Pelno mokesčio klausimais

Registracijos numeris (18.10-31-1Mr) R-2439

Teikiame paaiškinimą apie mokestines prievoles kai gaminantis vartotojas su pasirinktu nepriklausomu elektros energijos tiekėju sudaro sutartį dėl grynojo atsiskaitymo (angl. net-billing)^[1] ir susitaria dėl gaminančio vartotojo atsiskaitymo už disbalansą nepriklausomam elektros energijos tiekėjui. Šio atsiskaitymo modelio ypatumas tas, kad gaminantis vartotojas nepriklausomam elektros energijos tiekėjui patiekia elektros energiją, kuri apskaitoma ne kilovatvalandėmis, kaip įprasta, bet eurais. Tiekėjas įsipareigoja atlyginti už šią elektros energiją pagal iš anksto sutartą kintamą arba fiksuotą kainą (AIEĮ[2] 20⁴ straipsnio 1 dalis).

AIEĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojas  ‒ asmuo, eksploatuojantis energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos įrenginį (įrenginius) ir jame (juose) gaminantis elektros, šilumos ir (ar) vėsumos energiją bei turintis (jeigu tai privaloma pagal įstatymus) atitinkamą leidimą, licenciją ar atestatą verstis šia veikla.

AIEĮ 2 straipsnio 28¹ dalyje nustatyta, kad grynasis atsiskaitymas, tai nepriklausomo elektros energijos tiekėjo taikomas bendras atsiskaitymas su elektros energijos vartotoju, kuriam priskirtas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos įrenginys ar jo dalis arba kuris nuosavybės ar kitais teisėtais pagrindais valdo tokį įrenginį ar jo dalį, už šiam vartotojui patiektą elektros energiją ir (ar) kitas susijusias paslaugas ir vartotojo iš atsinaujinančių išteklių pagamintą elektros energiją.

Pagal AIEĮ 20⁴ straipsnio 2 dalį, grynasis atsiskaitymas taikomas:

1) nebuitiniam gaminančiam vartotojui, išskyrus pelno nesiekiančius juridinius asmenis ir centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoją, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančius atsinaujinančius energijos išteklius naudojančią elektrinę;

2) buitiniam gaminančiam vartotojui, kuris nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdo vėjo elektrinę ar jos dalį.

Pagal AIEĮ 20⁴ straipsnio 3 dalį, grynąjį atsiskaitymą turi teisę pasirinkti ir buitinis gaminantis vartotojas, išskyrus buitinį gaminantį vartotoją, nurodytą šio straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. grynojo atsiskaitymo modelį turi teisę pasirinkti ir buitinis vartotojas, valdantis saulės elektrinę arba jos dalį.

AIEĮ 20⁴ straipsnyje nurodytos sąlygos, kurių laikantis atliekamas grynasis atsiskaitymas.

Dėl PVMĮ[3] nuostatų taikymo

Sandoriai su nebuitiniais gaminančiais vartotojais

Pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas (paslaugų teikimas), kai apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, prekes tiekia (paslaugas teikia) už atlygį šalies teritorijoje.

Prekės sąvoka paaiškinta PVMĮ 2 straipsnio 22 dalyje ir apima elektros energiją. Atlygis - visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta arba gautina kaip atlyginimas už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies (PVMĮ 2 straipsnio 5 dalis). Ekonominė veikla apima bet kokią veiklą, kurią vykdo ūkio subjektas veikdamas kaip toks, t. y., siekdamas gauti bet kokių pajamų (PVMĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Pagal PVMĮ 10 straipsnio nuostatas, jeigu už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas atlyginama (visiškai ar iš dalies) prekėmis ir (arba) paslaugomis, laikoma, kad kiekviena tokio sandorio šalis tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas.

PVMĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas, arba jo vardu trečiasis asmuