveikatingumo (lankytojų komfortą bei gerovę gerinančios (pvz., įvairios grožio) paslaugas; 3) pirčių ir baseinų lankymo paslaugas, atpalaiduojančias procedūras, veido ir kūno procedūras (šios paslaugas tam tikrais atvejais pagal gydančio gydytojo rekomendacijas būna įtrauktos į asmenų įsigytų paslaugų paketą (sanatorinį kelialapį), kitais atvejais – kelialapį turintis asmuo pagal gydančio gydytojo rekomendacijas (nurodytas, pavyzdžiui ligos istorijoje) šias paslaugas įsigyja papildomai, be to, šias paslaugas gali įsigyti bet kuris asmuo, be gydytojo rekomendacijos). Ar šios sanatorijos teikiamos paslaugos apmokestinamos PVM? Sanatorijos teikiamos medicininės bei palaikomosios reabilitacijos paslaugos, apmokamos iš PSDF lėšų, komercinės sanatorinio gydymo bei vienadienės gydymo bei reabilitacijos paslaugos (t. y. paslaugos nurodytos 1, 2, 3 punktuose) PVM tikslais laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir PVM neapmokestinamos. Taip pat PVM neapmokestinamos šiems klientams teikiamos kitos paslaugos bei prekės, kurios yra būtinos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (pvz., apgyvendinimo, maitinimo ir pan.). Sanatorijos teikiamos vienadienių lankytojų sveikatingumo (lankytojų komfortą bei gerovę gerinančios (pvz., įvairios grožio) paslaugos PVM tikslais nelaikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir apmokestinamos PVM taikant standartinį PVM tarifą. Pirčių ir baseinų lankymo paslaugos, atpalaiduojančios procedūros, veido ir kūno procedūros, kai jos yra pagal gydančio gydytojo rekomendacijas įtrauktos į asmenų įsigytų paslaugų paketą (sanatorinį kelialapį) arba kai jos teikiamos kelialapius turintiems asmenims pagal gydančio gydytojo rekomendacijas (nurodytas, pavyzdžiui ligos istorijoje) PVM tikslais laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir PVM neapmokestinamos. Kai pirčių ir baseinų lankymo paslaugos teikiamos asmenims be gydytojo rekomendacijų, tai tokios paslaugos PVM tikslais nelaikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir apmokestinamos PVM taikant standartinį PVM tarifą.

Pagal PVM įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas PVM taip pat neapmokestinamos asmenų, teisės aktų nustatyta tvarka įgijusių teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas, tiekiamos prekės ir teikiamos kitos, ne asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos, kai šių prekių tiekimas ir paslaugų teikimas yra susiję su šių įstaigų teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Ši PVM įstatymo lengvata gali būti taikoma, jeigu:

· prekes tiekia ar paslaugas teikia asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas;

· šios prekės tiekiamos ir paslaugos teikiamos sveikatos priežiūros paslaugų vartotojams

ir

· šių prekių tiekimas ir paslaugų teikimas yra glaudžiai susijęs su sveikatos paslaugų teikimu.

PVM įstatymo 20 straipsnio komentare paaiškinta, kad, remiantis Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) praktika (bylos Nr. C-394/04, C-395/04 ir kt.), „glaudžiai“ su sveikatos priežiūros paslaugomis susijusių prekių ir paslaugų atleidimas nuo PVM galimas tik tuo atveju, jeigu paslaugos yra būtinos terapiniams tikslams, kurie yra numatyti atitinkamais atvejais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, pasiekti ir jeigu jų teikimo tikslas nėra išimtinai jų tiekėjui gauti papildomų pajamų iš sandorių, kurie tiesiogiai konkuruoja su komercinių įstaigų, turinčių mokėti PVM sudaromais sandoriais.

Todėl asmens sveikatos priežiūros licenciją turinti įstaiga (nustatyta tvarka licencijas turi turėti ir darbuotojai, teikiantys šioje įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas), teikianti savo klientams kitas nei asmens sveikatos priežiūros paslaugas ar tiekianti prekes, PVM lengvatą gali taikyti tik tokioms paslaugoms ir prekėms, kurios yra būtinos teikiant sveikatos priežiūros paslaugą. Jeigu teikiamos paslaugos ir tiekiamos prekės nesusijusios su sveikatos priežiūros paslaugų gavėjų priežiūra ligoninėse ar kitose sveikatos priežiūros įstaigose ir nėra būtinos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (pvz., paslaugos, kurios gerina sveikatos priežiūros paslaugų gavėjų komfortą bei gerovę: kosmetologijos, įvairioms veido ir kūno puoselėjimo bei atpalaiduojančios procedūroms, kirpyklos, manikiūro, pedikiūro ir pan. paslaugos), tai tokioms paslaugoms ir prekėms PVM lengvata negali būti taikoma.

3 pavyzdys

Sveikatos ir poilsio centras, turintis licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikia įvairių gydomųjų procedūrų (gydomųjų vonių, gydomųjų masažų, vonių, fizioterapijos procedūrų) paslaugas asmenims, kuriems pagal gydančio gydytojo siuntimą reikalinga reabilitacija, taip pat asmenims, kuriems šio centro gydytojas, įvertinęs sveikatos būseną, ir nustatęs indikaciją, šias procedūras skiria. Kartu su šiomis paslaugomis šiems kli entams sveikatos ir poilsio centre teikiamos nakvynės, maitinimo, automobilių saugojimo paslaugos. Ar šios sveikatos ir poilsio centro paslaugos apmokestinamos PVM? Kai sveikatos ir poilsio centras gydomųjų vonių, dušo, purvo procedūrų, gydomojo masažo paslaugas teikia klientams pagal gydančio gydytojo siuntimą ar centro gydytojo paskyrimą ir kliento medicininėje kortelėje ar kitame medicininiame dokumente yra nurodyta, kad šios paslaugos reikalingos paciento indikacijai gydyti, tai centro teikiamos gydytojo konsultavimo paslaugos, gydomųjų vonių, masažo, fizioterapijos procedūros PVM tikslais laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir PVM neapmokestinamos. Šiems klientams teikiamos maitinimo, nakvynės paslaugos PVM tikslais bus laikomos paslaugomis, „glaudžiai“ susijusiomis su sveikatos priežiūros paslaugomis, ir PVM neapmokestinamos (t. y. kol bus teikiamos gydymo paslaugos asmeniui, tol apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos bus laikomos neatsiejama sveikatos priežiūros paslaugų dalis). Tačiau šiems klientams teikiamos automobilių saugojimo paslaugos nelaikomos ,,glaudžiai" susijusiomis su sveikatos priežiūros paslaugomis ir apmokestinamos PVM, taikant standartinį PVM tarifą. Jeigu asmuo, kuriam pagal gydančio gydytojo siuntimą reikalinga reabilitacija, įsigyja paslaugų paketą (pvz., sanatorinį kelialapį), kurį sudaro gydymo, nakvynės, maitinimo, automobilių saugojimo paslaugos, tačiau šios paslaugos bei jų vertė nėra atskirai išskirta ir nėra galimybės pasirinkti paslaugų paketą įsigysi be automobilių saugojimo paslaugos, tai tokiu atveju PVM tikslais laikoma, kad sudaromas vienas PVM neapmokestinamas sveikatos priežiūros paslaugos teikimo sandoris (paslaugos teikimo sandorį sudarantys keli sudėtiniai elementai yra glaudžiai susiję, neturi atskiro savarankiško tikslo ir pagrindinį sandorį padaro tik patrauklesnį).

4 pavyzdys

Sveikatos ir poilsio centre, turinčiame licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, yra sudarytos vienos ar kelių parų sveikatingumo programos, kurias atvykę į centrą klientai gali pasirinkti patys be gydytojo nukreipimo. Sveikatingumo programą sudaro: nakvynė, maitinimo paslaugos, apsilankymas baseinų ir pirčių komplekse, gydomųjų vonių (mineralinių, perlinių ir pan.), purvo procedūros, gydomieji masažai, fizioterapijos procedūros, automobilių saugojimo paslaugos. Ar šios s veikatos ir poilsio centro paslaugos apmokestinamos PVM? Kai klientai patys savo nuožiūra įsigyja sveikatingumo programą, į kurią įeina gydomųjų vonių, masažo, fizioterapijos procedūros, tai, nesvarbu, kokia yra sveikatingumo programos trukmė (1, 2 ar daugiau 3 parų), į šią programą įtrauktos paslaugos PVM tikslais nelaikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir dėl to šios paslaugos, o taip pat klientams teikiamos apgyvendinimo, nakvynės, automobilių saugojimo paslaugos apmokestinamos PVM, taikant standartinį PVM tarifą.

5 pavyzdys

Asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – įstaiga), turinti licenciją teikti medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugas, teikia gydymo paslaugas kitų sanatorijų klientams, viešbučiuose apsigyvenusiems bei kitiems asmenims (apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų ši įstaiga neteikia). Visos gydomosios procedūros yra atliekamos naudojant natūralius gydomuosius faktorius pagal patvirtintas procedūrų atlikimo metodikas, vadovaujantis SAM įsakymais. Iš gydomųjų procedūrų gydytojai yra sudarę trumpalaikio ir ilgalaikio gydymo pagal žmogaus atskirų sistemų susirgimus programas, atsižvelgiant į indikacijas ir kontraindikacijas, taip pat yra parengti įvairūs sveikatingumo kompleksai (pvz., sveikatingumo kompleksai baseine („Auksinės akimirkos“, „Neptūno glamonės“ ir pan.), sveikatingumo kompleksas „Egzotika“ (į kurį įeina kūno šveitimas, įvyniojimas, anticeliulitinis masažas bei mineralinis vandens gėrimas) ir kt., kuriuos pacientas gali pasirinkti pats, be gydytojo rekomendacijų. Ar įstaigos teikiamos paslaugos apmokestinamos PVM? Kai gydomosios procedūros ar gydymas pagal sudarytas gydymo programas yra skirtas paciento indikacijai gydyti pagal gydytojo (pvz. šeimos) rekomendacijas, tai tokios paslaugos PVM tikslais laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir PVM neapmokestinamos. Kai paslaugos teikiamos be gydytojo rekomendacijos, jas pasirenka pats pacientas (pvz., sveikatingumo paslaugos pagal paciento pasirinktą sveikatingumo kompleksą), tai tokios paslaugos PVM tikslais nelaikomos sveikatos priežiūros paslaugomis ir apmokestinamos PVM, taikant standartinį PVM tarifą.

6 pavyzdys

Sveikatos ir poilsio centras, turintis licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikia įvairių gydomųjų procedūrų (gydomųjų vonių, gydomųjų masažų, vonių, fizioterapijos procedūrų) paslaugas asmenims, kuriems pagal gydančio gydytojo siuntimą reikalingas reabilitacinis gydymas. Centras neturi galimybių pats teikti nakvynės ir maitinimo paslaugų ir dėl to jis su viešbučiu yra sudaręs sutartį dėl centre besigydančių asmenų apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų teikimo. Kaip apmokestinamos viešbučių teikiamos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos centre besigydantiems asmenims? Pateiktu atveju apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas sveikatos priežiūros paslaugų vartotojams teikia ne sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis centras, o viešbutis. Todėl viešbučio centre besigydantiems asmenims teikiamoms apgyvendinimo ir maitinimo paslaugoms negali būti taikoma PVM įstatymo 20 straipsnyje nustatyta lengvata ir dėl to šios paslaugos nustatyta tvarka turi būti apmokestinamos PVM.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.18-31-1)-R-11637

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –VMI prie FM), atsižvelgdama į Lietuvos antstolių rūmų pateiktą papildomą informaciją, bei siekdama formuoti tinkamą ir vienodą teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktiką, papildomai informuoja:

VMI prie FM 2010 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (18.17-31-1)-R-8617, paaiškinta, kad tuo atveju, kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam tikram iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: kai prekė parduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę arba suteiktą paslaugą. Tai reiškia, kad PVM apmokestinimo momentas siejamas su faktišku paslaugų suteikimu (prekių tiekimu), o ne su faktišku pinigų gavimu. Toks principas iš esmės atitinka pajamų pripažinimą kaupimo apskaitos principu pajamų mokesčio tikslais.

Atsižvelgiant į antstolių, kaip individualią veiklą vykdančių fizinių asmenų, veiklos ypatumus, antstolio teikiamos paslaugos suteikimo momentu turėtų būti laikomas priimto vykdomojo dokumento įvykdymas. Mokestinės prievolės tiek PVM, tiek pajamų mokesčio tikslais atsiranda, kai gaunamas atlygis už suteiktas paslaugas, todėl antstoliai PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas turėtų išrašyti tik realiai įvykdžius (užbaigus) vykdomąją bylą, išskyrus atvejus, kai apmokama už konkrečius antstolio veiksmus ar jų dalį (pavyzdžiui, vykdomosios bylos administravimo išlaidos, Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (Žin., 2005, Nr. 130-4682), 1 lentelės 2 grafa ,,Būtinos veiklos išlaidos" ir kt.).

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-11496

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų paklausimus dėl teikiamų pagalbos kelyje paslaugų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), paaiškina. Situacija Draudimo bendrovė sudaro sutartį su įmone A, teikiančia pagalbos kelyje paslaugas, kurioje draudimo bendrovė įsipareigoja įmonei A mokėti nustatyto dydžio sumą nuo kiekvienos draudimo sutarties (nepriklausomai nuo to, kiek faktiškai šių paslaugų buvo ar bus suteikta), o įmonė A už pirmiau jai sumokėtą įmoką prisiima riziką ir įsipareigojimą, atsitikus Kasko draudimo sutartyje aptartiems atvejams, draudimo bendrovės klientams, sudariusiems su šia bendrove Kasko draudimo sutartis, suteikti nemokamai pagalbos kelyje paslaugas. Klausimas Ar įmonės A draudimo bendrovei teikiamos paslaugos PVM tikslais gali būti laikomos draudimo paslaugomis ir ar šioms paslaugoms gali būti taikoma PVM įstatymo 27 straipsnyje nustatyta PVM lengvata? PVM įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos PVM neapmokestinamos. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) bylose C-8/01 ir C-240/99 yra nurodęs, kad sąvoka ,,draudimo sandoriai" yra pakankamai plati ir ji apima ne vien pačių draudikų vykdomus sandorius, bet gali apimti ir tuos atvejus, kai draudimo sandorius teikia apmokestinamasis asmuo, kuris pats nėra draudikas (tai pažymėta ir ETT bylos C-349/96 išvadose). Taip gali būti tokiu atveju, kai sudarytas sandoris savo esme yra draudimo sandoris. Remiantis ETT praktika (byla C-8/01 ir kt.) draudimo sandoriais laikomi sandoriai, kuriuose : 1) draudikas įsipareigoja už išankstinę draudimo įmoką, pasitvirtinus sutartyje numatytai rizikai, suteikti draudėjui draudimo sutarties metu sutartą paslaugą (draudiko teikiama paslauga, kurią draudėjas yra įsipareigojęs teikti žalos padarymo atveju, nebūtinai turi būti pinigų sumos išmokėjimas, ši paslauga gali būti teikiama ir kitais būdais); 2) egzistuoja sutartiniai santykiai tarp draudiko ir draudėjo. Klausime pateiktu atveju draudimo bendrovė su klientais sudaro Kasko draudimo sutartis, o su įmone A - pagalbos kelyje teikimo sutartį, kurioje bendrovė įsipareigoja įmonei A mokėti nustatyto dydžio sumą nuo kiekvienos draudimo sutarties (nepriklausomai nuo to, kiek faktiškai šių paslaugų buvo ar bus suteikta), o įmonė A už pirmiau jai sumokėtą įmoką prisiima riziką ir įsipareigojimą, atsitikus Kasko draudimo sutartyje aptartiems atvejams, bendrovės klientams suteikti nemokamai pagalbos kelyje paslaugas. Tokiu atveju, remiantis aukščiau išdėstytu, galima teigti, kad sandoris tarp draudimo bendrovės ir įmonės A turi draudimo sandoriui būdingus požymius: įmonė A už išankstinį atlygį prisiima riziką, susijusią su nebūtinai įvyksiančiu įvykiu, o taip pat egzistuoja sutartiniai santykiai tarp draudiko ir draudėjo (įmonė A, už išankstinį atlygį prisiėmusi riziką, laikoma draudike, o kita sandorio šalis draudimo bendrovė – draudėja). Dėl to nagrinėjamas pagalbos kelyje sandoris PVM tikslais laikomas draudimo sandoriu, kuris vadovaujantis PVM įstatymo 27 straipsnio nuostatomis PVM neapmokestinamas.   Viršininko pavaduotoja Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (23.3-37)-R-10649

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) gavo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2010-10-14 raštą Nr. (15.04-14)-K-14975, kuriame pranešama, kad Kauno AVMI gauna bankrutuojančių įmonių administratorių siūlymus tikslinti kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) pokyčių tais atvejais, kai lizingo bendrovė nutraukia lizingo sutartis su bankrutuojančia įmone, susigrąžina iš jos lizinguojamą turtą ir dėl to bankrutuojančiai įmonei išrašo kreditines PVM sąskaitas faktūras. Savo rašte Kauno AVMI prašo paaiškinti, ar tais atvejais, kai patikslintas PVM deklaracijas bankroto administratorius pateikia už po teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos einantį mokestinį laikotarpį dėl lizingo būdu įgyto turto grąžinimo, patikslintose PVM deklaracijose nurodytas mokėtinas mokestis priskirtinas prie einamųjų mokesčių, ar prie mokesčių administratoriaus kreditorinio reikalavimo sumų.

Atsakydama į Kauno AVMI klausimą, VMI prie FM pateikia tokius paaiškinimus.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271) 65 straipsnio nuostatas, kai PVM mokėtojas dėl kokių nors priežasčių prekių tiekėjui grąžina prekes, kurių pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, tai PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą.

Kauno AVMI rašte nurodytu atveju lizingo davėjas nutraukia sudarytą su bankrutuojančia įmone – lizingo gavėja iki bankroto bylos iškėlimo sudarytą lizingo sutartį, susigrąžina iš šios įmonės lizinguojamą turtą (kurio pirkimo PVM lizingo gavėja buvo įtraukusi į PVM atskaitą) ir šiam tikslui išrašo šiai įmonei kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Vadovaujantis nurodytomis PVM įstatymo nuostatomis, šiuo atveju lizingo gavėja - bankrutuojanti įmonė PVM mokėtoja jai išrašytoje grąžinamo turto kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta PVM suma turi patikslinti (atstatyti) PVM atskaitą to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kuriame jai buvo išrašyta minėta kreditinė PVM sąskaita faktūra.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (Žin., 2001, Nr. 31-1010; 2006, Nr. 50-1799) 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas, jeigu dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, PVM tikslais įmonių vykdomos ekonominės veiklos procesas apima tiek paruošiamuosius darbus, skirtus ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymą, tiek ekonominės veiklos užbaigimo darbus. Todėl, VMI prie FM nuomone, galima teigti, kad Kauno AVMI rašte nurodytu atveju lizinguojamo turto, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Todėl, dėl aukščiau nurodytos PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM, laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo). Atsižvelgdama į tai, VMI prie FM, mano, kad ši mokestinė prievolė, turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas.

 

Pagarbiai

Viršininko pavaduotoja                                      Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R–9058

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų paklausimus dėl iš kitos valstybės narės įsigytų prekių apmokestinamosios vertės nustatymo ir mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pildymo, paaiškina: Situacija Įmonė, įsigydama prekių iš kitos valstybės narės, patiria papildomų išlaidų: tiekėjui sumoka vandens kelio mokestį (farvaterį), kurio dydis priklauso nuo plukdomų prekių svorio, ir frachtą: 1. Ar įmonės tiekėjui sumokėtas vandens kelio mokestis (farvateris) ir frachtas turi būti traukiami į įsigytų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas šių prekių pardavimo PVM? Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 13 dalies nuostatas prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės atveju apmokestinamoji vertė apskaičiuojama laikantis tų pačių taisyklių, kurias taikant apmokestinamoji vertė nustatoma prekių tiekimo šalies teritorijoje atveju. Remiantis PVM įstatymo 15 straipsnio 5 dalies nuostatomis, į iš kitos valstybės narės įsigytų prekių apmokestinamąją vertę turi būti įtraukiamos su prekės tiekimu susijusių išlaidų (tokių kaip: pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitų) vertė, jeigu pagal prekių pardavimo-pirkimo sutartį išlaidos, susijusios su šiomis paslaugomis, tenka pirkėjui. Klausime pateiktu atveju prekių pirkėjas, įsigydamas prekes iš kitos valstybės narės, patiria papildomas išlaidas - laivybinį vandens kelio mokestį (farvaterį) ir frachtą. Laivybinis kelio mokestis, kurio dydis priklauso nuo plukdomų prekių svorio, taip pat frachtas, kuris, priklausomai nuo sudaryto sandorio esmės, turinio bei šalių sudarytos sutarties sąlygų, gali būti laikomas atlygiu už laivo (jo dalies) nuomos ar vežimo paslaugas, yra išlaidos, susijusios su prekių įsigijimu iš kitos valstybės narės. Be to, šias tiekėjo patirtas išlaidas pateiktu atveju padengia prekių pirkėjas. Tokiu atveju, vadovaujantis minėtomis PVM įstatymo nuostatomis, prekių pirkėjas išlaidas, kurias patyrė sumokėdamas prekių tiekėjui laivybinį vandens kelio mokestį (farvaterį) ir frachtą, turi traukti į iš kitos valstybės narės įsigytų prekių apmokestinamąją vertę. 2. Ar įmonės kitos valstybės narės prekių tiekėjui mokamos vandens kelio mokesčio (farvaterio) ir frachto sumos turi būti įtraukiamos į PVM deklaraciją? Jei taip, į kuriuos PVM deklaracijos laukelius šios sumos turi būti įtrauktos? Įmonės kitos valstybės narės prekių tiekėjui mokamos vandens kelio mokesčio (farvaterio) ir frachto sumos turi būti įraukiamos į PVM deklaraciją. Laivybinis vandens kelio mokesčio (farvaterio) ir frachto sumos, kaip sudedamoji iš kitų valstybių narių įsigytų prekių apmokestinamosios vertės dalis, turi būti deklaruojama PVM deklaracijos 21 laukelyje, nuo jos apskaičiuota pardavimo PVM sumą – 34 laukelyje, ši pardavimo PVM suma, kaip pirkimo PVM, turi deklaruojama 25 laukelyje bei 35 laukelyje (jeigu įsigytos prekės naudojamos PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytoje veikloje). 3. Kuri iš kitos valstybės narės įsigytų prekių apmokestinamoji vertė PVM tikslais laikoma teisinga, jeigu ši vertė, įtraukta į PVM deklaracijos 21 laukelį, neatitinka prekių apmokestinamosios vertės, kuri nurodyta valstybės narės, iš kurios šios prekės buvo įsigytos, VIES deklaracijoje, atitinkančioje Prekių tiekimo ir (arba) paslaugų teikimo į kitas valstybes nares ataskaitą, FR0564 formą (VIES - e prekių apmokestinamoji vertė nurodyta be vandens kelio mokesčio (farvaterio) ir frachto)? Jeigu į PVM deklaracijos 21 laukelį įtraukta įsigytų prekių apmokestinamoji vertė, nuo kurios apskaičiuotas įsigytų prekių pardavimo PVM, neatitinka apmokestinamosios vertės, kuri nurodyta valstybės narės, iš kurios šios prekės buvo įsigytos, prekių tiekimo ir (arba) paslaugų teikimo į kitas valstybes nares ataskaitoje dėl to, kad ataskaitoje prekių apmokestinamoji vertė nurodyta be vandens kelio mokesčio (farvaterio) ir frachto, tai PVM tikslais laikoma, kad PVM mokėtojo PVM deklaracijoje nurodyta įsigytų prekių apmokestinamoji vertė yra teisinga.   Viršininko pavaduotoja Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.3-31-2)-R-8555

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau -VMI prie FM) atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų paklausimus, paaiškina, kaip turi būti taikomos VMI prie FM 2004-07-23 rašto Nr. (18.3-26)-R-7508, adresuoto Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijai ir apskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms, 1 punkto nuostatos dėl kailių tiekimo į kitą valstybę narę nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujoms Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 4 str. 1 d. 2 punkto nuostatoms:

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 4 str. 1 d. 2 punkto nuostatas prekių tiekimu laikomas prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, jeigu toje valstybėje narėje yra taikomos nuostatos, iš esmės atitinkančios PVM įstatymo 4⁽¹⁾ straipsnio 6 dalies nuostatas. Toks prekių išgabenimas laikomas prekių tiekimu kitos valstybės narės PVM mokėtojui.

Vadinasi, jeigu Lietuvos žvėrelių augintojams (toliau – kailių pardavėjai) priklausančių žvėrelių kailių išgabenimas kitos valstybės narės aukciono organizatoriui PVM mokėtojui atitinka aukščiau nurodyto PVM įstatymo 4 str. 1 d. 2 punkto sąlygas (pvz., yra sudaryta sutartis, pagal kurią numatytas prekių nuosavybės perdavimas šiam aukciono organizatoriui, prekės saugomos aukciono organizatoriaus sandėliuose, kailių pardavėjams nereikia registruotis PVM mokėtojais tose kitose valstybėse narėse dėl prekių įsigijimo (pervežimo verslo tikslais) iš Lietuvos, aukciono organizatoriui yra prievolė skaičiuoti įsigytų iš Lietuvos kailių pardavėjų kailių pardavimo PVM ir pan. ), tai tokį kailių išgabenimą kailių pardavėjai turi laikyti prekių tiekimu kitos valstybės narės aukciono organizatoriui PVM mokėtojui ir apmokestinti jį PVM, taikant 0 proc. PVM tarifą (PVM įstatymo 49 str.). Šiuo atveju kailių pardavėjai turi turėti dokumentus, pagrindžiančius kailių išgabenimą į kitą valstybę narę.

Be to, kai aukščiau nurodytas kailių išgabenimas kitos valstybės narės aukciono organizatoriui PVM mokėtojui laikomas prekių tiekimu šiam asmeniui, tai šių prekių tiekimo PVM sąskaita faktūra, vadovaujantis PVM įstatymo 79 str. 2 dalies nuostatomis, turi būti išrašyta nedelsiant išgabenus šias prekes iš Lietuvos. Analogiškai šis kailių tiekimas kitos valstybės narės aukciono organizatoriui PVM mokėtojui turi būti deklaruotas to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje ir Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitoje, kuriame kailiai buvo išgabenti iš Lietuvos ir išrašyta jų tiekimo PVM sąskaita faktūra.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.3-31-2)-R-8407

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), išnagrinėjusi VĮ Kretingos miškų urėdijos (toliau – įmonė) paklausimą, paaiškina.

Įmonė pagal sutartis tiekia medieną pirkėjams.

1. Kaip dažnai reikia išrašyti PVM sąskaitas faktūras pirkėjams?

PVM sąskaitų faktūrų išrašymą reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 79 straipsnio nuostatos. Pagal šio straipsnio nuostatas PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas (išskyrus ilgalaikes paslaugas ir konkrečias prekes, nurodytas šiame straipsnyje).

Atsižvelgiant į tai, įmonė, pardavusi pirkėjams medieną, privalo nedelsiant (t. y. per trumpiausią terminą, per kurį įmanoma tai padaryti) išrašyti PVM sąskaitas faktūras.

2. Ar galima keletą važtaraščių įtraukti į vieną PVM sąskaitą faktūrą?

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 29 straipsnyje nustatyta, kad ,,važtaraštis – krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas". Minėto kodekso 30 straipsnis nustato, kad vežėjas turi teisę pareikalauti surašyti važtaraštį kiekvienai transporto priemonei ar kiekvienai krovinio siuntai.

Pagal PVM įstatymo nuostatas PVM sąskaita faktūra yra įforminamas prekių tiekimas (paslaugų teikimas). Todėl, jeigu parduodama mediena yra vežama keliomis transporto priemonėmis ir yra išrašyti keli važtaraščiai, tai PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma nuvežus pirkėjams visą parduodamos medienos kiekį ir joje kaip papildoma informacija gali būti nurodoma keletas važtaraščių.

3. Pagal kokį įstatymą ir straipsnį galima išrašyti vieną PVM sąskaitą faktūrą per mėnesį?

Pagal PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalies nuostatas ilgalaikių paslaugų (t. y., paslaugų, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį, pvz., telekomunikacijų, nuomos ar pan.) teikimo, taip pat ilgalaikio elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimo atvejais gali būti išrašoma viena visų per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių PVM sąskaita-faktūra. Tokia PVM sąskaita faktūra išrašoma ne vėliau kaip iki 10 dienos kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės.

 

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

 

Registracijos numeris (18.3-31-2)-R-8165

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos , papildomai paaiškina (papildydama 2010-07-14 raštą Nr. (18.3-31-2)-R-6954) pridėtinės vertės mokesčio tarifo taikymą vežimo paslaugoms, kai šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu iš Europos Bendrijų teritorijos, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr. 17-505; toliau – PVM įstatymas) 45 str. 1 dalies nuostatas.

Pagal PVM įstatymo 13 str. 2 dalies 1 punkto nuostatas teikiant prekių vežimo paslaugas apmokestinamajam asmeniui, jeigu šis asmuo yra įsikūręs šalies teritorijoje, t. y. jeigu jo buveinė (jeigu tai ne fizinis asmuo) arba nuolatinė gyvenamoji vieta (jeigu tai fizinis asmuo) yra Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai paslauga suteikta šalies teritorijoje įsikūrusio apmokestinamojo asmens padaliniui, esančiam užsienio valstybėje, laikoma suteikta Lietuvoje. Kai prekių vežimo paslauga suteikta užsienio apmokestinamojo asmens padaliniui, esančiam šalies teritorijoje, taip pat laikoma, kad paslauga suteikta Lietuvoje.

Lietuvoje suteiktos paslaugos apmokestinamos taikant standartinį PVM tarifą arba 0 PVM tarifą. Pagal PVM įstatymo 45 str. 1 dalies nuostatas taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos paslaugos, įskaitant vežimą bei papildomas vežimo paslaugas, kai šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu iš Europos Bendrijų teritorijos.

Iš Europos Bendrijų teritorijos išgabenamų prekių eksporto procedūra gali būti pradėta tiek kitoje valstybėje narėje (maršruto pradžioje), tiek Lietuvoje (maršruto viduryje).

Jeigu prekes tas pats vežėjas gabena maršrutu kita valstybė narė – Lietuva – trečioji valstybė, tai šalies teritorijoje teikiamos vežimo paslaugos, kaip tiesiogiai susijusios su eksportuojamomis prekėmis, apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, neatsižvelgiant į tai, ar prekių eksporto procedūra buvo įforminta nuo maršruto pradžios ar šio vežėjo maršruto metu. Ekspeditorius perparduodamas tokią prekių gabenimo paslaugą, kai paslaugos teikimo vieta yra šalies teritorija, taip pat taiko 0 procentų PVM tarifą.

Pažymėtina, kad taikant tą patį principą apmokestinamos prekių vežimo paslaugos, jeigu prekės būtų gabenamos maršrutu Lietuva – kita valstybė narė – trečioji valstybė.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis PVM įstatymo 56 str. 3 dalies nuostatomis, pritaikęs 0 PVM tarifą PVM mokėtojas privalo turėti dokumentus, įrodančius, jog įvyko su prekių eksportu iš Europos Bendrijų teritorijos susijęs paslaugų teikimo sandoris.

 

Viršininko pavaduotoja                               Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.10-31-1)-R-7595

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau- VMI prie FM) parengė ir paskelbė VMI prie FM interneto svetainėje Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr. 17-505, toliau – PVM įstatymas) 5 straipsnio apibendrinto paaiškinimo (komentaro) papildymą nuostatomis dėl PVM apskaičiavimo (kaip už prekių suvartojimą privatiems poreikiams) už įmonės darbuotojo ar kito asmens asmeniniams poreikiams naudojamą įmonės automobilį bei degalus.

Minėtame komentare be kita ko yra paaiškinta, kad kai remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo (Žin., 2009, Nr. 59-2311, toliau – Aprašas) 5 punkto nuostatomis gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo tikslais (dėl įmonės automobilio naudojimo ne tik darbo bet ir asmeniniams poreikiams) gyventojo natūra gauta nauda buvo įvertinta 0,75 proc. automobilio rinkos kainos, laikytina, kad per mėnesį asmeniniams poreikiams sunaudotų degalų vertė sudaro 0,05 proc. automobilio rinkos kainos (0, 75 proc. - 0,70 proc.). Todėl siekiant suvienodinti gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo ir PVM apskaičiavimo principus, įmonė apskaičiuodama pardavimo PVM už šiuos privatiems poreikiams per mėnesį suvartotus degalus, kurių pirkimo (importo) PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą, degalų apmokestinamąja verte taip pat turi laikyti 0,05 proc. automobilio tikrosios rinkos kainos.

Kitais atvejais, kai gyventojas asmeniniais tikslais naudoja įmonės PVM mokėtojos automobilį kartu naudodamas ir įmonės įsigytus degalus, kurių pirkimo (importo) PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą, šiai įmonei PVM mokėtojai prievolė apskaičiuoti privatiems poreikiams suvartotų degalų pardavimo PVM atsiranda už faktiškai fizinio asmens asmeniniais tikslais sunaudotą degalų kiekį.

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, bendrovės rašte nurodytu atveju įmonės darbuotojui panaudojus asmeniniams tikslams įmonės automobilį kartu su įmonės įsigytais degalais, kurių pirkimo PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą, neturi būti tikslinama šių degalų PVM atskaita, nes šiai įmonei atsiranda prievolė apskaičiuoti privatiems poreikiams suvartotų degalų pardavimo PVM. Jeigu bendrovės rašte nurodytu atveju gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo tikslais gyventojo (įmonės darbuotojo) natūra gauta nauda buvo įvertinta ne pagal minėto Aprašo 5 punkto nuostatas, tai šiai įmonei prievolė apskaičiuoti privatiems poreikiams suvartotų degalų pardavimo PVM atsiranda už faktiškai darbuotojo asmeniniais tikslais sunaudotą degalų kiekį. Apskaičiuojant šį pardavimo PVM, suvartotų privatiems poreikiams degalų apmokestinamoji vertė nustatoma pagal PVM įstatymo 15 str. 2 dalies nuostatas, t. y. apmokestinamąja verte laikoma degalų pirkimo kaina (išskyrus patį PVM).

Apskaičiuotas pardavimo PVM savo esme prilygsta neatskaitomam pirkimo PVM. Toks pardavimo PVM gali būti priskiriamas ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams pagal PMĮ 24 straipsnio nuostatas, nes apskaičiuotas nuo PMĮ nustatytų leidžiamų atskaitymų.

 

Viršininko pavaduotoja,

atliekanti viršininko funkcijas                                              Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.3-31-2)-R-6954

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –VMI prie FM), gauna paklausimų dėl pridėtinės vertės mokesčio tarifo paslaugoms, įskaitant vežimą bei papildomas vežimo paslaugas, kai šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu iš Europos Bendrijų teritorijos, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr. 17-505; toliau – PVM įstatymas) 45 str. 1 dalies nuostatas taikymo.

Paaiškiname PVM įstatymo 45 str. 1 dalies nuostatų taikymą, kai prekės atskirų vežėjų gabenamos maršrutu kita valstybė narė – Lietuva – trečioji valstybė, o už visą vežimą yra atsakingas ekspeditorius:

- eksporto procedūra pradedama kitoje valstybėje narėje

Vadinasi, prekių pervežimai iki prekės bus išvežtos iš Europos Bendrijų teritorijos vyksta prižiūrint muitinės tarnyboms. Kai vežamoms prekėms yra įforminta eksporto procedūra, toks vežimas (ir papildomos vežimo paslaugos) nuo eksporto procedūros įforminimo yra tiesiogiai susijęs su prekių eksportu, todėl nurodytosios paslaugos, kurių vieta, vadovaujantis PVM įstatymo 13 straipsnio nuostatomis yra šalies teritorija, apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą.

Ši nuostata taikoma tiek atskiriems vežėjams (nurodytuoju atveju vežantiems maršrutais kita valstybė narė – Lietuva ir Lietuva – trečioji valstybė) tiek ekspeditoriui (nurodytuoju atveju atsakingam už prekių gabenimą maršrutu kita valstybė narė – Lietuva – trečioji valstybė).

Pažymėtina, kad taikant tą patį principą apmokestinamos prekių vežimo paslaugos (ir papildomos vežimo paslaugos), jeigu prekės būtų gabenamos maršrutu Lietuva – kita valstybė narė – trečioji valstybė, o eksporto procedūra pradėta Lietuvoje.

- eksporto procedūra pradedama Lietuvoje

Šiuo atveju atskiro vežėjo iki eksporto procedūros įforminimo pradžios vykdomas prekių pervežimas (ir papildomos vežimo paslaugos) maršrutu kita valstybė narė – Lietuva, nėra tiesiogiai susijęs su eksportuojamomis prekėmis ir 45 str. 1 dalies nuostatos netaikomos. Nurodytosios paslaugos, kurių vieta, vadovaujantis PVM įstatymo 13 straipsnio nuostatomis yra šalies teritorija, apmokestinamos taikant standartinį PVM tarifą. Kito vežėjo (nurodytuoju atveju vežančio muitinės prižiūrimas prekes maršrutu Lietuva – trečioji valstybė ) taip pat ekspeditoriaus (nurodytuoju atveju atsakingo už prekių gabenimą maršrutu kita valstybė narė – Lietuva – trečioji valstybė) šalies teritorijoje teikiamos vežimo (ir papildomos vežimo ) paslaugos kaip tiesiogiai susijusios su eksportuojamomis prekėms, apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą

Pažymėtina, kad taikant tą patį principą apmokestinamos prekių vežimo paslaugos (ir papildomos vežimo paslaugos), jeigu prekės būtų gabenamos maršrutu Lietuva – kita valstybė narė – trečioji valstybė, o eksporto procedūra pradėta kitoje valstybėje narėje.

 

Viršininko pavaduotojas                                  Artūras Klerauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-6354

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų pateikiamus klausimus dėl nekilnojamojo turto nuomos apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu, (toliau – PVM), kai nuomininkas įsiregistruoja PVM mokėtoju, paaiškina.

Pagal Lietuvos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271; 2004, Nr.17-505, toliau – PVM įstatymas) 31 straipsnio 3 dalies nuostatas, apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti skaičiuoti PVM už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomą, kuri yra pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį PVM neapmokestinama, bet tik tokiu atveju, jeigu daiktas nuomojamas apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojui, vykdančiam ekonominę veiklą.

Pagal PVM įstatymo nuostatas PVM mokėtojais gali būti įregistruoti tiek apmokestinamieji asmenys (t. y. asmenys, kurie vykdo ekonominę veiklą), tiek neapmokestinamieji asmenys (t. y. asmenys, kurie nevykdo ekonominės veiklos, pvz., vykdo valstybės pavestas funkcijas, tačiau įsigyja šalies teritorijoje įsigyja paslaugas iš užsienio asmens. Neapmokestinamieji asmenys PVM mokėtojais įregistruoti dėl paslaugų įsigijimo iš Lietuvoje neįsikūrusių užsienio asmenų, neturi teisės į prekių (paslaugų) pirkimo (importo) PVM atskaitą. Tuo tarpu PVM mokėtojais įsiregistravę apmokestinamieji asmenys, turi teisę į PVM atskaitą traukti įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM įstatyme nustatyta tvarka.

1. Ar nuomotojas, pasirinkęs skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamą nuomojamą nekilnojamą pagal prigimtį daiktą, turi skaičiuoti PVM, jeigu nuomininkas, neapmokestinamasis asmuo, įsiregistravo PVM mokėtoju dėl paslaugų įsigijimo iš užsienio asmenų?

Pagal PVM įstatymo 31 straipsnio 3 dalies nuostatas nuomotojas turi teisę pasirinkti skaičiuoti PVM tik tuo atveju, jeigu PVM neapmokestinamas nekilnojamas pagal prigimtį daiktas nuomojamas apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojui. Tuo atveju, jeigu nekilnojamas pagal prigimtį daiktas yra nuomojamas neapmokestinamajam asmeniui (t.y. asmeniui vykdančiam pvz., teisės aktais deleguotas funkcijas), kuris įsiregistruoja PVM mokėtoju dėl paslaugų įsigijimo iš užsienio apmokestinamųjų asmenų, tai tokiems asmenims nuoma PVM neapmokestinama.

2. Ar nuomotojas turi skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamą nuomojamą nekilnojamą pagal prigimtį daiktą, jeigu jis nuomojamas apmokestinamajam asmeniui, kuris įsiregistruoja PVM mokėtoju?

Tuo atveju, jeigu nuomotojas yra pasirinkęs skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamus pagal prigimtį nekilnojamus daiktus, ir apmokestinamasis asmuo, su kuriuo jau yra sudaryta nuomos sutartis, įsiregistruoja PVM mokėtoju, tai tokia nuoma PVM apmokestinama tik tokiu atveju, jeigu sudaroma nauja nuomos sutartis arba patikslinama jau galiojanti sutartis.

Tuo atveju, kai tas pats asmuo, kuris PVM tikslais veikia kaip apmokestinamasis ir kaip neapmokestinamasis asmuo (pvz., biudžetinė įstaiga, vykdanti valstybės jai pavestas funkcijas, teikia PVM neapmokestinamas kino filmų nuomos paslaugas, kurių teikimas PVM prasme laikomas ekonomine veikla), įsiregistruoja PVM mokėtoja dėl paslaugų įsigijimo iš užsienio asmenų, neįsikūrusių šalies teritorijoje, ir nuomojamos patalpos yra skirtos jo vykdomai ekonominei veiklai, tai nuomotojas, pasirinkęs skaičiuoti PVM už nekilnojamuosius pagal prigimtį daiktus, nuomos paslaugą PVM apmokestina tik tuo atveju, jeigu sudaroma nauja nuomos sutartis arba patikslinama jau galiojanti sutartis.

Jei nuomos sutartys nebus patikslintos, tai iki sutarties pasibaigimo galios sutartyje numatytos nuomos apmokestinimo PVM sąlygos.

 

Viršininko pavaduotojas

Artūras Klerauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-4968

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą sujungtose bylose C-536/08 ir C-539/08 dėl Staatssecretaris van Financien prieš X (C-536/08) ir prieš fiscle eenheid Facet Trading BV (toliau – Face, C-539/08).

Bylų esmė: Nyderlanduose įsikūrusi įmonė X įsigijo iš kitų (nei Nyderlandai bei Ispanija) valstybių narių tiekėjų kompiuterius bei jų dalis ir perpardavinėjo juos Ispanijoje gyvenantiems ar buveines turintiems pirkėjams. Tiekėjai įmonei X išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodė jos - pirkėjo PVM identifikavimo kodą, suteiktą jai Nyderlanduose, ir šių tiekimų, kaip tiekimų į kitą valstybę narę, neapmokestino PVM. Savo ruožtu įmonė X patiektų kompiuterių bei jų dalių Ispanijos pirkėjams taip pat neapmokestino PVM, laikydama juos trikampės prekybos sandoriais.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad įmonė X savo įsikūrimo valstybėje turėjo apskaičiuoti įsigytų iš kitų valstybių narių kompiuterių ir jų dalių pardavimo PVM (vadovaujantis Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio nuostatomis, t. y. pagal „rezervo" taisyklę) ir šio apskaičiuoto PVM įmonė X neturėjo teisės įtraukti į PVM atskaitą.

Analogiškai, Nyderlanduose įsikūrusi įmonė Facet, prekiaujanti kompiuterių dalimis, įsigijo šių prekių iš Vokietijos ir Italijos įmonių bei perpardavinėjo šias prekes Kipre gyvenantiems arba buveines turintiems pirkėjams, kurie turi Graikijoje įsisteigusį mokesčių atstovą. Prekės buvo tiekiamos tiesiogiai iš Vokietijos ir Italijos į Ispaniją. Tiekėjai, tiekiantys įmonei Facet prekes, neapmokestino jų PVM kaip tiekimų į kitą valstybę narę, nurodydami Facet išrašytose PVM sąskaitose faktūrose jos, kaip pirkėjo, PVM identifikavimo kodą, suteiktą jai Nyderlanduose. Facet perparduotų Kipro pirkėjams prekių taip pat neapmokestino PVM, o jiems išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodė Graikijoje jiems suteiktą PVM identifikavimo kodą, kurį buvo pranešę šie pirkėjai.

Facet pateiktose savo valstybėje narėje (Nyderlanduose) PVM deklaracijose apskaičiavo šių iš Vokietijos ir Italijos įmonių įsigytų prekių pardavimo PVM bei iš karto įtraukė šį apskaičiuotą PVM į PVM atskaitą. Tiekimus Kipro pirkėjams ji deklaravo kaip tiekimus į kitą valstybę narę. Tačiau nei pirkėjų mokesčių atstovai, nei patys pirkėjai pas save šių įsigijimų nedeklaravo kaip įsigijimų iš kitos valstybės narės. Taip pat jie nedeklaravo ir šių prekių tiekimo į kitą valstybę narę (Ispaniją) ir nepildė bei neteikė Prekių teikimo į kitą valstybę narę sumuojančių ataskaitų (VIES deklaracijų). Be to, pirkėjai nebuvo įsiregistravę PVM mokėtojais Ispanijoje, todėl ir Ispanijoje nedeklaravo šių įsigijimų, kaip įsigijimų iš kitos valstybės narės.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad Facet įsigijo prekių iš kitų valstybių narių ir turėjo apskaičiuoti šių įsigytų prekių pardavimo PVM (pagal minėtą ,,rezervo" taisyklę), tačiau šio apskaičiuoto PVM ji neturėjo teisės įtraukti į PVM atskaitą.

Minėtos įmonės (X bei Facet) nesutiko su tokiu mokesčių administratoriaus sprendimu.

Byloje nagrinėjamas klausimas: 1. Ar taikomos Šeštosios direktyvos 17 str. 2 ir 3 dalies nuostatos, t. y. ar atsiranda teisė nedelsiant įtraukti į PVM atskaitą apskaičiuotą įsigytų iš kitų valstybių narių prekių pardavimo PVM, kai šis pardavimo PVM turi būti apskaičiuojamas pagal Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytas nuostatas (t. y. pagal ,,rezervo" taisyklę)?

ETT konstatavo: Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje yra nustatyta, kad jeigu prekių Bendrijos viduje įsigyjantis asmuo neįrodo, kad šis sandoris buvo apmokestintas PVM valstybėje narėje, kur baigėsi tiekiamų prekių gabenimas, prekių įsigijimo vieta yra laikoma ta valstybė narė, kurioje suteiktą PVM mokėtojo identifikavimo numerį prekių pirkėjas nurodė įsigydamas šias prekes (t. y. šių prekių PVM apskaičiuojamas pagal ,,rezervo" taisyklę). Šis PVM neturi būti skaičiuojamas, jei prekes įsigijęs asmuo įrodo, jog jis dalyvavo ,,trikampės" prekybos sandoryje (pateikė dėl šio sandorio VIES deklaraciją) ir dėl to jo įsigytos Bendrijos viduje prekės buvo patiektos trečios valstybės narės (kur baigėsi tiekiamų prekių gabenimas) prekių gavėjui, kuris ir turi sumokėti PVM už šias prekes, vadovaujantis Šeštosios direktyvos 28c straipsnio E skirsnio 3 punktu. Tokiu atveju prekių įsigijimas Bendrijos viduje laikomas apmokestintu PVM toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi jų gabenimas (Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio 2 dalies trečia pastraipa).

Be to, jeigu vėliau įrodoma, kad prekių įsigijimas buvo apmokestintas valstybėje narėje, į kurią šios prekės buvo pristatytos (nugabentos), o prieš tai prekės buvo apmokestintos valstybėje narėje, suteikusioje prekių pirkėjui PVM mokėtojo identifikavimo numerį (t.y. pagal ,,rezervo" taisyklę), tai pagal Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytą koregavimo tvarką, prekių pirkėjo identifikavimo valstybėje narėje pirkėjo pateiktoje PVM deklaracijoje atitinkamai sumažinama įsigytų iš kitų valstybių narių prekių apmokestinamoji vertė. Tokiu būdu užtikrinamas bylose nurodyto prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimas valstybėje narėje, į kurią jos buvo pristatytos, ir kartu išvengiama dvigubo to paties įsigijimo apmokestinimo.

Remiantis Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies d punktu apmokestinamojo asmens įsigyjamų skirtų perpardavimui prekių ir paslaugų, be kita ko ir įsigijimo Bendrijos viduje atveju, PVM atskaita galima su sąlyga, kad šias įsigytas prekes ir paslaugas jis panaudos savo PVM apmokestinamiesiems sandoriams vykdyti. Tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šiose bylose, akivaizdu, kad įsigytos iš kitos valstybės narės prekės, apmokestintos pagal ,,rezervo" taisyklę PVM pirkėjo identifikavimo valstybėje narėje, realiai nebuvo įvežtos į šią valstybę narę. Šiomis sąlygomis minėti sandoriai negali būti laikomi suteikiančiais „teisę į atskaitą" pagal Šeštosios direktyvos 17 straipsnį. Todėl tokiam įsigijimui Bendrijos viduje negali būti taikoma šiame 17 straipsnyje numatyta bendra PVM atskaitos tvarka, nes bendra PVM atskaitos tvarka, tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama šiose bylose, negali pakeisti Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytos specialios tvarkos, pagrįstos apmokestinamosios vertės sumažinimo tvarka, leidžiančia pakoreguoti dvigubą apmokestinimą.

Be to, nagrinėjamose bylose nurodytais atvejais apmokestinamasis asmuo, pasinaudojęs teise į atskaitą identifikavimo valstybėje narėje, nebebūtų skatinimas mokėti įsigytų Bendrijos viduje prekių PVM toje valstybėje narėje, kur baigėsi jų siuntimas ar gabenimas. Tuo pačiu toks sprendimas keltų pavojų pagrindinės taisyklės, pagal kurią prekių įsigijimo Bendrijos viduje atveju PVM apmokestinimo vieta yra valstybėje narėje, kur baigiasi siuntimas ar gabenimas, t. y. galutinio vartojimo valstybėje narėje, taikymui.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, į pateiktą klausimą turi būti atsakoma, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 28b straipsnio A skirsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, kuris yra pastarosios nuostatos pirmoje pastraipoje nurodytoje situacijoje, neturi teisės nedelsiant atskaityti pirkimo PVM už Bendrijos viduje įsigytas prekes.

ETT sprendimas: 1977 m. gegužės 17d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/111/EEB, 17 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 28b straipsnio A skirsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, kuris yra pastarosios nuostatos pirmoje pastraipoje nurodytoje situacijoje, neturi teisės nedelsiant atskaityti pirkimo PVM už Bendrijos viduje įsigytas prekes .

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: PVM mokėtojas neturi teisės įtraukti į PVM atskaitą apskaičiuoto pardavimo PVM pagal PVM įstatymo 12² straipsnio 2 dalies nuostatas (pagal ,,rezervo" taisyklę). Jeigu vėliau šis PVM mokėtojas turės įrodymus, kad šių prekių įsigijimo PVM buvo apskaičiuotas ir sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi jų gabenimas, tai jis turi teisę patikslinti (sumažinti) mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje deklaruotų įsigytų iš kitų valstybių narių prekių apmokestinamąją vertę ir tokiu būdu susigrąžinti iš Lietuvos biudžeto sumokėtą pagal ,,rezervo" taisyklę apskaičiuotą PVM sumą.

 

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotoja

Vilma Vildžiūnaitė

Registracijos numeris (18.10-31-1)-R-2528

Ankstesni
Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), atsižvelgdama į iškilusius neaiškumus dėl išlaidų, patirtų reorganizuojant įmonę priskyrimo leidžiamiems atskaitymams ir PVM atskaitos, paaiškina:

Dėl leidžiamų atskaitymų

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 31 str. 1 d. 13 punkto nuostatomis vieneto išlaidos, susijusios su vieneto dalyviais, o ne tiesiogiai su vieneto veikla, laikomos neleidžiamais atskaitymais kaip neįprastinės vieneto vykdomai veiklai sąnaudos. Vieneto veiklos sąnaudoms nepriskiriamos tiesiogiai su vieneto dalyviais susijusios išlaidos, patirtos steigiant, reorganizuojant įmonę ar išplatinant naują akcijų emisiją. Tokių išlaidų pavyzdžiai gali būti akcijų įregistravimo, konsultantų, maklerių paslaugos, akcininkų pažymėjimų spausdinimo, įstatų parengimo ir įregistravimo išlaidos, taip pat visos kitos išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su pačiomis akcijomis ir jų teikiama nauda savininkams. Kitos su reorganizavimu susijusios išlaidos (pvz. reorganizavimo sąlygų parengimo, audito, turto vertinimo, teisinės, auditorių paslaugos, verslo konsultantų paslaugos) tiesiogiai susijusios su vieneto vykdoma veikla iš pajamų atskaitomos kaip leidžiami atskaitymai tą mokestinį laikotarpį, kurį jos faktiškai patiriamos.

Dėl PVM atskaitos

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271, 2004, Nr. 17-505, toliau - PVM įstatymas) 3 straipsnio nuostatas PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (importo) PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui.

Jeigu atliekant reorganizavimą PVM mokėtojas patyrė su reorganizavimu susijusias išlaidas (buvo įsigytos teisinės, audito, verslo konsultantų paslaugos ir pan.), tai tokios įsigytos paslaugos laikomos susijusiomis su tuo metu PVM mokėtojo vykdoma veikla, todėl ir tų paslaugų pirkimo PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą, jeigu jis nevykdė PVM neapmokestinamos veiklos. Jeigu buvo vykdoma mišri veikla, su reorganizavimu susijusių išlaidų pirkimo PVM atskaitomas atsižvelgiant į PVM įstatymo 58 ir 60 straipsnių nuostatas.

Tačiau tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas įsigijo paslaugas, susijusias su akcijų įregistravimu, akcininkų pažymėjimų spausdinimu, įstatų parengimu ir įregistravimu, konsultantų, maklerių paslaugas, taip pat kitas paslaugas, kurios tiesiogiai susijusios su pačiomis akcijomis ir jų teikiama nauda akcininkams, o ne su PVM mokėtojo vykdoma veikla, tai tokių įsigytų paslaugų pirkimo PVM neturi būti įtraukiamas į PVM atskaitą.

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-1636

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos paaiškina klausimus dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271, toliau – PVM įstatymas) 31 straipsnio nuostatų taikymo.

PVM įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apmokestinamieji asmenys turi teisę pasirinkti skaičiuoti PVM už PVM neapmokestinamas nekilnojamų pagal prigimtį daiktų nuomos paslaugas, jeigu šios paslaugos teikiamos apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojui. Vadovaujantis PVM įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatomis nekilnojamų pagal prigimtį daiktų nuomos paslaugos laikomos suteiktomis ten, kur yra nekilnojamas pagal prigimtį daiktas. Vadinasi, Lietuvoje esančių nekilnojamų pagal prigimtį daiktų nuomos paslaugos suteikimo vieta visais atvejais bus laikoma Lietuva. Atsižvelgiant į tai, kad paslaugos suteikimo vieta visais atvejais laikoma Lietuva, ir siekiant užkirsti kelią konkurencijos iškraipymo galimybei, PVM mokėtojas, kuris už nekilnojamojo turto nuomą yra pasirinkęs skaičiuoti PVM, nuomodamas nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą apmokestinamajam asmeniui, PVM mokėtojui (nesvarbu ar jis PVM mokėtoju įsiregistravęs Lietuvoje, ar užsienio valstybėje), turi teisę šias paslaugas apmokestinti PVM.

 

Viršininko pavaduotojas                      Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-528

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. VA-1 „Dėl Elektroninių prašymų grąžinti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse sumokėtą pridėtinės vertės mokestį teikimo taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2010, Nr. 3-142) patvirtintos Elektroninių prašymų grąžinti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse sumokėtą pridėtinės vertės mokestį teikimo taisyklės (toliau – Taisyklės) ir Prašymo suteikti prisijungimo prie Elektroninės prašymų registravimo informacinės sistemos pavyzdinė forma.

Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. ES taikoma nauja PVM grąžinimo užsienio asmenims tvarka ir Lietuvos apmokestinamieji asmenys, norintys susigrąžinti kitose ES valstybėse narėse sumokėtą PVM, turės teikti elektroninius prašymus grąžinti PVM kitoms ES valstybėms narėms per Lietuvos mokesčių administratoriaus elektroninę sistemą, Taisyklėse nustatyta prisijungimo prie VMI prie FM Elektroninės prašymų registravimo informacinės sistemos (toliau – EPRIS), elektroninio prašymo grąžinti PVM pildymo, tikslinimo bei prašymo grąžinti PVM tikrinimo ir siuntimo PVM grąžinančiai valstybei narei tvarka.

Dėmesys atkreiptinas į tai, kad prisijungti prie EPRIS bus galima dviem būdais: tampant registruotu EPRIS vartotoju ir prisijungiant per Elektroninės valdžios vartų portalą. Galimybę tapti EPRIS vartotoju, prisijungiant per Elektroninės valdžios vartų portalą, turės asmenys, įtraukti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Jei apmokestinamasis asmuo įgalioja kitą asmenį atlikti veiksmus, susijusius su PVM susigrąžinimu, EPRIS vartotoju privalės tapti tiek pats apmokestinamasis asmuo, tiek jo atstovas.

Norint tapti registruotu EPRIS vartotoju, turės būti pateikiamas prašymas suteikti EPRIS vartotojo identifikavimo priemones (toliau – Įregistravimo prašymas). Įregistravimo prašymas galės būti pateikiamas atvykus į bet kurį apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI) teritorinį skyrių, išsiunčiamas tradiciniu paštu bet kuriam AVMI teritoriniam skyriui arba naudojantis VMI svetainėje www.vmi.lt esančia elektroninių paklausimų aplikacija, pasirenkant temą „EPRIS vartotojų registravimas" ir reikiamą AVMI bei pridedant užpildytą Įregistravimo prašymą.

Įregistravimo prašyme turi būti nurodyti tokie prašymą teikiančio asmens duomenys:

- pavadinimas (vardas, pavardė);

- PVM mokėtojo kodas. Jei asmuo PVM mokėtojo kodo neturi, nurodomas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris;

- buveinės (gyvenamosios vietos) adresas;

- elektroninio pašto adresas;

- AVMI teritorinis skyrius, kuriam yra adresuojamas Įregistravimo prašymas;

- pageidaujama EPRIS kalba (lietuvių arba anglų).

Jei Įregistravimo prašymas teikiamas atvykus į AVMI teritorinį skyrių, tai apmokestinamasis asmuo arba jo atstovas EPRIS vartotojais užregistruojami ir EPRIS identifikavimo priemonės jiems suteikiamos prašymo pateikimo metu, kitais atvejais – ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. EPRIS vartotojo identifikavimo priemonės pasirašytinai išduodamos prašymą pateikusiam arba jo įgaliotam asmeniui.

Per EPRIS pildant elektroninį prašymą grąžinti PVM turės būti nurodomi duomenys apie asmenį, teikiantį prašymą (kai prašymą teikia apmokestinamojo asmens atstovas – ir duomenys apie atstovą), duomenys apie PVM grąžinančioje ES valstybėje narėje įsigytas (importuotas) prekes ir/ar paslaugas, už kurias sumokėtą PVM prašoma grąžinti bei kita informacija.

Jeigu PVM grąžinanti valstybė narė reikalauja elektroniniu būdu pateikti įsigyjamų (importuojamų) prekių (paslaugų) PVM sąskaitas faktūras ar importo dokumentus, kai apmokestinamoji vertė, nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje ar importo dokumente, yra didesnė už PVM grąžinančios valstybės narės nustatytą vertę, kartu su elektroniniu prašymu grąžinti PVM per EPRIS turės būti pateikiamos ir PVM sąskaitų faktūrų ar importo dokumentų kopijos.

 

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.3-31-2)-R-363

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), atsižvelgdama į iškilusius neaiškumus dėl žemės ūkio produkcijos tiekimo žemės ūkio produkcijos perdirbėjams ir susijusių paslaugų teikimo įforminimo, paaiškina.

Dėl žemės ūkio produkcijos tiekimo įforminimo

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2004, Nr. 17-505, toliau - PVM įstatymas) 79 straipsnio 9 dalies nuostatas PVM sąskaitas faktūras už Lietuvos Respublikoje registruotų PVM mokėtojų tiekiamą žemės ūkio produkciją visais atvejais išrašo žemės ūkio produkcijos pirkėjas, jeigu jis yra Lietuvos Respublikos PVM mokėtojas. Sąvoka ,,tiekiama žemės ūkio produkcija" apima tokius atvejus, kai žemės ūkio produkcija yra tiekiama žemės ūkio produkcijos perdirbėjams ir (ar) supirkėjams (t.y. tarpininkams, kurie perparduoda supirktą žemės ūkio produkciją žemės ūkio produkcijos perdirbėjams ir pan.).

Atsižvelgiant į tai, jeigu žemės ūkio produkcijos perdirbėjas (toliau-perdirbėjas) žemės ūkio produkciją įsigyja iš ūkininkų PVM mokėtojų, tai perdirbėjas privalo ūkininkui išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir joje nurodyti PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatytus rekvizitus. Tokioje PVM sąskaitoje faktūroje be privalomų PVM sąskaitai faktūrai nustatytų rekvizitų gali būti nurodyta ir kita su tiekiama žemės ūkio produkcija susijusi informacija (pvz. nuolaida, nuoskaita, priemoka, apmokėjimo suma ir pan.). Jeigu žemės ūkio produkcijos tiekimo metu yra suteikiama nuolaida, nuoskaita (priemoka), tai išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje tokia nuolaida, nuoskaita (priemoka) turi būti įrašoma su minuso (pliuso) ženklu, o PVM apskaičiuojamas iš žemės ūkio produkcijos apmokestinamosios vertės minusavus nuolaidas, nuoskaitas (pridėjus priemokas).

Jeigu ūkininkas, vadovaudamasis PVM įstatymo 14 straipsnio 9 dalies nuostatomis yra pasirinkęs savo tiekiamai žemės ūkio produkcijai taikyti specialų apmokestinimo momentą, tai prievolė apskaičiuoti PVM už jo tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai perdirbėjas už ją sumoka atlygį. Tokį mokėjimą perdirbėjas turi įforminti apskaitos dokumentu, kuris yra nustatytas PVM įstatymo 81 straipsnyje.

Tačiau norime atkreipti dėmesį į tai, kad perdirbėjas, įsigijęs iš ūkininko žemės ūkio produkciją, kuriai taikomas specialus apmokestinimo momentas, pirmiausia jos įsigijimo faktą privalo įforminti PVM sąskaita faktūra ir joje (kaip ir kitose PVM sąskaitose faktūrose) nurodyti PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatytus rekvizitus, įskaitant PVM tarifą bei PVM sumą.

Dėl paslaugų įforminimo

Pagal PVM įstatymo 79 straipsnio 1 dalies nuostatas įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą PVM mokėtojas privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo.

Atsižvelgiant į tai, jeigu perdirbėjas atlieka ūkininkui kokias nors paslaugas (pvz. grūdų džiovinimo, grūdų valymo, sandėliavimo ir pan.), tai tam tikslui ūkininkui jis turi išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir joje nuo suteiktų paslaugų apmokestinamosios vertės apskaičiuotą PVM sumą deklaruoti kaip pardavimo PVM, o ūkininkas – įtraukti į PVM atskaitą. Pažymėtina, kad vienoje PVM sąskaitoje faktūroje neturi būti įformintas žemės ūkio produkcijos supirkimas iš ūkininko ir paslaugų suteikimas ūkininkui.

Atkreipiame dėmesį į tai, kad VMI prie FM nuomone, jeigu žemės ūkio produkcijos nuosavybės teisė pereina perdirbėjui iš karto po žemės ūkio produkcijos perdavimo momento, tai tokiu atveju ūkininkui žemės ūkio produkcijos džiovinimo, valymo ar kitos paslaugos neatliekamos, nes perdirbėjas džiovina, išvalo ir pan. jau jam nuosavybės teise priklausančią žemės ūkio produkciją. Tačiau jeigu pagal sandorio šalių paaiškinimus, sutartis ir kitas faktines aplinkybes galima nustatyti, kad paslaugos ūkininkui iš tikrųjų atliktos, tai, kaip jau minėta anksčiau, perdirbėjas privalo ūkininkui išrašyti atskirą PVM sąskaitą faktūrą.

 

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-11457

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), atsižvelgdama į periodinių leidinių tiekėjų paklausimus dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo už periodinius leidinius, tiekiamus prenumeratos būdu, paaiškina: Pagal PVM įstatymo 14 straipsnio nuostatas prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda kai PVM įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Pagal PVM įstatymo 79 str. 2 dalies nuostatas PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Atsižvelgiant į tai, PVM mokėtojams, priimantiems prenumeratą, pagal kurią periodiniai leidiniai ateityje bus tiekiami tam tikrą laikotarpį (kalendorinius metus, pusmetį ir panašiai), prievolės išrašyti PVM sąskaitos faktūros prenumeratos priėmimo momentu nėra. Tačiau, atsižvelgiant į prenumeratos specifiką, PVM įstatymo 14 str. komentare yra paaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra už prenumeratos būdu tiekiamus leidinius gali būti išrašyta už visus per prenumeratos laikotarpį numatomus patiekti leidinius prenumeratos laikotarpio pradžioje (žr. PVM įstatymo 14 str. 1 dalies komentaro pavyzdį). Be to, jeigu praktikoje už prenumeratos būdu numatomus ateityje (pvz., 2010 metais) tiekti periodinius leidinius PVM sąskaitos faktūros jau buvo išrašytos prenumeratos priėmimo (užsakymo) momentu (pvz., 2009 m. rugsėjo – lapkričio mėn.) ir jose nurodytas pardavimo PVM deklaruotas ir sumokėtas į biudžetą tame mokestiniame laikotarpyje, kuriame buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, laikytina, kad šios PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos nepažeidžiant PVM įstatymo nuostatų.   Viršininko pavaduotojas   Gediminas Vyšniauskis

 

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-4434

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM), atsižvelgdama į gaunamus iš mokesčių mokėtojų paklausimus dėl PVM atskaitos tikslinimo kai dėl tam tikrų priežasčių prekės nurašomos ir sunaikinamos, paaiškina: Situacija: Įmonė PVM mokėtoja, nurašė ir sunaikino tokias prekių atsargas: -skirtas pardavimui prekes, kurių galiojimo terminas pasibaigė ir jų nebegalima parduoti bei panaudoti kitiems tikslams; - įrengimų remontui skirtas atsargas, kurias privaloma turėti įrengimo eksploatacijos metu, siekiant užtikrinti nepertraukiamą įrengimo veiklą (pvz., varžtai, atsarginės detalės ir pan.) ir kurios tampa nebereikalingos (pvz., įmonės įrengimai buvo atnaujinti ir atsarginės detalės yra netinkamos naujiems įrengimams, o kadangi pagamintos iš neperdirbamų medžiagų, negalima jų parduoti kaip antrinių žaliavų, pvz., metalo laužo, medienos) ir dėl to nurašomos ir priduodamos į sąvartyną. Ar šiais atvejais turi būti tikslinama įtraukta į PVM atskaitą šių prekių pirkimo PVM suma? Atsakymas Pagal Europos Teisingumo Teismo (toliau ETT) praktiką (bylose C- 110/94, C-400/98, C-98/98 ir kt.) teisė į PVM atskaitą PVM mokėtojui išlieka ir tuo atveju, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigyja numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti (tai PVM mokėtojas turi pagrįsti objektyviais įrodymais), tačiau dėl atitinkamų objektyvių priežasčių tos veiklos, kuriai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, vykdyti nepradėjo. Tokiu atveju PVM mokėtojas turi teisę atskaityti PVM tik tada, jeigu jis pasinaudodamas įsigytų prekių bei paslaugų, skirtų tokiai numatomai ekonominei veiklai vykdyti, kurios vykdyti dėl objektyvių priežasčių nepradėjo, PVM atskaita veikia sąžiningai ir jeigu tai nėra susiję su mokesčių vengimu bei sukčiavimu. Kai aukščiau nurodytais atvejais įsigytos prekės buvo skirtos įmonės PVM apmokestinamos veiklos vykdymui (pvz., pardavimui su PVM, įmonės PVM apmokestinamoje veikloje naudojamų įrengimų remontui ir pan.), tačiau vėliau dėl objektyvių priežasčių (dėl prekių galiojimo termino pasibaigimo, dėl atsarginių dalių netinkamumo naudoti įsigijus kitus įrengimus ir pan.) faktiškai nebuvo panaudotos šios PVM apmokestinamos veiklos vykdymui, tai, šiais atvejais taikytina nurodyta ETT praktika dėl teisės į šių prekių pirkimo PVM atskaitą. Vadinasi, jeigu įmonė elgiasi sąžiningai, ir dėl aukščiau nurodytų priežasčių šios prekės iš tikrųjų buvo sunaikintos, tai sunaikinus šias prekes, PVM atskaita neturėtų būti tikslinama.   Viršininko pavaduotojas                                            Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-4186

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimus. 1) ETT sprendimas, priimtas byloje C-371/07 Danfoss A/S, AstraZeneca A/S prieš Skatteministeriet: 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – Direktyva 77/388/EEB) 17 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa turi būti suprantama taip, kad ji draudžia ES valstybei narei po šios direktyvos įsigaliojimo apriboti teisę į pirkimo PVM atskaitą už įmonių valgyklų neatlygintino maitinimo, teikiamo verslo partneriams ir darbuotojams darbo susitikimų metu, išlaidas, nors įsigaliojimo metu šis apribojimas nebuvo veiksmingai taikomas šioms išlaidoms, nes pagal administracinę praktiką šių valgyklų paslaugos apmokestintos pagal savikainą, skaičiuojamą gamybos išlaidų pagrindu, t.y. žaliavų kainą ir išlaidas, susijusias su maisto paruošimu susijusiam darbo užmokesčiui, maisto bei gėrimų pardavimu bei valgyklų administravimu, už tai suteikiant teisę į viso sumokėto pirkimo PVM atskaitą. Direktyvos 77/388/EEB 6 straipsnio 2 dalis turi būti suprantama taip, kad ši nuostata, viena vertus, netaikoma neatlygintinam verslo partnerių maitinimui įmonių valgyklose, vykstant darbo susitikimams šių įmonių patalpose, jeigu remiantis objektyviomis aplinkybėmis (kurias turi patikrinti nacionalinis teismas) galima teigti, kad šis maitinimas teikiamas išimtinai su verslu susijusiais tikslais. Kita vertus, ši nuostata iš esmės taikoma įmonės teikiamam neatlygintinam darbuotojų maitinimui savo patalpose, nebent (tai irgi turi patikrinti nacionalinis teismas) verslo poreikiams būtina, kad darbdavys užtikrintų maitinimą (pvz., siekiant užtikrinti darbo susitikimų tęstinumą ir tinkamą eigą). 2) ETT sprendimas, priimtas byloje C-488/07 Royal Bank of Scotland Group plc prieš The Commissioners of Her Majesty's Revenue & Customs: ES valstybės narės neprivalo taikyti Direktyvos 77/388/EEB 19 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatytos suapvalinimo taisyklės, jeigu teisės į pirkimo PVM atskaitą proporcija apskaičiuojama pagal kurį nors iš šios direktyvos 17 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos a, b, c ar d punktuose nustatytų specialių metodų. 3) ETT sprendimas, priimtas byloje C-502/07 K-1 sp. z o. o. prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Bydgoszczy: Bendroji PVM sistema, apibrėžta 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 67/227/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo 2 straipsnio pirmojoje ir antrojoje pastraipose bei Direktyvos 77/388/EEB 2 straipsnyje, 10 straipsnio 1 dalies a punkte ir 10 straipsnio 2 dalyje, nedraudžia ES valstybei narei teisės aktuose numatyti administracinę sankciją, kuri gali būti skiriama asmenims, privalantiems mokėti PVM, tokią, kaip „papildoma mokestinė prievolė", nustatyta 2004 m. kovo 11 d. Įstatymo dėl prekių ir paslaugų apmokestinimo (ustawa o podatku od towarów i usług) 109 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Tokios nuostatos, kokios yra numatytos 2004 m. kovo 11 d. Įstatymo dėl prekių ir paslaugų apmokestinimo 109 straipsnio 5 ir 6 dalyse, nėra „specialios priemonės", skirtos užkirsti kelią mokesčio vengimui ar piktnaudžiavimui Direktyvos 77/388/EEB 27 straipsnio 1 dalies prasme. Direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnis nedraudžia palikti galioti tokių nuostatų, kokios numatytos 2004 m. kovo 11 d. Įstatymo dėl prekių ir paslaugų apmokestinimo 109 straipsnio 5 ir 6 dalyse. 4) ETT sprendimas, priimtas byloje C-119/08 UAB „Mechel Nemunas" prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos: Direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad jis nedraudžia rinkti tokio mokesčio kaip Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatyme numatyti atskaitymai nuo pajamų. 5) ETT sprendimas, priimtas byloje C-515/07 Vereniging Noordelijke Land- en Tuinbouw Organisatie prieš Staatssecretaris van Financiën: Direktyvos 77/388/EEB 6 straipsnio 2 dalies a punkto ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti suprantamos taip, kad jos netaikomos ekonominei veiklai skirto turto dalį sudarančių prekių ir paslaugų panaudojimui kitai negu PVM apmokestinamai veiklai, kadangi tokiai veiklai įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM neatskaitomas. 6) ETT sprendimas, priimtas byloje C-1/08 Athesia Druck Srl prieš Ministero dell'Economia e delle Finanze, Agenzia delle Entrate: Tokiu atveju, kai reklamos paslaugos teikiamos klientui, įsisteigusiam ne Europos Bendrijų (toliau – EB) teritorijoje, paslaugų suteikimo vieta nustatoma pagal Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatas, t.y. pagal kliento įsikūrimo vietą. Tačiau ES valstybės narės, nukrypdamos nuo minėto principo, gali pasinaudoti Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta teise ir nustatyti reklamos paslaugos suteikimo vietą atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Kai pasinaudojama minėtos direktyvos 9 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta teise, reklamos paslauga, kurią suteikia EB teritorijoje įsisteigęs teikėjas trečiojoje valstybėje įsisteigusiam galutiniam ar tarpiniam klientui, laikoma suteikta EB teritorijoje su sąlyga, kad pagal Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 3 dalies b punktą ja pasinaudojama atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Taip yra reklamos paslaugų teikimo atveju, kai teikiama reklaminė medžiaga platinama iš atitinkamos valstybės narės. Reklamos paslaugos, kurias teikia ne EB teritorijoje įsisteigęs paslaugos teikėjas savo klientams, negali būti apmokestinamos PVM pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatas, net jei šis paslaugų teikėjas veikia kaip ankstesnių paslaugų tarpinis klientas, nes toks paslaugų teikimas nepakliūna į šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatų taikymo sritį. Aplinkybė, kad teikiamos paslaugos apmokestinamos pagal Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatas, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei susigrąžinti PVM, jei jis atitinka 1986 m. lapkričio 17 d. Tryliktosios Tarybos direktyvos 86/560/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę EB teritorijoje, 2 straipsnyje nustatytas sąlygas. Atstovo mokesčių klausimais paskyrimas pats savaime neturi įtakos sprendžiant, ar atstovaujamojo asmens gautos ar suteiktos paslaugos turi būti apmokestinamos PVM. 7) ETT sprendimas, priimtas byloje C-302/07 J D Wetherspoon plc prieš The Commissioners for Her Majesty's Revenue and Customs: Galiojanti EB teisė nenumato specialaus reikalavimo dėl PVM sumų apvalinimo metodo. Nesant specialių EB teisės aktų, ES valstybės narės privalo nustatyti PVM sumų apvalinimo taisykles ir metodus. Juos nustatydamos valstybės privalo laikytis principų, kuriais grindžiama bendroji PVM sistema, ypač mokesčių neutralumo ir proporcingumo principų. Taigi EB teisė, viena vertus, nedraudžia taikyti nacionalinėje teisėje įtvirtintos taisyklės, reikalaujančios apvalinti iki didesnio skaičiaus PVM sumas, kai aptariamo mažiausio piniginio vieneto dalis lygi 0,5 arba didesnė, ir, kita vertus, nereikalauja, kad apmokestinamiesiems asmenims būtų leista apvalinti iki mažesnio skaičiaus bet kurią PVM sumą, apimančią mažiausio nacionalinio piniginio vieneto dalį. Kai prekė tiekiama (paslauga teikiama) už kainą, kurioje įskaičiuotas PVM, nesant specialių EB teisės aktų, kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į EB teisės ribas bei laikydamasi mokesčių neutralumo ir proporcingumo principų, privalo nustatyti lygį, kuriame mažiausio nacionalinio piniginio vieneto dalį apimanti PVM suma gali arba turi būti suapvalinta. Atsižvelgiant į tai, kad kainą, kurioje įskaičiuotas PVM, už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas skaičiuojančių prekybininkų ir atliekančių tas pačias operacijas už kainą, kurioje PVM neįskaičiuotas, prekybininkų padėtis skiriasi, pirmiau nurodyti prekybininkai negali remtis mokesčių neutralumo principu reikalaudami, kad jiems būtų leista taip pat apvalinti mokėtinas PVM sumas iki mažesnio skaičiaus pagal prekių „eilutę" ir „krepšelį". 8) ETT sprendimas, priimtas byloje C-414/07 Magoora sp. z o. o. prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Krakowie: Direktyvos 77/388/EEB 17 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa draudžia ES valstybei narei, įgyvendinančiai šios direktyvos nuostatas nacionalinėje teisėje, visiškai panaikinti iki tol galiojusias nacionalinės teisės nuostatas dėl pirkimo PVM, sumokėto perkant kurą automobiliams, naudojamiems PVM apmokestinamoje veikloje, atskaitos apribojimų, nuo minėtos direktyvos įsigaliojimo jos teritorijoje dienos pakeičiant šias nuostatas naujus kriterijus įtvirtinančiomis nuostatomis, jeigu tokiomis nuostatomis būtų išplečiami PVM atskaitos apribojimai (tai įvertinti turi nacionalinis teismas). Bet kokiu atveju minėtos pastraipos nuostatos draudžia valstybei narei direktyvos įsigaliojimo jos teritorijoje dieną galiojusius teisės aktus vėliau pakeisti taip, jog, palyginti su iki šios datos buvusia situacija, šie apribojimai būtų išplėsti. 9) ETT sprendimas, priimtas byloje C-291/07 Kollektivavtalsstiftelsen TRR Trygghetsradet prieš Skatteverket: Direktyvos 77/388/EEB 9 straipsnio 2 dalies e punktas ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 56 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti suprantami taip, kad asmuo, kuriam konsultavimo paslaugas teikia kitoje ES valstybėje narėje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo, kai pirmasis tuo pačiu metu vykdo ekonominę veiklą ir veiklą, nepatenkančią į šių direktyvų taikymo sritį, pirkėjas turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu, net jei šios paslaugos įsigyjamos tik veiklai, nepatenkančiai į direktyvos taikymo sritį. 10) ETT sprendimas, priimtas byloje C-357/07 The Queen, TNT Post UK Ltd prieš The Commissioners for Her Majesty's Revenue and Customs, dalyvaujant Royal Mail Group Ltd: Sąvoka „viešosios pašto tarnybos", nurodyta Direktyvos 77/388/EEB 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte turi būti suprantama taip, kad ji apima tiek viešuosius, tiek privačius subjektus, kurie ES valstybės narės teritorijoje teikia universaliąsias pašto paslaugas arba jų dalį, kaip jos apibrėžtos 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, iš dalies pakeistos 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/39/EB, 3 straipsnyje. Direktyvos 77/388/EEB 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte numatytas neapmokestinimas PVM taikomas paslaugų teikimui, išskyrus keleivių gabenimo ir telekomunikacijų paslaugas, ir su tuo susijusių prekių tiekimui, kai šį paslaugų teikimą ir prekių teikimą vykdo viešosios pašto tarnybos kaip tokios, t. y. kaip operatoriai, kurie ES valstybėje narėje teikia visas universaliąsias pašto paslaugas ar jų dalį. Šio straipsnio nuostatos netaikomos tokių paslaugų teikimui ir su tuo susijusių prekių tiekimui, kurių sąlygos buvo sutartos individualiai. 11) ETT sprendimas, priimtas byloje C-74/08 PARAT Automotive Cabrio Textiltetőket Gyártó kft. Prieš Adó- és Pénzügyi Ellenőrzési Hivatal Hatósági Főosztály Észak-magyarországi Kihelyezett Hatósági Osztály: Direktyvos 77/388/EEB 17 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatos turi būti suprantamos taip, kad jos draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias iš viešųjų fondų subsidijuojamo prekių įsigijimo atveju būtų leidžiama atskaityti tik tą pirkimo PVM dalį, kuri susijusi su nesubsidijuota tokio prekių įsigijimo išlaidų dalimi. Minėtos direktyvos 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis apmokestinamieji asmenys gali remtis nacionaliniame teisme, siekdami užginčyti su direktyvos 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis nesuderinamas nacionalinės teisės nuostatas. ETT sprendimo tekstus galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.   Viršininko pavaduotojas Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2712

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), siekdama užtikrinti vienodą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) taikymą visose apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose, paaiškina klausimą dėl avanso apmokestinimo PVM.

Įmonė A, PVM mokėtoja, su įmone B 2009 m. sausio mėn. 22 d. sudarė lengvojo automobilio nuomos sutartį. Pagal sutarties sąlygas įmonė A lengvąjį automobilį 5 – iems metams (pradedant skaičiuoti nuo automobilio perdavimo - priėmimo akto pasirašymo dienos) išnuomoja įmonei B, o įmonė B įsipareigoja per penkias darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo sumokėti trijų mėnesių nuomos dydžio avansą, kuris bus įskaičiuotas kaip paskutinių 3 mėnesių nuomos mokestis (avansas sumokėtas 2009 m. sausio 26 dieną, automobilio perdavimo - priėmimo aktas pasirašytas 2009 m. vasario 2 dieną, automobilio nuomos PVM sąskaitos faktūros išrašomos už mėnesį iki kito mėnesio 10 dienos, pvz., už vasario mėnesį automobilio nuomos PVM sąskaita išrašyta 2009 m. vasario 5 d.).

Ar avansas, gautas už tris paskutinius automobilio nuomos mėnesius, yra PVM objektas?

PVM įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai už prekes arba paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš prekių perdavimą ar paslaugų suteikimą, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis, jeigu pagal sandorio sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Šios dalies VMI prie FM parengtame komentare paaiškinta, kad: ,,Sandorio dėl paslaugų teikimo sudarymo atveju, nustatant kada bus suteiktos paslaugos, atsižvelgiama į paslaugų teikimą įforminančių apskaitos dokumentų išrašymą – jeigu apskaitos dokumentas, fiksuojantis paslaugų suteikimą (arba pirmosios dalies paslaugų suteikimą) bus išrašytas praėjus daugiau nei 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo, avanso mokėjimas pagal tokį sandorį sukurs apmokestinamąjį momentą. Jeigu laikotarpyje tarp sandorio sudarymo ir 12 mėnesių nuo minėtos datos bus išrašomi apskaitos dokumentai, fiksuojantys atitinkamos dalies paslaugų suteikimą, avanso mokėjimas pagal tokį sandorį apmokestinamojo momento nesukurs." Klausime pateiktu atveju lengvojo automobilio nuomos paslaugos pradėtos teikti 2009. m. vasario mėnesį, o automobilio nuomos PVM sąskaitos faktūros išrašomos kas mėnesį (už vasario mėnesio automobilio nuomą PVM sąskaita išrašyta vasario 5 dieną). Vadinasi, apskaitos dokumentas, fiksuojantis nuomos paslaugų suteikimą išrašytas anksčiau nei 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo. Todėl pagal nurodytą sandorį avanso mokėjimas nesukuria apmokestinamojo momento ir įmonei A, nuo avanso, kuris bus įskaičiuotas kaip paskutinių 3 mėnesių nuomos mokestis, prievolės apskaičiuoti PVM nuo neatsiranda.

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2641

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-407/07 Stichting Centraal Begeleidingsorgaan voor de Intercollegiale Toetsing (toliau - Stiching) prieš Staatssecretaris van Financien.

Bylos esmė: Stiching yra ligonines ir kitas sveikatos apsaugos srityje veikiančias įstaigas vienijanti grupė. Stiching savo grupės nariams, kurie užsiima PVM neapmokestinama veikla bei vykdo veiklą, kuri nėra PVM objektas, už atlygį teikia paslaugas, susijusias su sveikatos priežiūros kokybės normomis, kokybės politikos toje srityje nustatymu bei skatinimu.

Stiching teikia visiems savo grupės nariams paslaugas, kurios yra finansuojamos teisės aktų nustatyta tvarka ir yra atleistos nuo PVM pagal Šeštosios direktyvos 13 str. A skirsnio 1 dalies f punktą. Be to, Stiching atskiriems savo grupės nariams, pvz., ligoninėms bei kitoms institucijoms ir asmenims teikia paslaugas, už kurias jai yra atskirai apmokama ir paslaugų gavėjams už šias paslaugas išrašomos atskiros sąskaitos. Už šias paslaugas PVM taip pat nebuvo skaičiuojamas. Mokesčių administratorius už šias Stiching savo nariams suteiktas paslaugas apskaičiavo pardavimo PVM, motyvuodamas tuo, kad šios paslaugos nėra atleistos nuo PVM.

Stiching šį sprendimą apskundė Gerechtshof te Amsterdam, kuris nusprendė, kad šių Stiching suteiktų atskiriems savo nariams paslaugų atlyginimas neapima Šeštosios direktyvos 13 str. A skirsnio 1 dalies f punkte nurodyto grupės nariams tenkančių bendrųjų išlaidų dalies atlyginimo, todėl šių paslaugų negalima atleisti nuo PVM.

Stiching padavė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden, kuris pažymėjo, jog neginčytina yra tai, kad Stching suteiktos savo nariams paslaugos yra tiesiogiai būtinos šios grupės nariams vykdant atleistą nuo mokesčio veiklą ir kad konkurencija nėra iškraipoma. Tačiau Hoge Raad der Nederlanden norėdamas išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai minėtų suteiktų paslaugų atlygis neviršija Stiching patirtų realių sąnaudų, susijusių su šių paslaugų teikimu, galima laikyti, kad šios iš savo grupės narių reikalaujamos sumos už jiems suteiktas paslaugas atitinka jiems tenkančią bendrųjų išlaidų dalį Šeštosios direktyvos 13 str. A skirsnio 1 dalies f punkto nuostatų prasme, šį klausimą uždavė ETT.

Byloje nagrinėjami klausimas: 1. Ar Šeštosios direktyvos 13 str. A skirsnio 1 dalies f punktą reikia aiškinti tai, kad jis yra taikytinas šioje nuostatoje minimų asmenų grupių savo nariams teikiamoms paslaugoms, kurios tiesiogiai būtinos nariams atleistai nuo mokesčio arba nesamai mokesčio objektu jų veiklai vykdyti ir už kurias nereikalaujama didesnio atlyginimo nei tas, paslaugas teikiant patirtos išlaidos, kai tokios paslaugos yra teikiamos tik vienam ar keliems nariams?

ETT konstatavo: Remiantis Šeštosios direktyvos 13 str. A skirsnio 1 dalies f punkto tekstu negalima daryti išvados, jog šiame punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio turi būti taikomas tik toms paslaugoms, kurias nepriklausomos grupės teikia visiems savo nariams. Iš šio teksto matyti, kad šis Bendrijos teisės aktas nustato, jog nuo PVM atleidžiamos nepriklausomos asmenų grupės teikiamos paslaugos, kai iš grupės narių reikalaujama atlyginti tik jiems tenkančią bendrųjų išlaidų dalį.

Tuo tarpu Nyderlandų vyriausybė mano, kad jei Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies f punktas numato, jog iš nepriklausomos grupės narių turi būti reikalaujama atlyginti tik jiems tenkančią bendrų išlaidų dalį, tai reiškia, kad nuo PVM gali būti atleistos tik visiems tokios grupės nariams suteiktos paslaugos. Jos nuomone, sąvoka „bendros išlaidos" apima sąvoką „kolektyvinės išlaidos", kuri reiškia, jog paslaugos turi būti teikiamos visiems grupės nariams, o ne atskiram jos nariui. Tačiau toks Nyderlandų vyriausybės aiškinimas apribotų Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies f punkto taikymo sritį ir nuo PVM nebegalėtų būti atleistos nepriklausomos grupės savo nariams teikiamos paslaugos, pavyzdžiui, esant skirtingiems jos narių poreikiams. Reikia pabrėžti, kad net kai paslaugos teikiamos vienam ar keliems nepriklausomos grupės nariams, šių paslaugų teikimo sąnaudos lieka tuo tikslu sukurtos grupės bendromis išlaidomis, nes analitiniai apskaitos metodai lengvai leidžia nustatyti tikslią kiekvienai atskirai paslaugai tenkančią išlaidų dalį. Šios paslaugos ir toliau lieka paslaugomis, teikiamomis siekiant tikslų, dėl kurių buvo sukurta nepriklausoma grupė, ir, vadinasi, yra siūlomos laikantis grupės tikslų. Nei Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies f punkto tekstas, nei jos tikslas neleidžia daryti išvados, kad tokią teisę galėtų turėti kiekvienas nepriklausomos grupės narys. Taigi nepriklausomos grupės savo nariams skirtingais mokestiniais laikotarpiais suteiktoms paslaugoms, net jei jos yra suteiktos vienam ar kai kuriems savo nariams tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu, turi būti taikomas šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio.

Todėl darytina išvada, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies f punktą reikia aiškinti taip, jog, jei yra tenkinamos kitos šioje nuostatoje numatytos sąlygos, nepriklausomų grupių savo nariams teikiamoms paslaugoms yra taikomas šioje nuostatoje numatomas atleidimas nuo mokesčio, net jei šios paslaugos yra teikiamos tik vienam ar keliems nariams.

ETT sprendimas: 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies f punktą reikia aiškinti taip, jog, jeigu yra tenkinamos kitos šioje nuostatoje numatytos sąlygos, nepriklausomų grupių savo nariams teikiamoms paslaugoms yra taikomas šioje nuostatoje numatomas atleidimas nuo mokesčio, net jei šios paslaugos yra teikiamos tik vienam ar keliems nariams.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: PVM įstatymo 24 str. 5 dalies nuostatas reikėtų suprasti taip, jog šioje dalyje nurodytų nepriklausomų grupių teikiamos savo nariams paslaugos neapmokestinamos PVM ir tuo atveju, kai šios paslaugos teikiamos ne visiems, o vienam ar keliems nariams, jeigu tenkinamos šio PVM įstatymo 24 str. 5 dalyje nustatytos sąlygos.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-379

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimą, priimtą byloje C-253/07. Byloje C-253/07 Canterbury Hockey Club, Canterbury Ladies Hockey Club (toliau - Hockey Clubs) prieš Commissioners for Her Majesty‘s Revenue and Customs (2008 m. spalio 16 d. sprendimas) buvo nagrinėjamas klausimas dėl England Hockey Limited (toliau - England Hockey) suteiktų Hockey Clubs paslaugų, susijusių su sportu ir kūno kultūra, apmokestinimo PVM, kurios šių klubų teigimu, turėjo būti atleistos nuo PVM.

Bylos esmė. Hockey Clubs yra sporto klubai, skirti tik jų nariams, kuriuose žaidžia daugelis ledo ritulio komandų. Šio klubo nariai moka metinį mokestį už teises, kurias įgyja dėl narystės minėtuose klubuose. Hockey Clubs yra neįregistruotos asociacijos, neturinčios juridinio asmens statuso.

Patys Hockey Clubs yra England Hockey, pelno nesiekiančios organizacijos, atsakingos už ledo ritulio žaidimo Anglijoje skatinimą ir vystymą, nariai. England Hockey už surinktą iš Hockey Clubs stojimo mokestį suteikia tam tikras paslaugas (klubų akreditacijos sistemą, kursus treneriams, arbitrams, mokytojams ir jaunuoliams, konsultacijas rinkodaros ir paramos gavimo klausimais, klubo vadybos paslaugas ir klubų draudimą bei komandų viešų varžybų organizavimą ir kt.), kurios, klubų teigimu, turėtų būti neapmokestintos PVM.

Commissioners for Her Majesty‘s Revenue and Customs (toliau - Commissioners ) England Hockey pranešė, kad jų savo nariams teikiamos paslaugos, už kurias imamas stojimo mokestis, turi būti apmokestintos standartiniu PVM tarifu, kadangi šie klubai nėra asmenys-sporto programų dalyviai ir dėl to negali būti atleisti nuo PVM.

Hockey Clubs šį sprendimą apskundė VAT and Duties Tribunal tvirtindami, kad pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies m punktą England Hockey teikiamos paslaugos yra atleistos nuo PVM. VAT and Duties Tribunal nusprendė, kad England Hockey teikiamos paslaugos galėtų būti laikomos individualiems žaidėjams, Hockey Clubs nariams, teikiamomis paslaugomis. Taip pat siekiant nustatyti, ar England Hockey teikė glaudžiai su sportu susijusias nuo PVM atleistas paslaugas ,,asmenims - <...> programų dalyviams", reikėtų atsižvelgti į jų individualius narius.

Commissioners šį sprendimą apskundė High of Justice, Chancery Division, o savo ruoštu Hockey Clubs pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, nurodydami, kad VAT and Duties Tribunal sprendimas turi būti patvirtintas dėl kitų priežasčių, nei jame nurodytosios, t. y. kad 1994 m. nacionalinio įstatymo dėl pridėtinės vertės mokesčio 9 priedo 10 grupės 3 punkte nustatyta sąlyga, pagal kurią paslaugos turi būti teikiamos ,,privačiam asmeniui", neteisingai buvo perkelta iš Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies m punkto.

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies m punkte įtvirtinto atleidimo nuo PVM tikslu žodis ,,asmenys", vartojamas formuluotėje – ,,asmenims - sporto <....> programų dalyviams", apima juridinius asmenis ir neįregistruotas asociacijas, ar jis reiškia tik individus, t. y. fizinius asmenis?

2. Jeigu žodis ,,asmenys", vartojamas formuluotėje ,,asmenims - sporto <....> programų dalyviams" apima juridinius asmenis ir neįregistruotas asociacijas bei individus, ar formuluotė ,,tam tikras paslaugas, glaudžiai susijusias su sportu" leidžia valstybei narei taikyti atleidimą nuo PVM tik individams, kurie dalyvauja sporto programose?

ETT konstatavo:

Pagal nusistovėjusią ETT praktiką minėtame straipsnyje numatyti atleidimo atvejai yra savarankiškos Bendrijos teisės sąvokos, kurių tikslas išvengti PVM sistemos taikymo skirtumų tarp valstybių narių.

Sąvokos, vartojamos Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje nurodytiems atleidimo nuo PVM atvejams apibrėžti, turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į jų kontekstą, Šeštosios direktyvos tikslus ir jos bendrą struktūrą, ypač atkreipiant dėmesį į aptariamo atleidimo nuo mokesčio ratio legis.

Kalbant apie sportą ir kultūrą kaip viešojo intereso tikslą, Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies m punkte numatytu atleidimu nuo mokesčio siekiama skatinti tokią veiklą, tačiau nėra bendrai atleidžiamas nuo mokesčio bet koks su ja susijusių paslaugų teikimas.

Tam, kad būtų numatytas atleidimas nuo mokesčio, turi būti tenkinamos iš tos pačios nuostatos išplaukiančios tam tikros sąlygos. Pirmiausia tai su sportu ir kūno kultūra susijusias paslaugas turi teikti minėtame straipsnyje nurodyta organizacija (nepelno organizacija). Nagrinėjamoje byloje ši sąlyga yra tenkinama.

Antra, paslaugas teikianti nepelno organizacija neapmokestinti minėtas paslaugas gali tik tokiu atveju, jeigu jos bus teikiamos asmenims – sporto ar kūno kultūros programų dalyviams, ir jei tos paslaugos yra būtinos užsiimant sportu ar kultūra. Vadinasi, tokio sandorio atleidimas nuo PVM visų pirma priklauso nuo teikiamos paslaugos pobūdžio ir jos santykio su dalyvavimu sporto ar kūno kultūros programose.

Šiuo požiūriu, nors pačios sąvokos ,,asmenys" reikšmė yra pakankamai plati, nes į ją būtų galima įtraukti ne tik fizinius asmenis, bet ir neįregistruotas asociacijas ar juridinius asmenis, tačiau šį žodį vartojant įprasta prasme, sportu užsiimančią asmenų grupę realiai sudaro (sportuoja grupėse) tik fiziniai asmenys.

Vis dėlto Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies m punktu siekiama šioje nuostatoje numatytą atleidimą nuo mokesčio taikyti ne tik tam tikroms sporto rūšims, bet bendrai sportui, o tai reiškia, kad apimamas ir sportas, kuriuo užsiima individai asmenų grupėse ar organizacinėse ir administracinėse struktūrose, įkurtose neįregistruotų asociacijų ar juridinių asmenų, kaip sporto klubai, jeigu tenkinamos aukščiau nurodytos sąlygos.

Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnyje numatyto atleidimo nuo mokesčio galimi apribojimai gali būti nustatomi tik taikant šios nuostatos 2 dalį. Kai valstybė narė tam tikrą glaudžiai su sportu ar kūno kultūra susijusią paslaugą, kurią teikia nepelno organizacijos, atleidžia nuo mokesčio, ji negali nustatyti kitų nei Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 2 dalyje numatytųjų sąlygų. Kadangi ši nuostata nenumato apribojimų aptariamų paslaugų gavėjų atžvilgiu, valstybės narės negali nagrinėjamo atleidimo nuo mokesčio netaikyti tam tikroms šių paslaugų gavėjų grupėms.

ETT SPRENDIMAS:

Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies m punktas turi būti aiškinamas taip: kalbant apie asmenis-sporto programų dalyvius, jis taip pat apima juridiniams asmenims ir neįregistruotoms asociacijoms teikiamas paslaugas, jei šios paslaugos yra glaudžiai susijusios su sportu ir būtinos norint juo užsiimti, jei jas teikia nepelno organizacijos ir jei realūs šių paslaugų gavėjai yra asmenys sporto programų dalyviai.

Minėtame Šeštosios direktyvos straipsnyje esanti formuluotė ,,tam tikras paslaugas, glaudžiai susijusias su sportu" neleidžia valstybėms narėms apriboti šioje nuostatoje numatyto atleidimo nuo mokesčio taikymo aptariamų paslaugų gavėjų atžvilgiu.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje : Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus pelno nesiekiančių juridinių asmenų teikiamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos PVM neapmokestinamos. Kadangi kūno kultūros ir sporto dalyviai yra fiziniai asmenys, todėl pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, kurie fiziniams asmenims teikia su kūno kultūra bei sportu susijusias paslaugas, šių paslaugų neapmokestina PVM, neatsižvelgiant į tai, kas sumoka už gautas paslaugas (fizinis asmuo, ar juridinis asmuo).

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje adresu: http://curia.eu.int.

 

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-10484

Ankstesni

1. Darbuotojas nuolat siunčiamas į komandiruotę Rusijoje. Jo turimame pase baigėsi vizų puslapiai ir dėl to (ne dėl asmeninių tikslų) keičia pasą. Ar paso keitimo išlaidos, kurias apmoka įmonė, gal būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais?

Pagal Pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992; toliau - PMĮ) 31 str. 1 d.13 punktą, įmonė iš savo pajamų negali atskaityti kitų nesusijusių su pajamų uždirbimu ir neįprastinių vieneto vykdomai veiklai sąnaudų bei sąnaudų, nelaikomų leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ. Todėl, jeigu įmonės darbuotojui yra kompensuojamos paso keitimo išlaidos, tai tokios įmonės patirtos išlaidos, kaip neįprastinės įmonės vykdomai veiklai sąnaudos, vadovaujantis PMĮ 31 str. 1 d. 13 punktu, yra priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams.

2. Bendrovė, PVM mokėtoja, organizuoja dviejų dienų trukmės kursus buhalteriams Konsoliduotos finansinės atskaitomybės sudarymas. Kadangi kursai trunka 8 valandas per dieną, kursų klausytojai per trumpąsias pertraukas vaišinami kava, arbata ir sausainiais, o per ilgąją pertrauką kursų klausytojai gauna pietus.

Klausimai:

2.1. Kaip turi būti apmokestinta PVM tokia mokymo paslauga, kai į mokymo paslaugos kainą įskaičiuota ir kava, arbata, sausainiai bei pietūs?

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 22 straipsnio nuostatas profesinis mokymas PVM neapmokestinamas. VMI prie FM parengtame šio straipsnio komentare paaiškinta, kad: ,,Kai profesinio mokymo paslaugų teikėjai, teikdami profesinio mokymo paslaugas, nuomojasi konferencijų sales, organizuoja mokymo dalyvių maitinimą (kavos pertraukėles, pusryčius, pietus, vakarienę), apgyvendinimą, pramogas, taip pat perka pagalbines priemones mokymams, tai į teikiamų profesinio mokymo paslaugų apmokestinamąją vertę turi būti įtraukiama konferencijų salės nuomos, pagalbinių priemonių mokymams, taip pat kavos pertraukėlių metu patirtų išlaidų (kavos, lengvo užkandžio išlaidos) vertė. Maitinimo (pusryčių, pietų, vakarienės), apgyvendinimo ir pramogų paslaugos PVM tikslais laikomos savarankiškomis paslaugomis ir todėl šių paslaugų vertė į profesinio mokymo paslaugų apmokestinamąją vertę netraukiama. Be to, maitinimo (pusryčių, pietų, vakarienės), apgyvendinimo ir pramogų paslaugos nėra laikomos paslaugomis, glaudžiai susijusiomis su profesinio mokymo paslaugos teikimu, ir todėl šios paslaugos nustatyta tvarka apmokestinamos PVM. Tokiu atveju PVM neapmokestinamos (profesinio mokymo) ir PVM apmokestinamos paslaugos turi būti atskirai išskirtos PVM sąskaitoje faktūroje."

Klausime pateiktu atveju bendrovės, PVM mokėtojos, organizuojami dviejų dienų trukmės kursai buhalteriams tema ,,Konsoliduotos finansinės atskaitomybės sudarymas", kurie yra skirti profesinėms žinioms įgyti bei atnaujinti, PVM tikslais laikomi profesiniu mokymu ir PVM neapmokestinami. Remiantis aukščiau išdėstytu, į šių profesinio mokymo paslaugų apmokestinamąją vertę gali būti įtraukiama tik trumpųjų pertraukėlių metu patirtų išlaidų vertė (kavos, arbatos ir sausainių). Pietų maitinimo išlaidos į bendrovės teikiamų profesinio mokymo paslaugų PVM apmokestinamąją vertę negali būti traukiamos.

2.2. Jeigu vietoje konkrečios pietų porcijos konkrečiam klausytojui visiems klausytojams yra organizuojamas maitinimas švediško stalo principu ir šios išlaidos įskaičiuojamos į mokymo paslaugos vertę, kaip tokiu atveju tokia paslauga turi būti apmokestinta PVM? Pastaba: išskirti konkrečiam mokymo paslaugos pirkėjui, kiek jis suvartojo maisto švediško stalo metu, yra neįmanoma.

Jau buvo minėta, kad į profesinio mokymo paslaugų apmokestinamąją vertę pietų maitinimo išlaidos negali būti traukiamos. Todėl bendrovė, organizuojanti šiuos mokymus, turi užtikrinti, kad profesinio mokymo ir maitinimo paslaugos būtų atskirai išskirtos PVM sąskaitoje faktūroje. Kai konkrečiam mokymo paslaugos pirkėjui neįmanoma nustatyti, kiek jis suvartojo maisto švediško stalo metu, maitinimo paslaugų apmokestinamoji vertė PVM tikslais būtų nustatoma, kaip maitinimo išlaidų dalis, vidutiniškai tenkanti vienam mokymo paslaugų gavėjui.

2.3. Jeigu kursų klausytojui suteiktų pietų apmokestinamąją vertę reikia atskirai iškirti sąskaitoje ir apmokestinti PVM, ar įmonė, kursų pirkėja, registruota PVM mokėtoja ir vykdanti vien PVM apmokestinamą veiklą, gali šių kursų pirkimo PVM atskaityti?

Remiantis PVM įstatymo 58 straipsnio nuostatomis kursų pirkėja, registruota PVM mokėtoja ir vykdanti vien PVM apmokestinamą veiklą, kursų metu pirktų pietų pirkimo PVM traukti į PVM atskaitą galėtų tokiu atveju, jeigu ji, veikdama kaip neatsiskleidusi tarpininkė, šiuos pietus, perparduotų kursų klausytojams ir juos apmokestintų PVM, taikant standartinį PVM tarifą. Jeigu minėta kursų pirkėja pirktų pietų neperparduotų kursų klausytojams, tai ji šių pietų pirkimo PVM traukti į PVM atskaitą negalėtų, nes kursuose dalyvaujančių PVM mokėtojo darbuotojų pietūs (kurie yra reikalingi kursų dalyvių fiziologiniams poreikiams tenkini) negali būti laikoma preke (paslauga), skirta naudoti šio PVM mokėtojo PVM apmokestinai veiklai.

2.4. Jeigu kursų klausytojui suteiktų pietų apmokestinamąją vertę reikia atskirai išskirti sąskaitoje ir apmokestinti PVM, ar įmonė, kursų pirkėja, visą kursų pirkimo savikainą (t.y. ir pietus) gali pripažinti leidžiamais atskaitymais?

Kursų klausytojams suteiktų pietų išlaidos iš esmės neatitinka leidžiamų atskaitymų sąvokos, kadangi tokios išlaidos nėra įprastinės įmonės veiklai sąnaudos ir nėra būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, todėl, vadovaujantis PMĮ 31 str. 1 d. 13 punktu, priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams.

2.5. Jeigu konkrečiam kursų klausytojui (fiziniam asmeniui) suteiktų pietų apmokestinamąją vertę reikia atskirai iškirti sąskaitoje ir apmokestinti PVM, ar kursus nusipirkusi įmonė turi laikyti, kad šios įmonės darbuotojas, kursų klausytojas, gavo pajamų natūra, kurios turi būti apmokestintos GPM?

Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 (Žin., 2002, Nr. 105-4708) patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos nuostatas gyventojo gauta nauda, darbdaviui apmokėjus kursų metu suteiktus pietus, nepripažįstama pajamomis, gautomis natūra, jeigu tai nėra atlygis už darbą, atliekamą darbo santykių ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu.

 

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-10229

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-132/06, Europos Bendrijos Komisija (toliau – Komisija) prieš Italijos Respubliką.

Bylos esmė : Pagal 2002 metų gruodžio 27 d. Italijos Respublikos įstatymo Nr.289/2002 (toliau – Įstatymas) 8 ir 9 straipsnių nuostatas mokesčių mokėtojams, nedeklaravusiems ir nemokėjusiems į biudžetą PVM mokestiniais laikotarpiais nuo 1998 iki 2001 m., buvo suteikta galimybė pasinaudoti ,,mokestine amnestija". Šios amnestijos esmė yra tai, kad apmokestinamiems asmenims, pateikusiems papildomą PVM deklaraciją, kurioje apskaičiuota mokėtina PVM suma už laikotarpį nuo 1998 m. iki 2001 m., bei asmenims pritaikiusiems ,,Automatinį atsiskaitymą už ankstesniuosius metus" (taikant šį metodą apmokestinamasis asmuo, vadovaudamasis minėtame įstatyme nustatyta metodika, už laikotarpį nuo 1998 m. iki 2001 m. apskaičiuoja vienkartinę mokėtiną į biudžetą PVM sumą, proporcingą apyvartai), panaikinamos administracinės mokestinės sankcijos, netaikomos baudžiamosios sankcijos už tam tikrus mokesčių ir kitus susijusius teisės pažeidimus bei netaikoma jokia mokesčių kontrolė.

Komisijos nuomone, Italijos Respublika savo Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose numačiusi atsisakymą tikrinti apmokestinamuosius sandorius, sudarytus per laikotarpį nuo 1998 m. iki 2001 m., neįvykdė įsipareigojimų pagal Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsnius, taip pat EB sutarties 10 straipsnį, kurie, Komisijos teigimu, valstybes nares įpareigoja, pirma, priimti būtinus nacionalinės teisės aktus veiksmingam Šeštosios direktyvos įgyvendinimui ir, antra, nustatyti administracines priemones, būtinas užtikrinti, kad PVM apmokestinami asmenys vykdytų iš šios direktyvos kylančias pareigas, ypač pareigą, sudarius apmokestinamąjį sandorį, per tam tikrą terminą sumokėti mokėtiną mokestį.

Italijos Vyriausybė nesutiko su Komisijos pateikta nuomone, dėl to Komisija pateikė ieškinį ETT.

Byloje nagrinėjami klausimai: Komisija prašo ETT pripažinti, kad Italijos Respublika savo nacionalinio Įstatymo Nr. 289 8 ir 9 straipsniuose numačiusi atsisakymą tikrinti apmokestinamuosius sandorius, sudarytus per keletą mokestinių laikotarpių, neįvykdė įsipareigojimų pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – Šeštoji direktyva) 2 ir 22 straipsniu, taip pat EB sutarties 10 straipsnį.

ETT nurodė, kad pagal Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsnių bei EB sutarties 10 straipsnio nuostatas kiekviena valstybė narė turi pareigą imtis visų įstatyminių ir administracinių priemonių, būtinų užtikrinti viso mokėtino PVM surinkimą jos teritorijoje. Pagal minėtų straipsnių nuostatas valstybės narės privalo tikrinti deklaracijas, apmokestinamųjų asmenų apskaitą ir kitus svarbius dokumentus bei apskaičiuoti ir surinkti mokėtiną mokestį. Bendroje PVM sistemoje valstybės narės privalo užtikrinti, kad apmokestinamieji asmenys vykdytų savo pareigas, ir šiuo atžvilgiu joms yra suteikta tam tikra diskrecija, ypač dėl turimų išteklių panaudojimo būdo. Tačiau šią diskreciją riboja pareiga užtikrinti veiksmingą Bendrijos nuosavų išteklių surinkimą ir pareiga nesukelti didelių požiūrio į apmokestinamuosius asmenis skirtumų tiek vienos valstybės narės rėmuose, tiek bendrai visose valstybėse narėse. ETT yra nusprendęs, kad Šeštąją direktyvą reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrai PVM sistemai esminį mokesčių neutralumo principą, kuris draudžia PVM apmokestinimo atžvilgiu skirtingai vertinti tokius pačius sandorius vykdančius ūkio subjektus. Visi valstybių narių veiksmai renkant PVM turi atitikti šį principą.

ETT nurodė, kad Italijos Respublikos Įstatymo Nr. 289 8 straipsnio nuostatos apmokestinamiesiems asmenims sudarė sąlygas išvengti pareigos savalaikiai ir įprastai deklaruoti mokėtiną PVM sumą už laikotarpius nuo 1998 iki 2001 metų, o šio Įstatymo 9 straipsnis leido apmokestinamiesiems asmenims, nevykdžiusiems savo pareigų PVM srityje mokestiniais laikotarpiais nuo 1998 iki 2001 m., galutinai išvengti šių pareigų bei už jų nevykdymą taikytinų sankcijų, už tai sumokant vienkartinę, jų apyvartai proporcingą sumą, kuri yra neproporcingai maža, palyginti su sumomis, kurias apmokestinamasis asmuo būtų privalėjęs mokėti atsižvelgiant į apyvartą, atitinkančią jo sudarytus, bet nedeklaruotus sandorius.

Atsižvelgdamas į tai ETT nurodė, kad Italijos Respublikos Įstatymas Nr. 289 trikdo bendros PVM sistemos funkcionavimą, jo nuostatos iškreipia mokesčių neutralumo principą. Dėl tos pačios priežasties šios nuostatos kelia grėsmę pareigai užtikrinti, kad PVM būtų vienodai renkamas visose valstybėse narėse.

ETT sprendimas: Italijos Respublika Įstatymo Nr. 289 8 ir 9 straipsniuose numačiusi bendrą ir nediferencijuotą atsisakymą tikrinti apmokestinamuosius sandorius, sudarytus per keletą mokestinių laikotarpių, neįvykdė įsipareigojimų pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 2 ir 22 straipsnius, taip pat pagal EB sutarties 10 straipsnį.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus apmokestinamiesiems asmenims, nedeklaravusiems ir nemokėjusiems į biudžetą PVM, yra taikoma mokestinė kontrolė bei sankcijos.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto tinklalapyje: http://curia.eu.int.

 

Viršininko pavaduotojas Gediminas Vyšniauskis

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-9749

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-288/07 The Commissioners of Her majesty‘s Revenue & Customs (toliau – Commissioners) prieš Isle of Wight Council, Mid-Suffolk District Council, South Tyneside Metropolitan Broough Council, West Berkshire District Council (toliau - vietos valdžios institucijos). Bylos esmė: Pagal istoriškai susiklosčiusią situaciją Jungtinės Karalystės vietinės valdžios institucijos už teikimas automobilių stovėjimo aikštelių nuomos (eksploatavimo) paslaugas skaičiavo PVM, nes šioje veiklos srityje laikė save apmokestinamaisiais asmenimis. Tačiau 2000 m. gruodžio 14 d. ETT priėmus sprendimą Fazenda Public byloje (C-446/98) dėl viešosios teisės subjektų vykdomos veiklos apmokestinimo PVM, 127 Jungtinės Karalystės vietos valdžios institucijos manydamos, kad pagal ETT išaiškinimą jos neprivalo mokėti PVM už teikiamas automobilių stovėjimo aikštelių eksploatavimo paslaugas, paprašė mokesčių administratoriaus grąžinti, jų nuomone, neteisėtai sumokėtą PVM. Tačiau Commissioners atsisakė jį grąžinti. Todėl vietos valdžios institucijos dėl šio Commissioners sprendimo ieškinį padavė VAT and Duties tribunal (Londonas), kuris, nusprendęs, kad viešosios teisės subjektų neapmokestinimo klausimas remiantis Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalies antrąja pastraipa turėjo būti nagrinėjamas aptariamų vietos valdžios institucijų atžvilgiu atskirai, padarė išvadą, kad kiekvienos iš šių 127 vietinės valdžios institucijų neapmokestinimas PVM labai neiškraipys konkurencijos. Todėl visos jos buvo atleistos nuo PVM už pajamas, gautas iš automobilių stovėjimo aikštelių eksploatavimo. Commissioners apskundė šį sprendimą High Court of Justice (England & Wales) (Chancery Division), kuris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti ETT prejudicinius klausimus, susijusius su šia byla. Byloje nagrinėjami klausimai: 1. Ar formuluotė ,,iškraipytų konkurenciją" turi būti vertinama kiekvieno viešosios teisės subjekto atžvilgiu taip, kad šios bylos aplinkybėmis ją reikia aiškinti atsižvelgiant į teritoriją ar teritorijas, kuriose konkretus aptariamas subjektas eksploatuoja automobilių stovėjimo aikšteles, ar atsižvelgiant į visą nacionalinę valstybės narės teritoriją? 2. Ką reiškia žodis „iškraipytų"? Konkrečiai kalbant, koks turi būti tikimybės laipsnis ar tikrumo lygis, kad ši sąlyga būtų tenkinama? 3. Ką reiškia žodis „labai"? Konkrečiai kalbant, ar „labai" reiškia konkurencijos poveikį, kuris yra didesnis nei nereikšmingas ar de minimis, „didelį" poveikį ar „ypatingą" poveikį?" ETT konstatavo: Dėl 1 klausimo. Pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pirmąją pastraipą valstybinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos ir kiti viešosios teisės subjektai neturi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jie vykdo, ar sandorių, kuriuos jie sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu. ETT daugybę kartų nusprendė, jog tam, kad būtų taikoma ši nuostata, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t.y. veiklą turi vykdyti viešosios teisės subjektas ir jis tą veiklą turi vykdyti kaip valdžios institucija. Dėl pirmos sąlygos, tai byloje nustatytu atveju ji neginčijama: aptariamos vietos valdžios institucijos yra viešosios teisės subjektai Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies prasme. Dėl antros sąlygos, tai valstybinės valdžios funkcijų vykdymu laikoma tokia veikla, kurią pagal šioms institucijoms taikomą teisinę tvarką vykdo viešosios teisės subjektai. Jai nepriskiriamos veiklos sritys, kurias jie vykdo tomis pačiomis teisinėmis sąlygomis kaip ir privatūs ūkio subjektai. Be to, net jeigu vietos valdžios institucijos vykdo tokią veiklą kaip valdžios institucijos, jos pagal Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalies antrąją pastraipą turi būti laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei jų neapmokestinimas labai iškraipytų konkurenciją. Aptariamų vietos valdžios institucijų ginamas argumentas reiškia, kad PVM turi būti apmokestintos tik tam tikros valdžios institucijos, atsižvelgiant į tai, ar konkurencija iškraipoma kiekvienoje iš vietinių rinkų, kuriose veikia šios vietos valdžios institucijos, net jeigu teikiamos iš esmės tos pačios paslaugos, t. y. stovėjimo aikštelių eksploatavimas. Šis argumentas reiškia, kad ne tik privatūs ūkio subjektai būtų vertinami skirtingai nei viešosios teisės subjektai tuo atveju, kai pastarųjų neapmokestinimas tik nedaug iškraipys konkurenciją, bet taip pat skirtingai būtų vertinami ir viešosios teisės subjektai tarpusavyje. Kaip daugelį kartų priminė ETT, Bendrijos teisės aktai turi būti aiškūs, o jų taikymas iš anksto numanomas teisės subjektų. Šis teisinio saugumo reikalavimas itin griežtai taikomas tuomet, kai teisės aktai gali turėti finansinių padarinių. Taigi teisinio saugumo principo, kuris yra Bendrijos teisės sistemos dalis, turi laikytis tiek Bendrijos institucijos, tiek valstybės narės, naudodamosis Bendrijos direktyvų suteiktais įgaliojimais. Jeigu minėtas konkurencijos iškraipymas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvieną iš vietinių rinkų, kuriose vietos valdžios institucijos siūlo nuomai vietas stovėjimo aikštelėse, tai reikštų, kad periodiškai turėtų būti iš naujo, remiantis dažnai sudėtingomis ekonominėmis analizėmis, įvertinamos konkurencijos sąlygos įvairiose vietinėse rinkose, kurias nustatyti gali būti ypač sunku, nes rinkų atribojimas nebūtinai sutampa su teritorine vietos valdžios institucijų kompetencija. Be to, tos pačios vietos valdžios institucijos teritorijoje gali egzistuoti keletas vietinių rinkų. Tokiais atvejais nei vietos valdžios institucijos, nei privatūs ūkio subjektai, vykdydami savo veiklą, negalėtų reikiamai aiškiai numatyti, ar konkrečioje vietinėje rinkoje vietos valdžios institucijų atliekamas mokamų stovėjimo aikštelių eksploatavimas bus apmokestinamas PVM ar ne. Taigi tokia situacija galėtų pakenkti fiskalinio neutralumo ir teisinio saugumo principams. Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tai, ar labai iškraipoma konkurencija, o tokį iškraipymą lemtų viešosios teisės subjektų, veikiančių kaip valdžios institucijos, neapmokestinimas PVM, turi būti vertinama pačios nagrinėjamos veiklos atžvilgiu, nevertinant konkrečios vietinės rinkos. Dėl 2 klausimo. Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalies antrojoje pastraipoje numatytas viešosios teisės subjektų vykdomos ekonominio pobūdžio veiklos, kurią jie vykdo kaip valdžios institucijos, apmokestinimas PVM iš naujo įtvirtina bendrąją bet kokios ekonominio pobūdžio veiklos apmokestinimo PVM taisyklę, siekiant išvengti, jog šių subjektų neapmokestinimas labai neiškraipytų konkurencijos. Taigi šios pastraipos nuostatų negalima aiškinti siaurai. Todėl, jeigu taikant šios direktyvos 4 str. 5 dalies antrąją pastraipą viešosios teisės subjektų vykdoma ekonominė veikla turėtų būti apmokestinama PVM tik esamos konkurencijos iškraipymo atvejais, tai leistų jų neapmokestinti tais atvejais, kai minėti subjektai tik potencialiai konkuruotų. Be to, pats tų pačių subjektų neapmokestinimas PVM gali atgrasinti potencialius konkurentus įeiti į vietų stovėjimo aikštelėse nuomos rinką. Iš to seka, kad žodis „iškraipytų" Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalies antrosios pastraipos prasme apima net tik esamą, bet ir potencialią konkurenciją. Dėl 3 klausimo Kaip nurodyta atsakyme į antrą klausimą, Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalies antros pastraipos nuostatos siekia išvengti, jog viešosios teisės subjektų neapmokestinimas labai neiškraipytų konkurencijos. Šioje pastraipoje žodį „labai" reikia suprasti kaip skirtą apriboti viešosios teisės subjektų neapmokestinimo minėtos veiklos atžvilgiu pagal Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalies pirmąją pastraipą taikymo sritį. Todėl aptariamų vietos valdžios institucijų ginamas argumentas, kad viešosios teisės subjektai turi būti apmokestinti PVM tik tuo atveju, kai iš neapmokestinimo kylantis konkurencijos iškraipymas yra didelis, netgi ypatingas, sukurtų tokią mokestinę situaciją, kurioje nemažai privačių ūkio subjektų, vykdančių tą pačią veiklą, kaip ir šių subjektų vykdoma veikla, apmokestinant PVM būtų vertinami skirtingai nei pastarieji subjektai, o tai labai neigiamai paveiktų fiskalinio neutralumo principą. Ir atvirkščiai, minėtų subjektų neapmokestinimas PVM tuo atveju, kai jis visiškai neiškraipo konkurencijos arba nereikšmingai iškraipo konkurenciją, kuo mažiausiai pakenktų fiskalinio neutralumo principui. Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad žodį „labai" Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalies antrosios pastraipos prasme reikia suprasti taip, kad esantis arba potencialus konkurencijos iškraipymas turi būti didesnis negu nereikšmingas. ETT sprendimas: 1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 4 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tai, ar labai iškraipoma konkurencija, o tokį iškraipymą lemtų viešosios teisės subjektų, veikiančių kaip valdžios institucijos, neapmokestinimas PVM, turi būti vertinama pačios nagrinėjamos veiklos atžvilgiu, nevertinant konkrečios vietinės rinkos. 2. Žodis „iškraipytų" Šeštosios direktyvos 77/388 4 straipsnio 5 dalies antrosios pastraipos prasme turi būti aiškinamas kaip apimantis ne tik esamą, bet ir potencialią konkurenciją, jeigu privataus subjekto galimybė įeiti į atitinkamą rinką yra reali, o ne vien hipotetinė. 3. Žodį „labai" Šeštosios direktyvos 77/388 4 straipsnio 5 dalies antrosios pastraipos prasme reikia suprasti taip, kad esantis arba potencialus konkurencijos iškraipymas turi būti didesnis negu nereikšmingas. Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Kai viešosios teisės subjektai (pvz., savivaldybės ir pan.) užsiima automobilių stovėjimo aikštelių nuoma, tai laikoma, kad šioje veiklos dalyje jie veikia kaip apmokestinamieji asmenys, vykdantys ekonominę veiklą, kuri yra PVM objektas. Šiuo atveju galima teigti, kad ši viešosios teisės subjektų vykdoma veikla nelaikoma valstybės ar savivaldybių veikla, nes teikiamos automobilių stovėjimo aikštelių nuomos paslaugos konkuruoja (gali konkuruoti) su privačių apmokestinamųjų asmenų teikiamomis tokiomis paslaugomis. ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.   Viršininko pavaduotojas   Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-8609

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimą, priimtą byloje C-462/05, Europos Bendrijų Komisija v Portugalijos Respubliką. Bylos esmė: Portugalijos teisės aktai, nustatantys lengvatinį 5 procentų PVM tarifą kelių rinkliavoms už naudojimąsi tiltais per Težo upę Lisabonoje, Komisijos nuomone, prieštarauja Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB (toliau - Šeštoji direktyva) nuostatoms. Todėl prieš Portugaliją pradėta procedūra dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo. Byloje nagrinėjami klausimai: ETT prašoma pripažinti, kad Portugalija, palikdama galioti teisės aktus, pagal kuriuos kelių rinkliavoms už naudojimąsi tiltais per Težo upę Lisabonoje yra taikomas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas, neįvykdė įsipareigojimų pagal Šeštosios direktyvos 12 ir 28 straipsnių nuostatas. ETT konstatavo, kad leidimas naudotis keliu, sumokėjus rinkliavą, laikomas paslaugos teikimu už atlygį Šeštosios direktyvos prasme. Ši paslauga nebūtų PVM objektas tik tokiu atveju, jei šios paslaugos teikimas patektų į minėtos direktyvos 4 str. 5 dalies nuostatų taikymo sritį, t.y. jei rinkliavą rinktų viešosios teisės subjektas, veikiantis kaip valdžios institucija. Tačiau nagrinėjamu atveju tiltus eksploatuoja ir rinkliavą renka įmonių konsorciumas, veikiantis koncesijos pagrindu. ETT pažymėjo, kad privataus asmens veikla negali būti atleidžiama nuo apmokestinimo PVM vien dėl to, kad ją sudaro viešosios valdžios funkcijų vykdymas, t.y. kai tam tikrą viešosios valdžios funkciją atlikti pavedama nepriklausomam trečiajam asmeniui ar į viešosios administracijos organizacinę struktūrą neintegruotam subjektui ir ji atliekama kaip savarankiška ekonominė veikla, Šeštosios direktyvos 4 str. 5 dalyje numatyta išimtis dėl neapmokestinimo PVM netaikoma. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Portugalijoje 1991 m. sausio 1 d. minėtoms rinkliavoms buvo taikomas lengvatinis PVM tarifas, nuo 1992 m. kovo 24 d. iki 1994 m. pabaigos - standartinis PVM tarifas, o vėliau vėl nustatytas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas. ETT pažymėjo, kad nors Šeštosios direktyvos 28 str. ES valstybėms narėms leidžia toliau taikyti tam tikras nuostatas, kurios nesant tokio leidimo būtų su šia direktyva nesuderinamos, šio straipsnio tikslas - per pereinamąjį laikotarpį leisti laipsniškai suderinti nacionalinės teisės nuostatas su Šeštąja direktyva. Todėl atsižvelgiant į tai, kad 1992 - 1994 m. laikotarpiu rinkliavoms jau buvo taikomas standartinis PVM tarifas, šiuo atveju Portugalija negali vėl nustatyti lengvatinio PVM tarifo šių paslaugų atžvilgiu. ETT sprendimas: Palikdama galioti lengvatinį 5 procentų PVM tarifą kelių rinkliavoms už naudojimąsi tiltais per Težo upę Lisabonoje, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Šeštosios direktyvos 12 ir 28 straipsnių nuostatas. ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.   Viršininko pavaduotojas Gediminas Vyšniauskis

 

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-8564

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimą, priimtą byloje C-484/06, Fiscale eenheid Koninklijke Ahold NV (toliau - Ahold NV) v Staatssecretaris van Financiën.

Bylos esmė: Prekybos centras Ahold NV apskaičiuodavo ir deklaruodavo PVM už parduotas prekes atsižvelgdamas į kliento pagal atskirą kasos čekį sumokėtą bendrą sumą, susidariusią vienu metu perkant skirtingas prekes („pirkinių krepšelį"). Visos kasos čekiuose esančios sumos buvo aritmetiškai suapvalinamos iki euro cento. Atliekant tokį aritmetinį suapvalinimą, PVM sumos, kuriose trečias skaičius po kablelio yra lygus 5 arba didesnis, apvalinamos iki artimiausios didesnės pilno euro cento sumos, o kai trečias skaičius po kablelio yra mažesnis už 5, sumos apvalinamos iki artimiausios mažesnės pilno euro cento sumos. Tačiau dviejuose filialuose minėtas prekybos centras taikė ir kitą apvalinimo metodą - privalomą mokėti PVM sumą apskaičiuodavo ne remdamasis bendra suma, nurodyta kasos čekyje, bet atskiros klientui parduotos prekės atžvilgiu, suapvalindamas taip apskaičiuotą sumą iki artimiausios mažesnės pilno euro cento sumos. Ahold NV apskaičiavo, kad šie du filialai, remiantis PVM sumos už atskirą patiektą prekę suapvalinimo iki mažesnės sumos metodu, privalėjo sumokėti 1 414 eurų mažiau nei deklaracijoje nurodyta ir realiai sumokėta PVM suma, kuri buvo apskaičiuota pritaikius įprastą kasos čekyje nurodytos sumos suapvalinimo metodą, todėl pareikalavo grąžinti šią permoką.

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Ar PVM sumų suapvalinimui taikoma tik nacionalinė taisė, ar tai yra EB teisės reglamentavimo objektas.

2. Ar tokiu atveju, jeigu PVM sumų suapvalinimui turi būti taikomos EB teisės nuostatos, ES valstybės narės privalo leisti suapvalinti PVM sumą už atskirą prekę, apvalinant PVM sumą iki artimiausios mažesnės pilno cento sumos, net jei skirtingos tiekiamos prekės nurodomos vienoje PVM sąskaitoje faktūroje ir (arba) vienoje PVM deklaracijoje.

ETT konstatavo, kad Šeštojoje Tarybos direktyvoje 77/388/EEB nėra nuostatų, nustatančių specialias PVM sumų suapvalinimo taisykles. Todėl ES valstybės narės, atsižvelgdamos į bendrųjų PVM sistemos principų reikalavimus, PVM sumos apvalinimo metodą turi nustatyti nacionalinėje teisėje.

Remiantis fiskalinio neutralumo principu, apmokestinamojo asmens į biudžetą sumokėta PVM suma turi tiksliai atitikti PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą ir galutinio vartotojo apmokestinamajam asmeniui sumokėtą PVM sumą. Taigi šis principas nereikalauja taikyti atskirą suapvalinimo metodą, nes atitinkamos ES valstybės narės pasirinktas metodas užtikrina, kad suma, kuri turi būti sumokėta į biudžetą, tiksliai atitiktų PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą ir galutinio vartotojo apmokestinamajam asmeniui sumokėtą PVM sumą.

ETT sprendimas:

1. Atsižvelgiant į tai, kad EB teisė nenustato specialių taisyklių, kurios turėtų būti taikomos apvalinant PVM sumas, ES valstybės narės PVM sumos apvalinimo metodą turi nustatyti nacionalinėje teisėje. Nustatydamos PVM sumų apvalinimo taisykles, ES valstybės narės privalo laikytis principų, kuriais grindžiama bendra PVM sistema, ypač fiskalinio neutralumo ir proporcingumo principų.

2. EB teisės nuostatos nenumato įpareigojimo, pagal kurį ES valstybės narės privalėtų leisti apmokestinamiesiems asmenims suapvalinti PVM sumą už atskirą prekę iki mažesnės pilno cento sumos.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Lietuvoje apvalinant PVM sumą iki pilno lito cento taikomas aritmetinis apvalinimo metodas. Kartu pažymėtina, kad piniginių prievolių apvalinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 66 str. 4 dalies nuostatos.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Gediminas Vyšniauskis

Registracijos numeris (18.11-31-1)-R-7535

Ankstesni
Ankstesni

1. UAB X kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo nekilnojamojo turto plėtrai. Viena iš privalomų banko sąlygų už UAB X turi laiduoti jos akcininkas AB Y. bankas su AB Y pasirašė laidavimo sutartį, kurioje numatyta, kad Laiduotojas (AB Y) prisiima įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko jis besusidarytų, Bankui, bet ne didesne kaip UAB X Banko suteiktos paskolos suma, jeigu Skolininkas (UAB X) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo prievoles Bankui pagal Kreditavimo sutartį. AB Y už suteiktą laidavimą UAB X numatė atlygį. Ar toks atlygis turi būti apmokestinamas PVM?

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004, Nr.17-505) 28 str. 2 dalies nuostatas laidavimų teikimas PVM neapmokestinamas. Todėl ir AB Y gautas atlygis iš UAB už laidavimo paslaugą PVM yra neapmokestinamas.

2. UAB X apdraudė lengvąjį automobilį, naudojamą įmonės veikloje, Kasko draudimu. 2008 metais įvyko draudiminis įvykis. UAB X automobilio remontas kainavo 25 000 Lt (be PVM). Draudimo bendrovė kompensavo 18 000 Lt automobilio remonto sąnaudų. Ar draudimo bendrovės nekompensuota 7 000 Lt remonto sąnaudų suma gali būti priskirta 2008 metų leidžiamiems atskaitymams?

Pagal Pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 17 straipsnį leidžiamiems atskaitymams priskiriamos vieneto faktiškai patirtos išlaidos, būtinos pajamoms uždirbti arba ekonominei naudai gauti. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, vieneto patirtos lengvojo automobilio remonto išlaidos, viršijančios draudimo bendrovės išmoką, gali būti priskirtos UAB X leidžiamiems atskaitymams, jeigu automobilis naudojamas pajamoms uždirbti.

3. Įmonės darbuotojai, atstovaudami įmonę, dalyvavo miesto šventėje. Sporto varžybų metu įmonės darbuotojai dėvėjo marškinėlius ir kepuraites su įmonės simbolika. Ar galima marškinėlių ir kepuraičių savikainą priskirti leidžiamiems atskaitymams?

Remiantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 22 straipsnio nuostatomis, reklamos sąnaudomis pripažįstamos vieneto sąnaudos, skirtos informacijai, susijusiai su vieneto veikla ir skatinančiai įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, bet kokia forma ir bet kuriomis priemonėmis skleisti esamiems ar potencialiems pirkėjams, išskyrus kontroliuojamuosius vienetus, kontroliuojančius asmenis ar vienetų grupės narius, informuoti.

Klausime nurodytu atveju, įmonės darbuotojai dėvėjo marškinėlius ir kepuraites su įmonės simbolika miesto šventėje. Toks darbuotojų dalyvavimas miesto šventėje skleidžia informaciją apie įmonę plačiam esamų ir potencialių pirkėjų ratui bei skatina įsigyti šios įmonės prekes (ar paslaugas), todėl šių marškinėlių ir kepuraičių savikaina gali būti priskiriama leidžiamiems atskaitymams.

4. Įmonėje diegiami ISO standartai. Finansinėje apskaitoje su šių standartų diegimu susijusios išlaidos nurašomos į sąnaudas. Ar galima šias sąnaudas laikyti leidžiamais atskaitymais?

Tarptautinės standartų organizacijos (ISO) kokybės vadybos sistemų standartai diegiami siekiant pagerinti vidinę tvarką, įgyvendinti efektyvesnį valdymą, todėl jų diegimo išlaidos pagal Pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 17 straipsnio nuostatas gali būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams.

5. UAB X 2008 metais sausio mėnesį pradėjo mokėti už fizinio asmens, nesusijusio darbo santykiais su šia bendrove, mokslą Lietuvos aukštajai mokymo įstaigai. Bendrovė sumas už mokslą perveda tiesiogiai mokymo įstaigai. 2008 m. rugpjūčio mėnesį šis fizinis asmuo įsidarbino įmonėje. Iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio bendrovė už šio asmens mokslą buvo sumokėjusi 1 500 Lt sumą. Kaip šią 1 500 Lt sumą bendrovė gali pripažinti leidžiamais atskaitymais: iš karto nurašyti į 2008 m. leidžiamus atskaitymus ar šią sumą laikyti ilgalaikiu turtu ir jį nudėvėti pagal PMĮ 1 priedėlį, pradedant 2008 m. rugpjūčio mėnesiu?

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja, kad šiuo metu derinami Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 13 str. 3 dalies ir 26 str. 4 dalies apibendrinti paaiškinimai (komentarai). VMI prie FM suderinusi šiuos apibendrintus paaiškinimus (komentarus) būtinai informuosime visuomenę.

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-7161

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-162/07, Ampliscientifica Srl, Amplifin SpA v Ministero dell‘Economia e delle Finanze, Agenzia delle Entrate.

Bylos esmė: Italijos teisės aktuose nustatyta supaprastinta patronuojančios bendrovės ir dukterinių bendrovių PVM deklaravimo ir mokėjimo tvarka, suteikianti galimybę patronuojančiai bendrovei tam tikrais atvejais pateikti PVM deklaracijas ir mokėti PVM dukterinių bendrovių vardu. Tokiu atveju patronuojančios bendrovės deklaracijose, kurias pasirašo ir dukterinių bendrovių atstovai, turi būti nurodyti dukterinių bendrovių PVM mokėtojo kodai bei kiekvieną dukterinę bendrovę aptarnaujantis mokesčių administratoriaus padalinys. Patronuojanti bendrovė pateikia dukterinių bendrovių metines deklaracijas savo buveinės, registruotos mokesčių tikslais, mokesčių administratoriui bei dukterines bendroves aptarnaujantiems mokesčių administratoriaus padaliniams. Ginčas byloje kilo dėl sąlygos, nustatančios, kad ši tvarka gali būti taikoma tik tokiu atveju, jeigu daugiau kaip 50 procentų dukterinės bendrovės akcijų ar kapitalo dalių patronuojančiai bendrovei priklausė nuo ankstesnių kalendorinių metų pradžios.

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Ar pasirinkusi įgyvendinti Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 4 str. 4 dalies nuostatas, ES valstybė narė gali taikyti šiame straipsnyje įtvirtintą schemą dėl PVM grupių tik specialiais atvejais, kai tarp skirtingų apmokestinamųjų asmenų egzistuoja ekonominiai, finansiniai arba teisiniai ryšiai, ar privalo taikyti tokią schemą visais atvejais, kai egzistuoja šioje nuostatoje apibūdinti ryšiai.

2. Nepriklausomai nuo atsakymo į pirmąjį klausimą, ar apribojimas laiko atžvilgiu, nustatantis, kad minėta tvarka gali būti taikoma tik tada, kai ryšys tarp apmokestinamųjų asmenų egzistuoja ilgą laikotarpį, nesuteikiant galimybės suinteresuotiems asmenims įrodyti, kad ryšys atsirado dėl teisėtos ekonominės priežasties, yra proporcinga priemonė, siekiant įgyvendinti Direktyvos 77/388/EEB tikslus bei užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Kartu klausiama, ar toks apribojimas bet kokiu atveju neprieštarauja PVM neutralumo principui.

ETT konstatavo, kad Direktyvos 77/388/EEB 4 str. 4 dalyje numatyta schema dėl PVM grupių gali būti įgyvendinta tik pasikonsultavus su Patariamuoju PVM komitetu, tačiau Italija dėl šių nuostatų taikymo su Patariamuoju PVM komitetu nesikonsultavo. Be to, pažymėtina, kad ES valstybei narei nusprendus įgyvendinti nuostatą dėl PVM grupių, nacionalinės teisės aktai turi leisti, kad apmokestinamieji asmenys, susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais, būtų laikomi nebe atskirais PVM mokėtojais, o vienu apmokestinamuoju asmeniu. Todėl tokiu atveju pavaldūs asmenys toliau nebegali atskirai pateikti PVM deklaracijų, o grupei turi būti suteikiamas vienas PVM mokėtojo kodas. Taigi reikia atskirti Direktyvos 77/388/EEB 4 str. 4 dalies nuostatų įgyvendinimą nuo supaprastintos PVM deklaravimo ir mokėjimo tvarkos nustatymo, leidžiančios tos pačios grupės bendrovėms išlikti atskirais apmokestinamaisiais asmenimis, net jei PVM ir konsoliduojamas patronuojančios bendrovės sąskaitose.

ETT sprendimas:

1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 4 str. 4 dalies antrosios pastraipos nuostatos ES valstybėje narėje gali būti įgyvendintos tik prieš tai pasikonsultavus su Patariamuoju PVM komitetu. Be to, turi būti priimami nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad apmokestinamieji asmenys, kurie nors teisiškai savarankiški, tačiau vis dėlto yra glaudžiai susiję vienas su kitu finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais, gali būti laikomi nebe atskirais, o vienu PVM mokėtoju, kuriam suteikiamas atskiras PVM mokėtojo kodas ir kuris vienintelis gali pateikti PVM deklaracijas. Nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar tokie nacionalinės teisės aktai atitinka šiuos kriterijus, atsižvelgdamas į tai, kad jeigu iš anksto nubuvo konsultuotasi su patariamuoju PVM komitetu, nacionalinės teisės aktai yra priimti pažeidžiant Šeštosios tarybos direktyvos 77/388/EEB 4 str. 4 dalies antrojoje pastraipoje nustatytą procedūrinį reikalavimą.

2. Mokesčių neutralumo principas nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kuriuose apmokestinamieji asmenys, norintys pasinaudoti supaprastinta PVM deklaravimo ir mokėjimo tvarka, skirtingai vertinami atsižvelgiant į tai, ar patronuojančiai bendrovei priklausė daugiau kaip 50 procentų pavaldžių apmokestinamųjų asmenų akcijų ar kapitalo dalių ne vėliau kaip nuo metų, einančių prieš deklaravimo metus, pradžios, ar šios sąlygos įvykdytos tik po šios datos. Be to, teisės aktai, nustatantys tokias sąlygas, neprieštarauja nei proporcingumo, nei draudimo piktnaudžiauti teise principams.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Pažymėtina, kad Lietuvoje nenumatyta galimybė kaip atskirą apmokestinamąjį asmenį traktuoti šalies teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie nors teisiškai ir savarankiški, tačiau yra glaudžiai susiję vienas su kitu finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-7028

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-309/06, Marks & Spencer plc v Commissioners of Customs & Excise. Bylos esmė: D. Britanijoje maisto produktų tiekimui nustatytas 0 procentų PVM tarifas. Ši PVM lengvata netaikoma konditerijos gaminiams, išskyrus pyragus ir sausainius, kuriems 0 procentų PVM tarifas taikomas, tačiau sausainiai, kurie visi ar iš dalies padengti šokoladu, apmokestinami taikant standartinį PVM tarifą. D. Britanijos mokesčių administratorius Marks & Spencer parduodamus pyragėlius prie arbatos, padengtus šokoladu (angl. „teacakes"), laikė sausainiais, o ne pyragais, todėl manė, kad jie turi būti apmokestinami standartiniu, o ne lengvatiniu 0 procentų PVM tarifu. Dėl šios priežasties nuo 1973 m. iki 1994 m. Marks & Spencer skaičiavo ir mokėjo į biudžetą PVM, kurio mokėti nereikėjo. 1994 m. mokesčių administratorius pripažino savo klaidą, nurodydamas, kad „teacakes" iš tikrųjų turi būti priskiriami pyragams, kurie apmokestinami taikant 0 procentų PVM tarifą. Atsižvelgdama į šią klaidą, 1995 m. Marks & Spencer pateikė prašymą grąžinti sumokėtą PVM. Marks & Spencer buvo grąžinta apie 10 procentų prašomos sumos, mokesčių administratoriui motyvuojant tuo, kad minėtas parduotuvių tinklas 90 procentų sumokėtos PVM sumos susigrąžino iš savo klientų. Todėl mokesčių administratorius rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo išimtimi, numatyta nacionaliniame teisės akte. Byloje nagrinėjami klausimai: 1. Ar ūkio subjektui gali tiesiogiai iš Bendrijos teisės kilti teisė būti apmokestinamam nuliniu tarifu, kai šis tarifas yra nustatytas nacionalinės teisės nuostatuose? 2. Ar ūkio subjektas, remdamasis Bendrijos teisės principais, turi teisę prašyti grąžinti nepagrįstai surinktą PVM, kai mokesčio tarifas, kuris turėjo būti taikomas, yra nustatytas nacionalinėje teisėje? 3. Ar Bendrijos teisės fiskalinio neutralumo ir vienodo požiūrio principai būtų pažeisti, jei ūkio subjektui nacionalinės valdžios institucijos negrąžintų viso nepagrįstai surinkto PVM, nes šis grąžinimas lemtų nepagrįstą minėto ūkio subjekto praturtėjimą, kai toks atsisakymas grąžinti mokestį vis dėlto nėra numatytas nacionalinės teisės aktuose tuo atveju, kai ūkio subjektas iki mokesčio grąžinimo yra kreditorius mokesčių administratoriaus atžvilgiu? 4. Ar skirtųsi atsakymas į 3-ąjį klausimą tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad ūkio subjektas, kuriam buvo atsisakyta grąžinti mokestį, nes toks grąžinimas lemtų nepagrįstą praturtėjimą, nepatyrė finansinių nuostolių ar nepalankumo? 5. Ar Bendrijos teisė reikalauja arba leidžia nacionaliniam teismui pašalinti vienodo požiūrio principo pažeidimą, įpareigojant ūkio subjektui, kurio atžvilgiu buvo pažeistas šis principas, grąžinti visą nepagrįstai surinktą mokestį net ir tuo atveju, kai toks grąžinimas lemtų šio ūkio subjekto nepagrįstą praturtėjimą? Ar vis dėlto Bendrijos teisė reikalauja arba leidžia šį vienodo požiūrio principo pažeidimą pašalinti kitaip? ETT konstatavo, kad Bendrijos teisė valstybėms narėms leido nukrypti nuo taisyklių, reglamentuojančių standartinio PVM tarifo taikymą, ir palikti apmokestinimą kitu PVM tarifu nei standartinis su teise susigrąžinti sumokėtą pirkimo PVM, jei valstybėje narėje toks apmokestinimas galiojo iki 1975 m. gruodžio 31 d. ir buvo taikomas dėl aiškiai apibrėžtų visuomenės intereso priežasčių ir tik galutinių vartotojų naudai. Tačiau ETT pažymėjo, kad toks sprendimas palikti galioti teisės aktus, nustatančius mažesnį nei standartinis PVM tarifas, išimtinai priklausė nuo kiekvienos valstybės narės valios, ir todėl nacionaliniai teisės aktai, numatę mažesnį nei standartinis PVM tarifas, turi būti suprantami ne kaip 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – Šeštoji direktyva) perkėlimo į nacionalinę teisę priemonė, bet kaip lengvatos, kurią Šeštoji direktyva leido valstybėms narėms, išlaikymas. ETT nurodo, jog Marks & Spencer argumentai dėl to, jog sumažintas PVM tarifas jų parduodamiems „teacakes" turėjo būti taikomas pagal Šeštosios direktyvos 12 str. 1 dalies nuostatas, yra nepriimtini, kadangi šios nuostatos turi būti suprantamos kaip draudžiančios valstybei narei taikyti pasikeitusį PVM tarifą atitinkamų prekių apmokestinimui, jei sandorio apmokestinimo metu galiojo kitoks tarifas, t.y. ši dalis yra skirta išspręsti klausimą dėl PVM tarifo taikymo laiko atžvilgiu, kai tuo tarpu byloje keliamas klausimas yra susijęs ne su tarifo pasikeitimu laiko atžvilgiu, o su klausimu, ar produktas patenka į valstybės narės nustatytą prekių kategoriją, kuriai taikomas kitas nei standartinis PVM tarifas. Dėl visų šių priežasčių ETT mano, jog atsakymas į pirmąjį pateiktą klausimą turi būti neigiamas. ETT nurodo, jog jis jau yra konstatavęs (sprendimai bylose C-216/97, C-481/98), kad atleidimo nuo mokesčio ar sumažintų PVM tarifų išlaikymas yra galimas tik tuo atveju, jei tai nepažeidžia fiskalinio neutralumo principo, kuris yra neatsiejamas nuo bendros PVM sistemos. Todėl visi tie principai, kuriais yra pagrįsta bendra PVM sistema yra taikomi net ir Šeštosios direktyvos 28 str. 2 dalyje numatytais atvejais. Dėl šių priežasčių apmokestinamasis asmuo turi teisę remtis šiais principais, ginčydamas nacionalinės teisės nuostatą ar jos taikymą. ETT primena, kad pagal Bendrijos teisę nėra draudžiama negrąžinti nepagrįstai sumokėto mokesčio, jei toks grąžinimas lemtų besigrąžinančiųjų asmenų nepagrįstą praturtėjimą. Tačiau ETT nurodo, jog tuo atveju, kai mokestis Bendrijos teisės požiūriu buvo renkamas nepagrįstai, ir jei įrodyta, kad tik dalis šio mokesčio buvo susigrąžinta, nacionalinės valdžios institucijos privalo atlyginti nesusigrąžintą dalį. Be to, ETT pažymi, kad net jei visas mokestis yra įtrauktas į pardavimo kainą, apmokestinamasis asmuo gali patirti žalą, susijusią su pardavimo kiekio sumažėjimu, todėl nepagrįsto praturtėjimo, kurį apmokestinamajam asmeniui gali sukelti Bendrijos teisės požiūriu nepagrįstai surinko mokesčio grąžinimas, egzistavimas ir apimtis gali būti nustatyti tik atlikus ekonominę analizę, kurioje atsižvelgiama į visas reikšmingas aplinkybes. ETT mano, kad tokioje situacijoje, kuri yra nagrinėjamoje byloje, būtina išnagrinėti, ar skirtingai vertinant asmenis, buvusius kreditoriais mokesčių administratoriau atžvilgiu, ir asmenis, buvusius debitoriais mokesčių administratoriaus atžvilgiu, buvo pažeisti Bendrijos teisės fiskalinio neutralumo ir vienodo požiūrio principai. ETT pažymi, kad fiskalinio neutralumo principas draudžia panašias, tarpusavyje konkuruojančias prekes vertinti skirtingai PVM požiūriu, t.y. minėtiems produktams turi būti taikomas vienodas PVM tarifas. Todėl jei klaidingas tarifas taikomas keliems apmokestinamiesiems asmenims ir jei neteisingai dėl šios klaidos surinktų sumų grąžinimas bent iš dalies yra nulemtas minėtų apmokestinamųjų asmenų situacijos – kreditoriaus ar debitoriaus PVM srityje biudžeto atžvilgiu, – minėtiems asmenims realiai yra taikomas skirtingas apmokestinimas, panašus į tą, kuris galėtų susidaryti dėl skirtingo PVM tarifo taikymo panašioms prekėms. Taigi toks skirtumas prieštarauja fiskalinio neutralumo principui tiek, kiek šie apmokestinamieji asmenys pardavinėjo panašias prekes. ETT primena, kad nors fiskalinio neutralumo principas yra vienodo požiūrio principo atitikmuo PVM srityje, tačiau bendrojo vienodo požiūrio principo pažeidimas mokesčių srityje gali pasireikšti ir kitais ūkio subjektų, kurie iš esmės ne konkurentai, tačiau vis dėlto yra kitu požiūriu panašioje padėtyje, diskriminacijos būdais. Bendrasis vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, nebent tai yra objektyviai pateisinama, todėl ETT pažymi, kad nacionalinės teisės aktuose, pavyzdžiui, nagrinėjamuose pagrindinėje byloje, nepagrįsto praturtėjimo sąvokos požiūriu įtvirtintas skirtingas ūkio subjektų vertinimas pagal jų situaciją (biudžeto kreditoriaus ar debitoriaus PVM srityje) nėra objektyviai pateisinamas. Iš tikrųjų ūkio subjekto nepagrįsto praturtėjimo aplinkybė nesusijusi su minėto ūkio subjekto situacija mokesčių administratoriaus atžvilgiu prieš PVM grąžinimą, nes nepagrįstas praturtėjimas atsiranda dėl paties mokesčio grąžinimo, o ne dėl minėto ūkio subjekto išankstinės situacijos, kai jis yra mokesčių administratoriaus kreditorius ar debitorius. Todėl ETT daro išvadą, kad neutralumo principas neleidžia, kad nepagrįsto praturtėjimo draudimas būtų taikomas tik tokiems apmokestinamiesiems asmenims, kurie veikia kaip debitoriai mokesčių administratoriaus požiūriu, ir netaikomas apmokestinamiesiems asmenims, kurie veikia kaip mokesčių administratoriaus kreditoriai, jei šie apmokestinamieji asmenys parduoda panašias prekes. Be to, pagrindinis vienodo požiūrio principas, kurio pažeidimas mokesčių srityje gali pasireikšti ūkio subjektų, kurie nebūtinai konkurentai, tačiau kitais atžvilgiais yra panašioje situacijoje, diskriminacija, taip pat draudžia diskriminaciją tarp apmokestinamųjų asmenų, veikiančių kaip debitoriai mokesčių administratoriaus požiūriu, ir apmokestinamųjų asmenų, kurie veikia kaip mokesčių administratoriaus kreditoriai, jei tokia diskriminacija negali būti objektyviai pateisinama. ETT pažymi, kad, viena vertus, finansinių nuostolių ar nepalankumo nebuvimas nebūtinai yra nulemtas viso PVM perkėlimo galutiniam vartotojui, nes net tokiu atveju, kai visas PVM yra perkeliamas galutiniam vartotojui, ūkio subjektas gali patirti nuostolių, susijusių su pardavimo apimties sumažėjimu. Be to, vienodo požiūrio principo pažeidimas nagrinėjamoje situacijoje atsiranda dėl ūkio subjektų diskriminacijos jų teisės į nepagrįstai surinkto PVM grąžinimą atžvilgiu, o tokia diskriminacija nepriklauso nuo to, ar minėti ūkio subjektai iš tikrųjų patyrė finansinių nuostolių ar ne. Todėl ETT daro išvadą, jog atsakant į klausimą, ar buvo pažeisti fiskalinio neutralumo ir vienodo požiūrio principai, neturi įtakos tas faktas, jog ūkio subjektas realiai nepatyrė finansinių nuostolių ar nepalankumo. ETT mano, kad n acionalinis teismas iš principo turi nurodyti grąžinti visą sumokėtą PVM, priklausantį diskriminaciją patyrusiam ūkio subjektui, kad būtų kompensuotos vienodo požiūrio principo pažeidimo pasekmės, nebent pagal nacionalinę teisę yra kitų būdų ištaisyti šį pažeidimą. Tačiau pabrėžia, kad nacionalinis teismas pats turi nustatyti galimas lygybės principo pažeidimo restitucijos priemones. ETT sprendimas: 1. Jei ES valstybė narė, remdamasi Šeštosios direktyvos 28 str. 2 dalies nuostatomis, savo nacionalinės teisės aktuose paliko galioti PVM lengvatą tam tikrų prekių tiekimui (paslaugų teikimui), suteikdama teisę susigrąžinti ankstesniame etape sumokėtą pirkimo PVM, tai ūkio subjektas, vykdantis tokią ekonominę veiklą, tiesiogiai negali remtis jokia iš EB teisės kylančia teise dėl to, kad šie sandoriai būtų apmokestinami taikant 0 procentų PVM tarifą. 2. Kai ES valstybė narė, remdamasi Šeštosios direktyvos 28 str. 2 dalies nuostatomis, savo nacionalinės teisės aktuose paliko galioti PVM lengvatą tam tikroms tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, suteikdama teisę susigrąžinti ankstesniame etape sumokėtą PVM, tačiau klaidingai aiškino savo nacionalinės teisės aktus, dėl ko tam tikros prekės ar paslaugos, kurios turėjo būti apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo apmokestintos standartiniu PVM tarifu, bendrieji EB principai, įskaitant ir fiskalinio neutralumo principą, yra taikomi taip, kad jie suteikia minėtą ekonominę veiklą vykdžiusiam ūkio subjektui teisę susigrąžinti iš jo per klaidą pareikalautą PVM. 3. Vadovaujantis lygiateisiškumo ir fiskalinio neutralumo principais, vienintelė priežastis, kada apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakoma grąžinti PVM, yra atitinkamo apmokestinamojo asmens nepagrįstas praturtėjimas. Tačiau, remiantis fiskalinio neutralumo principu, draudžiama nepagrįsto praturtėjimo draudimą taikyti tik tokiems apmokestinamiesiems asmenims, iš kurių per atitinkamus ataskaitinius metus surinktas pardavimo PVM yra didesnis už sumokėtą pirkimo PVM, ir netaikomas priešingoje situacijoje esantiems asmenims, jei šie asmenys parduoda panašias prekes. Be to, lygiateisiškumo principas mokesčių srityje gali būti pažeidžiamas tokiu atveju, kai ūkio subjektai, kurie nebūtinai konkuruoja, tačiau kitais atžvilgiais yra panašioje situacijoje, yra vertinami skirtingai. Taigi lygiateisiškumo principas draudžia diskriminaciją, kuri nėra objektyviai pateisinama. 4. Atsakymas į trečiąjį klausimą nepriklauso nuo įrodymų, kad ūkio subjektas, kuriam buvo atsisakyta grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM, nepatyrė finansinių nuostolių ar nepalankumo. 5. Nacionalinis teismas turi pats nustatyti galimas lygiateisiškumo principo pažeidimo pasekmes atgaline data, atsižvelgdamas į nacionalinės teisės nuostatas dėl teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu, vadovautis EB teisės nuostatomis ir lygiateisiškumo principu, bei užtikrinti, kad jo nustatytos asmens teisių gynybos priemonės neprieštarauja EB teisei. Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Taikant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytas teisės normas, kurios yra Lietuvos Respublikai suteiktos išlygos iš 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, turi būti vadovaujamasi fiskalinio neutralumo ir vienodo požiūrio principais. ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu .   Viršininko pavaduotojas   Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-6840

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-25/07, tarp Alicja Sosnowska (toliau-pareiškėja) ir Dyrektor Izby skarbowej we Wroclawiu Osrodek Zamiejscowy wWalbrzychu (toliau – Mokesčių inspekcijos direktorius).

Bylos esmė: Pareiškėja, vadovaudamasi Šeštosios PVM direktyvos 18 straipsnio 4 dalimi, kreipėsi į Svidnicos mokesčių inspekciją su prašymu, kad ši per 60 dienų jai sugrąžintų susidariusį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) skirtumą. Svidnicos mokesčių inspekcija, remdamasi šalies PVM įstatymo nuostatomis *, atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą, kadangi ji pradėjo savo veiklą mažiau nei prieš 12 mėnesių ir nepateikė nustatyto užstato, turtinės ar banko garantijos (toliau – garantija) . Pareiškėja tokį mokesčių inspekcijos sprendimą apskundė Mokesčių inspekcijos direktoriui, kuris patvirtino neigiamą sprendimą. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškė ieškinį Wojewwodzki Sad Administracyjny we Wroclawiu, kuris sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ETT.

* Pagal Lenkijos PVM įstatymo 97 straipsnio 5 dalies nuostatas naujiems PVM mokėtojams (t. y. mokesčių mokėtojams pradedantiems veiklą ir tiems, kurie pradėjo šią veiklą prieš mažiau kaip 12 mėnesių nuo pirmosios PVM deklaracijos pateikimo dienos) yra nustatyti kitokie susidariusio PVM skirtumo grąžinimo terminai, nei kitiems PVM mokėtojams. Visiems (išskyrus naujus) PVM mokėtojams susidaręs PVM skirtumas grąžinamas per 60 dienų nuo mokesčio mokėtojo PVM deklaracijos pateikimo dienos (j eigu grąžinimo pagrįstumas reikalauja papildomo patikrinimo, mokesčių inspekcijos skyriaus vadovas gali pratęsti šį terminą, kol bus baigta tyrimo procedūra), naujiems PVM mokėtojams gražinimo terminas gali būti pratęstas iki 180 dienų. Remiantis Lenkijos PVM įstatymo 97 straipsnio 7 dalies nuostatomis, jei naujas mokesčių mokėtojas mokesčių inspekcijai pateikia garantiją, tai, susidaręs PVM skirtumas jam grąžinamas per 60 dienų nuo mokesčio mokėtojo PVM deklaracijos pateikimo dienos.

Byloje nagrinėjami klausimai: Ar Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 18 straipsnio 4 dalies nuostatos suteikia valstybei narei teisę numatyti nacionalinės teisės nuostatose dėl pridėtinės vertės mokesčio taisykles, nustatytas Lenkijos PVM įstatymo 97 straipsnio 5 ir 7 dalyse? Ar prie Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 27 straipsnio 1 dalyje numatytų specialių priemonių, skirtų užkirsti kelią tam tikriems piktnaudžiavimo ar mokesčio vengimo atvejams, galima priskirti PVM įstatymo 97 straipsnio 5 ir 7 dalyse nustatytas taisykles?

ETT konstatavo, kad tuomet, kai per ataskaitinį laikotarpį atskaitytino mokesčio suma viršija mokėtino mokesčio sumą, tai pagal Šeštosios PVM direktyvos 18 straipsnio 4 dalį valstybės narės susidariusį PVM skirtumą gali arba grąžinti, arba perkelti į kitą laikotarpį pagal savo pačių nustatytas sąlygas. ETT nurodė , kad valstybės narės turi tam tikros laisvės nustatydamos PVM skirtumo gražinimo tvarką, tačiau jų taikoma tvarka negali pažeisti PVM mokesčio sistemos neutralumo principo taip, kad mokesčių mokėtojui tektų visa (ar dalis) šio mokesčio naštos. Visų pirma, valstybių narių taikoma gražinimo tvarka turi sudaryti mokesčių mokėtojui protingas sąlygas susigrąžinti visą, dėl PVM skirtumo atsiradusį mokesčio kreditą, o tai reiškia, kad PVM skirtumas turi būti sugrąžintas per protingą laikotarpį pinigais arba kitu atitinkamu būdu, o pasirinkta sugrąžinimo forma bet kuriuo atveju neturi sukelti finansinės rizikos mokesčių mokėtojui.

ETT pažymi, kad nors kova su galimu sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios PVM direktyvos pripažintas ir skatinamas tikslas, tačiau šio tikslo reikia siekti taip, kad kuo mažiau būtų prieštaraujama kitiems, atitinkamais Bendrijos teisės aktais nustatytiems tikslams ir principams, pavyzdžiui, pagrindiniam teisės į PVM atskaitą principui. ETT nurodo, kad nacionaliniai įstatymai, kurie tam tikrai mokesčių mokėtojų kategorijai nustato sudėtingesnę PVM permokos grąžinimo tvarką dėl galimos sukčiavimo grėsmės, nesuteikiant mokesčių mokėtojui galimybės įrodyti, kad sukčiavimo ir mokesčių vengimo nėra, ir pasinaudoti mažiau apribojimų nustatančia tvarka, nėra tinkama priemonė, siekiant kovoti su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, ir daro pernelyg didelę neigiamą įtaką Šeštosios PVM direktyvos principams ir tikslams.

Be to, ETT pažymi, kad galimybė anksčiau, pateikus garantiją, susigrąžinti PVM skirtumą nepakeičia aukščiau išdėstytų argumentų. Byloje nagrinėjamu atveju garantija yra didesnė už PVM grąžintiną sumą, todėl tokios garantijos pateikimas gali sukelti reikšmingą finansinę riziką naujoms įmonėms. Pareiga pateikti šią garantiją tam, kad būtų taikomas įprastas terminas, tiesiog pakeičia finansinę naštą, susijusią su PVM permokos įšaldymu, kita, susijusia su garantijos sumos įšaldymu.

Pagal Šeštosios PVM direktyvos 27 straipsnio 1 dalies nuostatas Taryba Komisijos siūlymu vieningai gali leisti bet kuriai valstybei narei imtis specialių priemonių, leidžiančių taikyti nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo šios direktyvos, kad būtų supaprastinta mokesčio taikymo tvarka arba užkirstas kelias tam tikriems mokesčio vengimo ar piktnaudžiavimo atvejams. Tačiau ETT pažymi, kad Lenkijos PVM įstatymo 97 straipsnio 5 ir 7 dalies nuostatų dėl susidariusio PVM skirtumo grąžinimo naujiems PVM mokėtojams, negalima vertinti kaip nukrypstančias specialiąsias priemones, skirtas užkirsti kelią tam tikriems sukčiavimo ar mokesčio vengimo atvejams Šeštosios PVM direktyvos 27 straipsnio 1 dalies prasme, nes iš bylos medžiagos nematyti, kad Taryba būtų pritarusi pagrindinėje byloje nagrinėjamoms priemonėms kaip nuo Šeštosios PVM direktyvos nukrypstančioms specialiosioms priemonėms.

ETT sprendimas: 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2005 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 2005/92/EB, 18 straipsnio 4 dalis ir proporcingumo principas draudžia tokias nacionalines taisykles, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios, siekiant atlikti patikrinimus ir išvengti sukčiavimo bei mokesčių vengimo atvejų, laikotarpį, per kurį nacionalinė mokesčių inspekcija turi grąžinti pridėtinės vertės mokesčio permoką tam tikrai mokesčių mokėtojų kategorijai, pratęsia nuo 60 iki 180 dienų nuo pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos pateikimo, jeigu jie nepateikia 250 000 PLN dydžio garantijos. Tokios nuostatos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nėra nukrypstančios specialiosios priemonės, skirtos užkirsti kelią tam tikriems sukčiavimo ar mokesčio vengimo atvejams Šeštosios direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 2005/92, 27 straipsnio 1 dalies prasme.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies nuostatas mokesčio administratorius privalo susidariusį PVM skirtumą visiems PVM mokėtojams (t. t. ir naujiems) grąžinti per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti PVM skirtumą gavimo dienos, o kai atliekamas mokesčio mokėtojo patikrinimas - ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčio administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto (jei pažeidimų nenustatyta, - pažymos apie tai) įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Tačiau mokesčių administratorius, esant atvejams, nurodytiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr.482 patvirtintame Atvejų, kada mokesčių administratorius turi teisę pareikalauti, kad mokesčių mokėtojas pateiktų laidavimo arba garantijos dokumentą, apraše (Žin., 2004, Nr.69-2393, toliau – Atvejų aprašas), turi teisę pareikalauti, kad mokesčių mokėtojas pateiktų laidavimo arba garantijos dokumentą. Tokiu atveju susidaręs PVM skirtumas grąžinamas VMI prie FM viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėse (Žin., 2004, Nr. 180-6689) nustatyta tvarka ir terminais .

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto tinklalapyje: http://curia.eu.int.

Viršininko pavaduotojas Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-6376

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-98/07 Nordia Finans A/, BG Factoring A/S prieš Skatteministeriet. Bylos esmė: Nordia Finans A/ ir BG Factoring A/S yra dvi tai pačiai grupei priklausančios bendrovės, kurios buvo įsteigtos reorganizavus šią grupę ir 2001 m. likvidavus Erhvervsfinans. Erhvervsfinans vykdė PVM apmokestinamą automobilių lizingo (finansinės nuomos) veiklą, be to ji teikė PVM neapmokestinamas finansines paslaugas. Todėl bendrai veiklai skirtų įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM ji turėjo teisę atskaityti tik pagal apskaičiuotą PVM atskaitos proporciją. Apskaičiuodama PVM atskaitos procentą Erhvervsfinans atsižvelgė į PVM apmokestinamas pajamas, kurias gavo iš automobilių pardavimo pasibaigus lizingo sutartims. Ji manė, kad šie automobiliai nėra ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui" Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. nėra tas turtas, į kurio pardavimo pajamas neturi būti atsižvelgiama apskaičiuojant PVM atskaitos proporciją. Tuo tarpu Danijos mokesčių institucijos savo priimtu sprendimu atmetė tokį vertinimą, laikydamos, kad minėti automobiliai, kurie buvo lizinguojami, yra įmonės savo verslui (reikmėms) naudojamas ilgalaikis turtas, todėl į šių automobilių pardavimo pajamas nereikia atsižvelgti apskaičiuojant PVM atskaitos proporciją. Erhvervsfinans apskundė šį sprendimą Landsskatetteret (Mokesčių teismui), kuris patenkino jos ieškinį. Skatteministeriet apskundė šią teismo nutartį aukštesnės instancijos teismui. Danijos Aukščiausiasis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ETT. Byloje nagrinėjamas klausimas: Ar Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 d dalyje pateikta sąvoka ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui" turi būti aiškinama kaip apimanti turtą, kurį išperkamosios nuomos bendrovė įsigyja su tikslu nuomoti lizingo sąlygomis ir parduoti pasibaigus lizingo sutartims? ETT konstatavo: Šeštosios direktyvos 19 straipsnis yra jos XI skirsnio skirto atskaitos sistemai dalis. O bendra PVM sistema, paremta neutralumo principu, turi užtikrinti PVM mokėtojo teisę į PVM atskaitą visų jo pirkimų, skirtų apmokestinamai veiklai vykdyti, atžvilgiu, siekiant visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad mišrios veiklos atveju skaičiuojant PVM atskaitos proporciją neatsižvelgiama į pajamas iš apmokestinamojo asmens vykdomoje veikloje naudoto ilgalaikio turto pardavimo, turi būti taikomos tik tada, kai šis pardavimas nėra įprasta apmokestinamojo asmens veikla ir todėl mišriai veiklai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų naudojimas šiems pardavimams nėra proporcingas iš tokio turto pardavimo gautoms (gautinoms) pajamoms. Šių pajamų įtraukimas skaičiuojant PVM atskaitos proporciją iškreiptų jos rezultatą ir neatspindėtų mišriai veiklai naudoti įsigytų prekių bei paslaugų realaus panaudojimo apmokestinamai ir neapmokestinamai veiklai dalies. Tuo tarpu, kai mišrią veiklą vykdantis apmokestinamasis asmuo nuolat verčiasi ilgalaikio turto pardavimu, tai įsigytas mišriai veiklai vykdyti prekes bei paslaugas (kurios sudaro jo bendrąsias išlaidas), jis nuolat naudoja ir šio turto pardavimo sandoriams. Todėl skaičiuojant PVM atskaitos proporciją turi būti atsižvelgiama į tokius turto pardavimo sandorius, nes priešingu atveju, kai turto pardavimo sandoriai yra apmokestinami PVM, būtų pažeistas PVM sistemos neutralumo principas. Be to, Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalyje numatytą ilgalaikio turto sąvoką, nustatančią specifinę atskaitos proporcijos apskaičiavimo sistemą, Bendrijoje reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai, skirtingai negu Direktyvos 20 straipsnyje nurodytais atvejais, kur šio straipsnio 4 dalies nuostatos palieka valstybėms narėms apibrėžti ilgalaikio turto sąvoką šiame straipsnyje nurodytais PVM atskaitos tikslinimo atvejais. Todėl byloje nurodytu atveju Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad į sąvoką ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui" nepatenka automobiliai, kuriuos išperkamosios nuomos įmonė įsigyja su tikslu, kaip yra pagrindinėje byloje, juos išnuomoti, o vėliau, pasibaigus lizingo sutartims, parduoti, nes šių automobilių pardavimas, atsižvelgiant į šių sutarčių kontekstą, yra šios įmonės įprasta ekonominė veikla. ETT sprendimas: 1977 m. gegužės 17d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 19 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad į sąvoką ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui" nepatenka automobiliai, kuriuos išperkamosios nuomos įmonė įsigyja su tikslu, kaip yra pagrindinėje byloje, juos išnuomoti, o vėliau, pasibaigus lizingo sutartims, parduoti, nes šių automobilių pardavimas, atsižvelgiant į šių sutarčių kontekstą, yra šios įmonės įprasta ekonominė veikla. Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąvoką ,,ilgalaikis turtas, naudotas PVM mokėtojo ekonominėje veikloje" nepatenka lizingo bendrovių įsigytas turtas, su tikslu išnuomoti, o pasibaigus finansinės nuomos sutartims, parduoti. Tokie lizinguojamo turto pardavimai yra lizingo bendrovės įprastinė veikla, todėl mišrios veiklos vykdymo atveju apskaičiuojant PVM atskaitos proporciją turi būti atsižvelgiama į pajamas, gautas (gautinas) pardavus tokį turtą. ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu. Viršininko pavaduotojas                    Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-6300

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą sujungtose bylose C-95/07 ir C-96/07 Ecotrade SpA (toliau Ecotrade) prieš Agenzia delle Entrete – Ufficio di Genova 3 (toliau – Agenzia).

Bylos esmė: Byloje nagrinėjamu atveju Italijoje įsteigta akcinė bendrovė Ecotrade vertėsi granuliuotų aukštakrosnių nuodegų ir kitų priedų, reikalingų betono gamybai, prekyba. Šių prekių gabenimą iš Italijos į kitas valstybes nares (prekių pirkėjams) vykdė Italijoje neįsisteigusieji ūkio subjektai, kurie išrašytose prekių gabenimo PVM sąskaitose faktūrose atliktas paslaugas įvardino kaip ,,laivų nuomą" arba ,,gabenimą", PVM sumos sąskaitose nenurodė, o kai kuriose iš jų buvo paminėta, kad šie sandoriai PVM neapmokestinami. Minėtų paslaugų pirkėjas Ecotrade taip pat palaikė šiuos sandorius PVM neapmokestinamais, savo įmonės apskaitoje įtraukė šias paslaugų teikėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras tik į paslaugų pirkimo registrą. Todėl 2000-2001 metų mokestinio laikotarpio PVM deklaracijose nuo šių įsigytų paslaugų apmokestinamosios vertės atvirkštiniu būdu neapskaičiavo pardavimo PVM.

2004 metais Agenzia atlikusi šios įmonės patikrinimą nustatė, kad aukščiau nurodytos Ecotrade įsigytos paslaugos yra paslaugos, susijusios su prekių gabenimu Bendrijos viduje, ir šios paslaugos privalo būti apmokestintos PVM taikant atvirkštinio PVM apmokestinimo tvarką. Be to, Agenzia konstatavo, kad Ecotrade pažeidė 1972 m. spalio 26 d. Italijos Respublikos prezidento dekrete Nr. 633 dėl pridėtinės vertės nustatymo ir reglamentavimo (toliau – DPR Nr. 633/72), nustatytą tvarką, susijusią su PVM atvirkštinio apmokestinimo apskaitos tvarka, nes įsigytų paslaugų PVM sąskaitos faktūros buvo įrašytos tik į pirkimo registrą, o nebuvo įrašytos ir į išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą.

Dėl šio pažeidimo Agenzia taikydama atvirkštinio apmokestinimo tvarką apskaičiavo Ecotrade PVM sumą nuo šios bendrovės įsigytų paslaugų apmokestinamosios vertės bei paskyrė nustatyto dydžio baudą. Kadangi DPR Nr. 633/72 yra nustatyta, kad teisė į prekių bei paslaugų pirkimo PVM atskaitą atsiranda atsiradus prievolei apskaičiuoti šį mokestį ir šia teise galima pasinaudoti ne vėliau kaip pateikiant PVM deklaraciją už antruosius metus, einančius po metų, kai atsirado teisė į PVM atskaitą, todėl Agenzia nusprendė, kad Ecotrade prarado teisę atskaityti šias apskaičiuotas PVM sumas, nes praėjo daugiau kaip du metai nuo to momento, kaip atsirado prievolė atvirkštiniu būdu apskaičiuoti šį pardavimo PVM ir teisė jį atskaityti. (Tuo tarpu DPR Nr. 633/72 nustatyta, kad pranešimai apie PVM apskaičiavimo ištaisymą ir PVM išieškojimą mokesčių mokėtojui gali būti siunčiami per ketverių metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo su ginčijamu mokesčiu susijusio mokesčio deklaracijų pateikimo).

Ecotrade šį sprendimą apskundė Genujos mokestinių ginčų komisijai, prašydama pranešimą dėl PVM išieškojimo panaikinti. Jos nuomone, PVM sąskaitos faktūros, kuriomis buvo įforminti prekių gabenimo sandoriai, nebuvo įregistruotos į išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą tik todėl, kad šie sandoriai klaidingai buvo laikyti PVM neapmokestinamais. Tačiau kadangi dėl šių sandorių neatsirado jokios skolos mokesčių administratoriui, tai šis pažeidimas neturėjo užkirsti kelio įmonei pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Todėl Ecotrade nuomone šioje byloje negalima taikyti jokio teisės į PVM atskaitą apribojimo laiko atžvilgiu.

Agenzia savo atsikirtime konstatavo, kadangi Ecotrade nesilaikė nacionalinės teisės aktuose numatytos apskaitos tvarkos, todėl privalo sumokėti apskaičiuotą PVM sumą, nes pasibaigus nustatytam terminui ji prarado teisę šį apskaičiuotą PVM atskaityti.

Genujos mokestinių ginčų komisija nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ETT.

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Ar teisingai aiškinant Šeštosios direktyvos 17 straipsnį, 21 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnį, jie draudžia tokią nacionalinės teisės normą, šiuo atveju DPR Nr. 633/72 19 straipsnį, kuri nustato, kad teise į (PVM), kurį turi sumokėti apmokestinamasis asmuo versdamasis savo verslu, atskaitą reikia pasinaudoti per (dviejų metų) terminą ir kaip sankciją dėl šio termino nesilaikymo nustato šios teisės praradimą, ypač tais atvejais, kai PVM už prekės ar paslaugos pirkimą apmokestinama taikant atvirkštinio apmokestinimo tvarką, kuri leidžia administratoriui reikalauti sumokėti mokestį per (ketverių metų - pagal DPR Nr. 633/72 57 straipsnį) terminą, ilgesnį nei numatytasis verslininkui pasinaudoti teise į atskaitą, kurios savo ruožtu netenka jam pasibaigus?

2. Ar teisingai aiškinant Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies d punktą, jis draudžia tokią nacionalinės teisės normą, kuri reglamentuodama šiame straipsnyje nurodytus ,,formalumus" pagal atvirkštinio apmokestinimo tvarką, kurią nustato DPR Nr. 633/72 17 straipsnio 3 dalis kartu su 23 ir 25 straipsniais gali nustatyti (vien tik mokesčių mokėtojo nenaudai) pareigą laikytis termino, kaip numato DPR Nr. 633/72 19 straipsnis, pasinaudoti šios direktyvos 17 straipsnyje įtvirtinta teise į atskaitą?

ETT konstatavo:

Dėl 1 klausimo. Pagal Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 2 dalies nuostatas teise į PVM atskaitą iš principo naudojamasi ,,per tą patį laikotarpį", kuriuo atsirado ši teisė, o pagal šios direktyvos 18 straipsnio 3 dalį apmokestinamajam asmeniui gali būti leista atskaityti pirkimo PVM ir tuo atveju, net jeigu jis nepasinaudojo šia teise tuo laikotarpiu, kuriuo atsirado ta teisė. Tačiau šiuo atveju teisei į atskaitą taikomos valstybių narių nustatytos tam tikros sąlygos ir taisyklės.

Be to, ETT nuomone, galimybė be jokių apribojimų laiko atžvilgu pasinaudoti teise į atskaitą prieštarautų teisinio saugumo principui, kuris reikalauja, kad apmokestinamojo asmens mokestinė situacija, atsižvelgiant į jo teises ir pareigas mokesčių administratoriaus atžvilgiu, negali būti nuginčyta neribotam laikui. Todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas naikinamasis terminas teisei į PVM atskaitą nepažeidžia Šeštosios direktyvos principų (lygybės bei veiksmingumo), susijusių su teise į PVM atskaitą.

Kadangi informacija, kuri yra reikalinga nustatyti mokėtiną PVM sumą ir atlikti atsiskaitymus, mokesčių administratorių pasiekia tik jam gavus apmokestinamojo asmens pateiktą mokesčių deklaraciją, todėl ETT nuomone nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas ilgesnis (naikinamasis) terminas (lyginat su apmokestinamajam asmeniui nustatytu terminu teisei į PVM atskaitą) , per kurį mokesčių administratorius turi teisę ištaisyti pateiktose deklaracijose esančius netikslumus bei perskaičiuoti mokesčius, nepažeidžia lygybės principo ir neprieštarauja Šeštosios direktyvos nuostatoms.

Dėl 2 klausimo. Kai taikoma atvirkštinio PVM apmokestinimo tvarka, tai pagal Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas valstybės narės gali nustatyti formalumus, kuriuos apmokestinamasis asmuo turi įvykdyti norėdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Tai gali būti nustatyti formalumai susiję su PVM sąskaitų faktūrų išrašymu, atskaitos registrų vedimu ir panašiai. Tačiau mokestinio neutralumo principas reikalauja, kad taikant atvirkštinio apmokestinimo tvarką jeigu esminiai reikalavimai yra įvykdyti, turi būti suteikta teisė į PVM atskaitą, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų.

Todėl kai byloje nurodytu atveju Ecotrade apskaitos prievolės nebuvo įvykdytos ne dėl šios bendrovės nesąžiningo elgesio ar sukčiavimo, o dėl padarytų klaidų, tai Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies d punktas ir 22 straipsnis draudžia tokią PVM deklaracijų ištaisymo ir PVM išieškojimo praktiką, pagal kurią dėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų formalumų nesilaikymo ši bendrovė atvirkštinio apmokestinimo tvarkos taikymo atveju būtų baudžiama nesuteikiant jai teisės į PVM atskaitą (pritaikius nustatytą naikinamąjį (dviejų metų) terminą teisei į PVM atskaitą).

ETT sprendimas:

1. 1977 m. gegužės 17d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. kovo 30 d. Tarybos direktyva 2000/17/EB, 17 straipsnis, 18 straipsnio 2 ir 3 dalys, 21 straipsnio 1 dalies b punktas nedraudžia nacionalinės teisės aktų, nustatančių naikinamąjį terminą pasinaudoti teise į atskaitą, koks aptariamas pagrindinėje byloje, jeigu laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Veiksmingumo principas nepažeidžiamas vien todėl, kad mokesčių administratoriui nesumokėtam PVM išieškoti nustatytas ilgesnis terminas nei suteikiamas apmokestinamiesiems asmenims pasinaudoti savo teise į atskaitą.

2 . Šeštosios direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 2000/17/EB, 18 straipsnio 1 dalies d punktas ir 22 straipsnis draudžia deklaracijų pakeitimo ir PVM išieškojimo praktiką, pagal kurią dėl prievolių, susijusių, pirma, su nacionalinės teisės taikant šio 18 straipsnio 1 dalies d punktą nustatytais formalumais, ir antra, apskaitos bei deklaravimo prievolių, išplaukiančių atitinkamai iš minėto 22 straipsnio 2 ir 4 dalių, nevykdymo baudžiama atsisakant suteikti teisę į atskaitą atvirkštinio apmokestinimo tvarkos taikymo atveju.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Klaidų PVM deklaracijoje taisymo tvarka bei terminai, per kuriuos apmokestinamasis asmuo turi teisę įtraukti į PVM atskaitą dėl klaidos laiku neatskaitytą pirkimo (importo) PVM sumą, yra nustatyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 911 straipsnyje.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

Viršininko pavaduotojas                                          Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-4605

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo sprendimą (toliau – ETT), priimtą byloje C-124/07, J.C.M Beheer BV (toliau – Beheer) prieš Staatssesretaris van Financiën.

Bylos esmė: Beheer yra draudimo brokerių ir draudimo agentų veiklą vykdančios bendrovės VDL Polisassuradeuren BV (toliau – VDL) perįgaliota agentė, kuri, veikdama VDL vardu ir sąskaita, sudaro draudimo sutartis, keičia draudimo polisus, apskaičiuoja komisinius, teikia informaciją draudimo bendrovei ir draudėjams.

Byloje nagrinėjami klausimai: Ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio įvadinio sakinio ir a punkto nuostatos taikomos (juridinio) asmens, kuris vykdo esminę draudimo brokeriui ir draudimo agentui būdingą veiklą, nors sudarydamas draudimo sutartis jis veikia kito draudimo brokerio ar draudimo agento vardu, veiklai?

ETT konstatavo, jog pripažinimas draudimo brokeriu ar draudimo agentu yra susijęs su nagrinėjamos veiklos turiniu. Tačiau Beheer veiklos turinio nagrinėti atskirai nereikia, kadangi jau iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, jog Beheer vykdoma veikla yra nenuginčijamai būdinga draudimo brokerio ar draudimo agento veiklai.

ETT pažymi, kad dar Takstatorringen bylos sprendime buvo konstatuota, jog draudimo brokerių ir draudimo agentų teikiamoms su draudimu ir perdraudimu susijusioms paslaugoms lengvata gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei teikiantis paslaugas draudimo brokeris ar draudimo agentas yra susijęs tiek su draudiku, tiek su draudėju.

Iš bylos aplinkybių galima daryti išvadą, jog Beheer turi netiesioginį ryšį su draudikais, kadangi sutartiniais santykiais ji yra susijusi su VDL, kurios vardu ir sąskaita veikia, o VDL taip pat sutartiniais santykiais yra susijusi su draudikais.

ETT sprendimas: aplinkybė, kad draudimo brokeris ar draudimo agentas neturi tiesioginio ryšio su draudimo ar perdraudimo sutarties, kurios sudaryme jis dalyvauja, šalimis, o turi tik netiesioginį ryšį su jomis, tarpininkaujant kitam apmokestinamajam asmeniui, turinčiam tiesioginį ryšį su viena iš šalių, su kuriuo draudimo brokeris ar draudimo agentas susijęs sutartiniais santykiais, nedraudžia taikyti jo teikiamoms paslaugoms atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio pagal minėtą nuostatą.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; 2004) 27 straipsnyje nustatyta lengvata draudimo ir perdraudimo tarpininkų teikiamoms su draudimo ir perdraudimu susijusioms paslaugoms turi būti aiškinama, kaip apimanti ir analogišką draudimo ir perdraudimo tarpininkų įgaliotų atstovų, veikiančių draudimo ir perdraudimo tarpininkų vardu ir sąskaita, veiklą.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje, adresu http://curia.europa.eu

 

Viršininko pavaduotojas

Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-4510

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-437/06 Securenta Gottinger IMMobilienanlagen und Vermogensmanagementag (toliau –Securenta) prieš Finanzamt Gottingn (toliau – Finanzamt).

Bylos esmė: Byloje nagrinėjamu laikotarpiu Securenta vertėsi veikla, susijusia su nekilnojamojo turto, vertybinių popierių sandoriais ir dalyvavimu įmonių kapitale bei įvairaus pobūdžio investicijomis. Savo veiklai reikalingą kapitalą ši bendrovė kaupė viešai platindama išleistas akcijas ir netipines balsavimo teisių nesuteikiančias dalis. Balsavimo teisės neturintys akcininkai įnešdavo į bendrovę kapitalą, kurį Securenta perinvestuodavo.

Tikrinamuoju laikotarpiu Securenta gavo pajamų iš vykdomos PVM apmokestinamos ir PVM neapmokestinamos ekonominės veiklos, bei vykdė veiklą, kuri nepatenka į Šeštosios direktyvos taikymo sritį, t. y. neekonominę veiklą. Nors didžiosios dalies įsigytų prekių bei paslaugų pagal apskaitos duomenis nebuvo galima tiesiogiai priskirti atitinkamiems pardavimo sandoriams, tačiau Securenta įtraukė į PVM atskaitą visą sumokėtą pirkimo PVM, susijusį su naujo kapitalo įsigijimu, nes, jos manymu, šis PVM yra atskaitytinas dėl to, kad akcijų išleidimas yra susijęs su jos kapitalo didinimu ir ši ūkinė operacija buvo naudinga bendrovės ekonominei veiklai apskritai.

Finanzamt, atlikęs bendrovės patikrinimą, išėmė iš PVM atskaitos PVM sumas, susijusias su netipinių balsavimo teisių neturinčių dalių emisijos išlaidomis, bei PVM sumas, tenkančias Securenta įsigytoms nuomos paslaugoms. Remdamasi įgyvendintų investicijų kriterijumi, jis apskaičiavo tam tikro dydžio proporcingą PVM atskaitos dalį (procentais) ir pagal ją perskaičiavo atskaitytiną įsigytų prekių bei paslaugų, kurios nėra tiesiogiai susijusios su konkrečiais pardavimo sandoriais, PVM sumą.

Securenta nesutiko su šiuo mokesčių administratoriaus sprendimu ir kreipėsi į teismą (Niedersachsisches Finanzgericht), kuris atmetė jos ieškinį. Tada ji pateikė apeliacinį skundą Bundesfinanzhof, kuris grąžino Niedersachsisches Finanzgericht šią bylą nagrinėti iš naujo.

Niedersachsisches Finanzgericht nusprendė šios bylos nagrinėjimą sustabdyti ir kreitėsi į ETT.

Byloje nagrinėjami klausimai:

1. Ar tuo atveju, kai asmuo vykdo ekonominę ir neekonominę veiklą, teisė į PVM atskaitą nustatoma atsižvelgiant į PVM apmokestinamų ir neapmokestinamų sandorių santykį, ar vis tik su akcijų ir netipinių balsavimo teisių nesuteikiančių dalių emisija susijusių išlaidų pirkimo PVM gali būti atskaitytas tik tiek, kiek jos gali būti priskirtinos asmens ekonominei veiklai Šeštosios direktyvos 2 str. 1 punkto prasme?

2. Ar pirmame klausime nurodytos pirkimo PVM sumos paskirstymas tarp ekonominės ir neekonominės veiklos sandorių turi būti atliekamas pagal vadinamąjį ,,investicijos pobūdžio kriterijų" ar vis dėlto Šeštosios direktyvos 17 str. 5 daliai analogiškas ,,ūkinės operacijos pobūdžio kriterijus" taip pat laikytinas objektyviu?

ETT konstatavo, kad norint atsakyti į pirmą klausimą, visų pirma reikia priminti, kad teisė į PVM atskaitą yra sudėtinė PVM reglamentuojančios sistemos dalis, kurios iš principo negalima riboti.

Šeštojoje direktyvoje nustatyta PVM atskaitos sistema iš tikrųjų siekiama visiškai atleisti verslinink nuo jam vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos.

Kadangi Securenta vykdo trijų rūšių veiklą: neekonominę, kuri nepakliūna į Šeštosios direktyvos taikymo sritį, ekonominę, kuri PVM neapmokestinama, bei apmokestinamą PVM veiklą, tai kyla klausimas ar toks apmokestinamasis asmuo gali atskaityti pirkimo PVM, tenkantį išlaidoms, kurių negalima tiesiogiai priskirti nė vienai iš minėtų veiklos rūšių, o jeigu gali, tai kokią šio pirkimo PVM dalį. ETT nurodė, kad teisė įtraukti į PVM atskaitą akcijų ir netipinių balsavimo teisių nesuteikiančių dalių emisijos operacijoms tenkančių išlaidų pirkimo PVM, gali atsirasti tik tada, jeigu šios išlaidos yra sudedamoji PVM apmokestinamų pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, kainos dalis. Vadinasi, Securenta patirtų išlaidų, susijusių su akcijų ir netipinių balsavimo teisių nesuteikiančių dalių emisijos operacijomis, pirkimo PVM turėtų teisę atskaityti tik tuo atveju, jeigu vykdant šias operacijas įsigytas kapitalas būtų skirtas šio asmens ekonominei veiklai vykdyti.

Tačiau, pabrėžė ETT, iš jam pateiktos medžiagos matyti, kad Securenta nagrinėjamų finansinių operacijų (akcijų išleidimo ir finansinių įnašų priėmimo) išlaidos bent iš dalies buvo skirtos neekonominei veiklai vykdyti. Todėl apmokestinamojo asmens patirtoms išlaidoms tenkantis pirkimo PVM negali būti atskaitomas tiek, kiek šios išlaidos yra susijusios su veikla, kuri atsižvelgiant į jos neekonominį pobūdį, nepatenka į Šeštosios direktyvos taikymo sritį.

Dėl antrojo klausimo, ETT nurodė, kad Šeštosios direktyvos nuostatos nenustato kokiais metodais ar kriterijais turi vadovautis valstybės narės priimdamos sprendimus dėl sumokėto pirkimo PVM paskirstymo pagal tai, kiek atitinkamos patirtos išlaidos (įsigytos prekės bei paslaugos) skirtos apmokestinamojo asmens ekonominei ir neekonominei veiklai vykdyti. Iš tiesų Šeštosios direktyvos 17 str. 5 dalyje ir 19 straipsnyje nustatytos PVM atskaitos apskaičiavimo taisyklės skirtos tik ekonominei veiklai, skirstant ją į apmokestinamąją, kuri suteikia teisę į PVM atskaitą, ir neapmokestinamą, kuri šios teisės nesuteikia. Todėl byloje nagrinėjamu atveju, kai vykdoma ekonominė ir neekonominė veikla, valstybės narės pačios turi nustatyti pirkimo PVM atskaitos apskaičiavimo metodus ir kriterijus, atitinkančius bendrą PVM sistemą pagrindžiančius principus, t. y. neutralumo principą, kuriuo grindžiama bendra PVM sistema.

ETT pabrėžė, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų atskaitoma tik ta PVM dalis, kuri proporcinga ūkinėms operacijoms, kurias vykdant suteikiama teisė į PVM atskaitą, priskiriamai išlaidų sumai. Taigi jos privalo užtikrinti, kad apskaičiuotoji proporcija tarp ekonominės ir neekonominės veiklos objektyviai atspindėtų realų patirtų išlaidų (įsigytų prekių bei paslaugų) priskyrimą kiekvienai iš šių dviejų veiklos rūšių. Šiam tikslui valstybės narės gali taikyti tiek su investicijų, tiek su operacijos pobūdžiu susijusį, tiek bet kokį kitą atitinkamą kriterijų, neprivalėdamos pasirinkti tik vieną iš jų.

ETT sprendimas: 1. Tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo vykdo ir ekonominę apmokestinamą arba neapmokestinamą veiklą, ir į 1977 m. gegužės 17d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas taikymo sritį nepatenkančią neekonominę veiklą, su akcijų ir netipinių balsavimo teisių nesuteikiančių dalių emisija susijusioms išlaidoms tenkantis pridėtinės vertės mokestis atskaitomas tik tiek, kiek šias išlaidas galima priskirti apmokestinamojo asmens ekonominei veiklai šios direktyvos 2 straipsnio 1dalies prasme.

2 . Teisę nustatyti metodus ir kriterijus, skirtus paskirstyti sumokėtą pirkimo pridėtinės vertės mokestį tarp ekonominės ir neekonominės veiklos Šeštosios direktyvos 77/388 prasme, turi valstybės narės, kurios šia teise privalo naudotis atsižvelgdamos į šios direktyvos tikslą ir sistemą ir pagal tai numatyti skaičiavimo būdą, kuris objektyviai atspindėtų realų pirkimo išlaidų priskyrimą kiekvienai iš šių dviejų veiklos rūšių.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra atskirai nustatyta kokiais metodais ar kriterijais vadovaujantis turėtų būti paskirstomas pirkimo PVM ekonominės ir neekonominės veiklos vykdymo atveju. Todėl, jeigu įmonė vykdo ekonominę PVM apmokestinamą veiklą bei neekonominę veiklą, tai negali būti atskaitomas tik tiesiogiai neekonominei veiklai tenkančių išlaidų (įsigytų prekių bei paslaugų) pirkimo PVM.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2779

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-271/06, Netto Supermarkt GmbH & Co. OHG v Finanzamt Malchin.

Bylos esmė: Netto Supermarkt nuo 1992 m. iki 1998 m. grąžindavo trečiųjų valstybių piliečiams PVM, sumokėtą už įsigytas prekes, jeigu šie įrodydavo nekomercinių kelionių metu įsigytų prekių išgabenimą už Europos Bendrijų (toliau – EB) teritorijos ribų. Tokiu įrodymu laikomas muitinės antspaudas, kurio viena pusė yra ant kasos čekio, o kita - ant muitinės blanko. 1998 m. Netto Supermarkt kreipėsi į mokesčių administratorių, prašydama patikrinti, ar muitinės antspaudas ir juo antspauduoti muitinės dokumentai nėra suklastoti. Iš pradžių atsakęs neigiamai, vėliau mokesčių administratorius pranešė, kad nuo 1993 m. iki 1998 m. didelė dalis prekių išgabenimą patvirtinančių įrodymų buvo suklastoti ir nurodė Netto Supermarkt sumokėti PVM už 1993 – 1998 m. laikotarpį.

Byloje nagrinėjamas klausimas: Ar ES valstybė narė gali neapmokestinti PVM prekių, išgabenamų už EB teritorijos ribų, jeigu atleidimo nuo PVM sąlygos nėra įvykdytos dėl pirkėjo pateiktų suklastotų išgabenimo įrodymų, tačiau tiekėjas, net ir elgdamasis kaip rūpestingas ir apdairus prekybininkas, negalėjo apie tai žinoti.

ETT konstatavo, kad trečiojo asmens sukčiavimo atveju rizikos pasidalijimas tarp tiekėjų ir mokesčių administratoriaus turi atitikti proporcingumo principą. Tokiu atveju, jeigu dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, kuriems tiekėjas neturėjo jokios įtakos, negautos mokestinės pajamos būtų išreikalaujamos iš šio tiekėjo, proporcingumo principas būtų akivaizdžiai pažeidžiamas. Tačiau reikalavimas, kad tiekėjas imtųsi bet kokių priemonių, kurių gali būti pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad sudarydamas sandorį jis neprisideda prie sukčiavimo mokesčių srityje, EB teisei neprieštarauja. Todėl aplinkybės, patvirtinančios, kad tiekėjas veikė sąžiningai bei ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, kad įsitikintų, ar pirkėjas nesukčiauja, yra svarbios, vertinant galimybę įpareigoti tiekėją sumokėti PVM.

ETT sprendimas:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 15 str. 2 dalies nuostatos turi būti suprantamos taip, kad jos nedraudžia ES valstybei narei neapmokestinti PVM prekių, išgabenamų už Europos Bendrijų ribų, kai dėl pirkėjo pateiktų suklastotų prekių išgabenimo įrodymų nėra įvykdytos tokio atleidimo nuo apmokestinimo PVM sąlygos, tačiau apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus prekybininkas, negalėjo apie tai žinoti.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Tokiu atveju, jeigu eksportuojamos ar užsienio keleivių išgabenamos iš EB teritorijos prekės buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, kai atleidimo nuo PVM sąlygos, nustatytos PVM įstatymo 41 ar 42 str. nėra įvykdytos dėl pirkėjo pateiktų suklastotų eksporto ar prekių išgabenimo iš EB teritorijos įrodymų, tačiau tiekėjas, veikdamas sąžiningai bei ėmęsis visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, kad įsitikintų, ar pirkėjas nesukčiauja, negalėjo apie tai žinoti, iš tiekėjo neturi būti reikalaujama sumokėti PVM už minėtų prekių tiekimą.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Dainius Daugirda

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2575

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-425/06, Ministero dell'Economia e delle Finanze (toliau - Italijos mokesčių administratorius) prieš Part Service Srl (toliau – Italservice). Bylos esmė: Dvi tai pačiai finansinei grupei priklausančios bendrovės (Italservice ir lizingo bendrovė IFIM Leasing Sas, toliau – IFIM) kartu dalyvavo finansinės nuomos sandoriuose, daugiausia susijusiuose su automobiliais. Tokių sandorių esmę sudarė tai, kad finansinės nuomos sandoris su daikto, perduoto pagal finansinės nuomos sutartį, naudotoju (toliau – naudotoju) buvo suskaidytas į atskiras paslaugas ir šias paslaugas, pagal atskiras sutartis, teikė dvi bendrovės - IFIM ir Italservice: a) IFIM, pagal su naudotoju sudarytą sutartį, naudotojui teikė to daikto nuomos (numatant galimybę jį įsigyti) paslaugą, kurią apmokestino PVM; b) Italservice pagal su naudotoju sudarytą sutartį, naudotojui teikė kreditavimo, draudimo bei neribotos trukmės laidavimo, užtikrinančio IFIM atžvilgiu naudotojo prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, paslaugas, kurias, kaip finansines ir draudimo paslaugas, PVM neapmokestino. c) IFIM teikė tarpininkavimo, susijusio su paskolos teikimu, paslaugą Italservice ir už šią paslaugą gauto atlygio PVM neapmokestino. Italijos mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą Italservice, nusprendė, kad nors suinteresuotųjų šalių prisiimti įvairūs įsipareigojimai įtvirtinti skirtingose sutartyse, tačiau jie visi sudaro vieną trijų dalių sutartį, t. y. finansinės nuomos sutartį. Italijos mokesčių administratoriaus nuomone, naudotojo sumokėtas užmokestis už finansinę nuomą buvo dirbtinai suskirstytas, siekiant sumažinti apmokestinamąją finansinės nuomos vertę. Atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius apmokestino Italservice teikiamas paslaugas naudotojui. Italservice nesutiko su tokiu mokesčių administratoriaus sprendimu, teigdamas, kad tai ne viena sutartis, bet daug susijusių sutarčių, skirtų ne mokesčiams vengti, bet sudarytų dėl teisėtų ekonominių priežasčių. To dėl buvo kreiptasi į teismą. Italijos teismas Corte suprema di cassazione, nagrinėdamas šį ginčą, manė, kad siekiant priimti sprendimą, reikia atsakyti į klausimą, ar atsižvelgiant į šalių tarpusavio ryšį jų veiksmai gali būti laikomi piktnaudžiavimu pagal Bendrijos teismų praktiką, būtent 2006 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendime Halifax ir kt. (C‑255/02, Rink. p. I‑1609), nurodytą apibrėžimą. Corte suprema di cassazione nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ETT. Byloje nagrinėjami klausimai: Ar Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, kad kai sandoriu arba sandoriais iš esmės siekiama įgyti mokestinį pranašumą, tai gali būti laikoma piktnaudžiavimu, ar veikiau jis gali būti tik tada, jei siekiama tik tokio mokestinio pranašumo, o ne kitų ekonominių tikslų? Ar PVM taikymo tikslais tokie, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjami, sandoriai, atsižvelgiant į Šeštąją direktyvą, gali būti laikomi piktnaudžiavimu? ETT nurodė, kad šioje byloje yra ginčijamas atleidimas nuo PVM ir aiškinamas Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje numatytas valstybės narės prisiimtas įsipareigojimas - atleidimo nuo mokesčio atveju ,,užkirsti kelią mokesčių vengimui, sukčiavimui ar piktnaudžiavimui". ETT pažymėjo, kad savo sprendimo Halifax ir kt. 74 ir 75 punktuose, aiškindamas Šeštąją direktyvą, jis yra nusprendęs , jog piktnaudžiavimu PVM tikslais gali būti laikoma, kai: - nagrinėjamais sandoriais, nepaisant formalaus atitinkamų Šeštosios direktyvos nuostatų ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų taikymo, įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas prieštarautų šiomis nuostatomis siekiamam tikslui, - pagal visas objektyvias aplinkybes nagrinėjamais sandoriais iš esmės siekiama įgyti mokestinį pranašumą. Atsižvelgdamas į tai, ETT konstatavo, kad Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, kad kai nagrinėjamu sandoriu ar sandoriais iš esmės siekiama mokestinio pranašumo, tai gali būti laikoma piktnaudžiavimu. ETT pažymėjo, kad kai sandoris apima kelias paslaugas, tai paprastai kyla klausimas, ar jis turi būti laikomas vienu sandoriu, ar keliomis atskiromis ir nepriklausomomis paslaugomis, kurias reikia vertinti atskirai. PVM atžvilgiu šis klausimas yra ypatingos svarbos, taikant mokesčio tarifą arba Šeštojoje direktyvoje numatytas su atleidimu nuo mokesčio susijusias nuostatas. Todėl, kaip nurodė ETT, Nacionalinis teismas, nepaisant sandorio sutartinės formos, turi įvertinti, ar jam pateiktos aplinkybės būdingos vienam sandoriui. Šiomis aplinkybėmis savo analizę nacionalinis teismas gali išplėsti ieškodamas piktnaudžiavimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, patvirtinančių įrodymų. ETT nurodė, kad nacionalinis teismas, siekdamas įvertinti, ar tokie sandoriai gali būti laikomi piktnaudžiavimu, visų pirma turi patikrinti, ar siekiamas rezultatas yra mokestinis pranašumas, kurio gavimas prieštarautų vienam ar keliems Šeštosios direktyvos tikslams, ir paskui, ar jis buvo esminis pasirinktos sutarties tikslas. ETT sprendimas: 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas turi būti aiškinama taip, kad kai nagrinėjamu sandoriu ar sandoriais iš esmės siekiama mokestinio pranašumo, tai gali būti laikoma piktnaudžiavimu. N acionalinis teismas turi nustatyti, ar PVM taikymo tikslais tokie sandoriai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, gali būti laikomi piktnaudžiavimu Šeštosios direktyvos 77/388 atžvilgiu. Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Jei finansinės nuomos sandoris, kuris apima kelias paslaugas, suskaidytas dirbtinai, siekiant mokestinio pranašumo, tai toks sandoris PVM tikslais turėtų būti laikomas vienu sandoriu. ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto tinklalapyje: http://curia.eu.int.   Viršininko pavaduotojas                                                Saulius Trečekauskas

 

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2264

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-408/06, Landesanstalt für Landwirtschaft v Franz Götz.

Bylos esmė: Byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp regioninės žemės ūkio agentūros ir Franz Götz dėl minėtos agentūros išrašytos sąskaitos faktūros už karvės pieno pristatymo kvotą, kurioje nenurodytas PVM. Siekdama sumažinti karvės pieno perteklių, Bavarijos žemėje įsteigta pieno kvotų prekybos tarnyba veikė kaip tarpininkė, parduodama pieno pristatymo kvotas. Pagrindinės jos funkcijos - priimti įvairių gamintojų paraiškas, siekiant nustatyti asmenis, pageidaujančius parduoti ir įsigyti pieno pristatymo kvotas, palyginus pasiūlymus bei pageidavimus nustatyti subalansuotą kainą už pieno pristatymo kvotų perleidimą, parduodamų pieno pristatymo kvotų gavimas ir jų paskyrimas įgijėjams. Atlygis už perleidžiamas kvotas buvo sumokamas pieno kvotų prekybos tarnybai, kurį ji pervesdavo asmenims, pardavusiems kvotas. Pažymėtina, kad ši politika remiasi Reglamentu Nr. 3950/92, nustatančiu papildomą mokestį gamintojams, kurių pristatyti pieno kiekiai viršija tam tikrą ribą.

Byloje nagrinėjamas klausimas: Ar federalinės žemės įsteigta pieno kvotų prekybos tarnyba, kuri nustatytus pieno pristatymo kiekius atlygintinai perleidžia pieno gamintojams, turėtų būti laikoma žemės ūkio intervencine agentūra Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 4 str. 5 dalies ir D priedo 7 punkto prasme, t.y. ar jos vykdoma veikla turėtų būti laikoma ekonomine veikla.

Taip pat aiškinamasi, ar, atsakius neigiamai, tokiu atveju, kai ES valstybėje narėje pieno pristatymo kvotas atlygintinai perleidžia ir valstybinės, ir privačios pieno kvotų prekybos tarnybos, ES valstybės narės apibrėžta perleidimo zona yra atitinkama geografinė rinka vertinant, ar viešosios teisės subjektui priklausančios pieno kvotų prekybos tarnybos teikiamų paslaugų neapmokestinimas PVM labai iškraipytų konkurenciją Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 4 str. 5 dalies prasme.

ETT konstatavo, kad žemės ūkio intervencinės agentūros vykdomi sandoriai yra susiję su žemės ūkio produktais ir vykdomi pagal šių produktų rinkos bendro organizavimo taisykles. Tačiau pieno kvotų prekybos tarnybos veikla yra susijusi ne su pienu, o su nustatytomis pieno pristatymo kvotomis. Be to, pieno kvotų prekybos tarnybos funkcija skiriasi nuo žemės ūkio intervencinės agentūros funkcijos, kuriai būdingas pačių žemės ūkio produktų pirkimas ir pardavimas, kurį galėtų atlikti bet koks ekonominis subjektas.

Tokiu atveju, kai viešasis subjektas veikia vykdydamas viešosios valdžios įgaliojimus, reikia nustatyti, ar neapmokestinimas PVM gali labai iškraipyti konkurenciją. Nagrinėjamu atveju vienos pieno kvotų prekybos tarnybos veikla gali apimti kelių federalinių žemių teritoriją, ir, atvirkščiai, vienoje žemėje gali būti kelios pieno kvotų prekybos tarnybos, atsižvelgiant į skirtingus žemių plotus ir jų teritorijoje veiklą vykdančių pieno gamintojų skaičių. Tačiau pieno pristatymo kvotų perleidimo atitinkamoje perleidimo zonoje negali atlikti PVM apmokestinami privatūs subjektai. Be to, nustatyti pristatymo kiekiai gali būti perleidžiami tik perleidimo zonų viduje. Todėl tam tikroje perleidimo zonoje nėra konkurencijos Šeštosios direktyvos 77/388/EEB 4 str. 5 dalies prasme, o siekiant nustatyti, ar labai iškraipoma konkurencija, šią zoną reikia vertinti kaip atitinkamą geografinę rinką.

ETT sprendimas:

1). Pieno kvotų prekybos tarnyba nėra žemės ūkio intervencinė agentūra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 4 str. 5 dalies ir D priedo 7 punkto prasme, t.y. jos vykdoma veikla nelaikoma ekonomine veikla.

2). Pieno kvotų prekybos tarnybos veiklos arba sandorių, kuriuos ji vykdo kaip valdžios institucija Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 4 str. 5 dalies prasme, neapmokestinimas PVM konkurenciją iškraipo nežymiai, nes tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama byloje, ji nesusiduria su privačiais ūkio subjektais, galinčiais teikti paslaugas, kurios konkuruotų su viešosiomis paslaugomis. Kadangi toks vertinimas taikomas visoms pieno kvotų prekybos tarnyboms, vykdančioms veiklą atitinkamos ES valstybės narės apibrėžtoje atitinkamoje pieno kvotų perleidimo zonoje, siekiant nustatyti, ar labai iškraipoma konkurencija, šią zoną būtina vertinti kaip atitinkamą geografinę rinką.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. nuostatomis, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų viešųjų juridinių asmenų veikla, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai, nelaikoma ekonomine veikla, išskyrus tokią veiklą, kai ją vykdant šių asmenų tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos konkuruoja ar gali konkuruoti su apmokestinamųjų asmenų tiekiamomis prekėmis ar teikiamomis paslaugomis ir ši veikla nėra mažareikšmė.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2265

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo sprendimą (toliau – ETT), priimtą byloje C-146/05, Albert Colle, kaip visų Colle KG teisių perėmėjas (toliau – Colle) prieš Finanzamt Limburg an der Lahn (toliau – Vokietijos mokesčių administratorius).

Bylos esmė: Vokietijos įmonė (toliau – pardavėjas) sudarė sutartį su Belgijos įmone dėl 20 automobilių pardavimo. Pardavėjas galėjo gauti komisinius iš įgaliotos automobilių platintojos tik tokiu atveju, jei automobiliai buvo parduoti Vokietijos teritorijoje, todėl į sandorį tarp pardavėjo ir Belgijos įmonių buvo įtraukta dar viena Vokietijos įmonė, kuri turėjo veikti kaip tarpininkas tarp pardavėjo ir Belgijos įmonės. Automobilius iš pardavėjo atsiėmė pati Belgijos įmonė, kuri atlygį pervedė ne Vokietijos įmonei tarpininkei, bet tiesiogiai pardavėjui. Vokietijos įmonės tarpininkės funkcijos sandoryje buvo tik PVM sąskaitų faktūrų perrašymas. Vokietijos mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, nurodė Vokietijos įmonei tarpininkei, jog ši neturi teisės įtraukti į PVM atskaitą automobilių pirkimo PVM, kadangi sandoris tarp abiejų Vokietijos įmonių buvo fiktyvus. Pardavėjas, sužinojęs apie šį patikrinimą, anuliavo visas PVM sąskaitas faktūras, susijusias su minėtu sandoriu, ir apskaitą patikslino taip, kaip kad tiekimas būtų įvykęs tarp jos ir Belgijos įmonės be jokių tarpininkų. Vokietijos mokesčių administratorius atsisakė pardavėją atleisti nuo mokesčio už įvykusį tiekimą Bendrijos viduje, motyvuodamas tuo, kad reikiami įrašai nebuvo atlikti reguliariai ir iš karto atlikus ūkinę operaciją.

Byloje nagrinėjami klausimai: Ar Šeštosios direktyvos 28c (A) (a) pirmoji pastraipa turėtų būti aiškinama kaip, kad draudžianti valstybės narės mokesčių administratoriui atsisakyti atleisti nuo PVM iš tikrųjų atliktą tiekimą Bendrijos viduje, vien tik remiantis motyvu, jog tokio tiekimo įrodymas nebuvo pateiktas laiku. Ar priimant sprendimą dėl atleidimo nuo PVM yra reikšminga tai, kad apmokestinamasis asmuo sąmoningai nuslėpė tiekimo Bendrijos viduje faktą?

ETT konstatavo, kad pagal Šeštosios direktyvos 28c (A) (a) pirmosios pastraipos nuostatas, valstybės narės privalo atleisti nuo mokesčio prekių, kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos iš valstybės narės teritorijos, bet vis tiek Bendrijos viduje, tiekimą kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kuris veikia kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos. Šita taisyklė, ETT nuomone, užtikrina dvigubo apmokestinimo bei neutralumo principo pažeidimo išvengimą.

ETT pažymi, jog valstybės narės privalo užtikrinti, jog jų taikomos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti mokesčio surinkimą ir užkirsti kelią sukčiavimui, neviršytų to, kas yra būtina tokiems tikslams pasiekti. ETT mano, kad Vokietijoje nustatyta taisyklė, kuri atleidimą nuo mokesčio iš esmės sieja tik su formalių reikalavimų, numatytų Vokietijos nacionaliniuose teisės aktuose, laikymusi, neatsižvelgiant į ūkinių operacijų objektyvius požymius, viršija tai, kas yra būtina, siekiant užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą. ETT nuomone, apmokestinamiesiems asmenims turi būti leista jų apskaitoje atlikti atitinkamus pakeitimus, pagal kuriuos sandoriai yra priskiriami prie Bendrijos vidaus sandorių ar pan., tačiau svarbu įsitikinti, kad tokie pakeitimai atitinka atliktų ūkinių operacijų turinį.

ETT nuomone, apmokestinamojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas įtakos sprendimui dėl šio asmens atleidimo nuo PVM mokėjimo turi turėti tik tokiu atveju, jei suinteresuotajai valstybei narei dėl apmokestinamojo asmens nesąžiningumo gresia pajamų iš mokesčio praradimas. Todėl ETT mano, kad byloje nagrinėjamu atveju, tarpininko įtraukimas siekiant gauti komisinį atlyginimą pagal sutartį negali būti prilyginamas mokestiniam sukčiavimui arba piktnaudžiavimui Bendrijos teisės normomis, jei aišku, kad tokia ūkinė operacija nebuvo atlikta siekiant gauti neteisėtos mokestinės naudos.

ETT sprendimas: Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A dalies a punkto pirmąją pastraipą reikia aiškinti kaip draudžiančią valstybės narės mokesčių administratoriui atsisakyti atleisti nuo PVM tiekimą Bendrijos viduje, kuris buvo iš tikrųjų atliktas, motyvuojant vien tuo, kad tokio tiekimo įrodymas nebuvo pateiktas laiku. Tas faktas, kad apmokestinamasis asmuo pirmiausia sąmoningai slėpė tiekimo Bendrijos viduje faktą, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo PVM yra svarbus tik tada, jei suinteresuota valstybė narė rizikuoja prarasti pajamų iš mokesčių ir apmokestinamasis asmuo tokios rizikos visiškai nepašalina.

Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Panašiomis sąlygomis, atsižvelgus į visas aplinkybes ir nustačius, kad prekių tiekimas Bendrijos viduje iš tikrųjų buvo atliktas, o apmokestinamasis asmuo savo veiksmais nesiekė gauti neteisėtos mokestinės naudos, atliktas Bendrijos viduje prekių tiekimas turėtų būti atleidžiamas nuo PVM.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje, adresu http://curia.europa.eu

 

Viršininko pavaduotojas

Saulius Trečekauskas

Registracijos numeris (18.2-31-2)-R-2055

Ankstesni

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoja apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-368/06, Cedilac SA v Ministère de L‘Économie, des Finances et de l‘Industrie.

Bylos esmė: Prancūzijoje iki 1993 m., remiantis Šeštosios Tarybos direktyvos 28 str. 3 dalies d punkto nuostatomis, buvo numatyta „vieno mėnesio atidėjimo" taisyklė, nukrypstanti nuo nedelsiamos PVM atskaitos principo. Pagal šią nuostatą, priešingai nei nustatyta Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 18 str., apmokestinamieji asmenys negalėjo nedelsiant atskaityti PVM, kurį jie sumokėjo už prekes ir paslaugas, nelaikomas ilgalaikiu turtu. Taikant „vieno mėnesio atidėjimo" taisyklę, PVM sumą buvo galima atskaityti tik kitą mėnesį po to, kai atsirado teisė į PVM atskaitą. Tačiau 1993 m. minėta nuostata buvo panaikinta ir asmenys įgijo teisę pasinaudoti PVM atskaita nedelsiant. Tačiau tuo pačiu buvo nustatyta pereinamojo laikotarpio nuostata, kuri numatė tik tam tikros nustatytos PVM sumos atskaitymą iš atskaitytinos PVM sumos (taikoma asmenims, pradėjusiems veiklą iki 1993 m. liepos 1 d.). Tokiu būdu asmenims PVM permoka buvo grąžinama ne iš karto, bet dalimis. Cedillac SA pateikė prašymą Prancūzijos valstybei atlyginti žalą, kurią ji tariamai patyrė dėl pereinamosios nuostatos taikymo 1993 – 2002 m.

Byloje nagrinėjamas klausimas: Ar Prancūzijos teisės aktų nuostatos, priimtos panaikinant „vieno mėnesio atidėjimo" taisyklę PVM atskaitos srityje, suderinamos su Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 17 str. bei 18 str. 4 dalies nuostatomis.

ETT konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog visi teisės į PVM atskaitą apribojimai turi įtakos mokestinės naštos dydžiui ir turi būti taikomi panašiai visose ES valstybėse narėse, leidžiančios nukrypti nuostatos galimos tik Šeštojoje Tarybos direktyvoje 77/388/EEB aiškiai numatytais atvejais ir gali būti taikomos tik pereinamuoju laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju pereinamojo laikotarpio nuostata yra tik ribotos trukmės papildoma priemonė, kuria siekiama sumažinti perėjimo nuo „vieno mėnesio atidėjimo" taisyklės prie nedelsiamos PVM atskaitos principo taikymo poveikį valstybės biudžetui. Pažymėtina, kad minėta nuostata, priešingai nei „vieno mėnesio atidėjimo" taisyklė, leidžia daugeliui apmokestinamųjų asmenų be apribojimų pasinaudoti nedelsiamos PVM atskaitos principu. Be to, tokia nuostata taip pat leidžia gauti palūkanas už dėl jos įgyvendinimo atsiradusias skolas, o tokios palūkanos, taikant „vieno mėnesio atidėjimo" taisyklę, nenumatytos.

ETT sprendimas: 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 17 str. ir 18 str. 4 dalies nuostatos turi būti suprantamos taip, kad jos nedraudžia nacionalinės priemonės, skirtos papildyti nacionalinės nukrypti leidžiančios nuostatos panaikinimą, su sąlyga, kad nacionalinis teismas patikrins, ar šios priemonės taikymas kiekvienu atskiru atveju sumažina nacionalinės leidžiančios nukrypti nuostatos poveikį.

ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.

 

Viršininko pavaduotojas

Saulius Trečekauskas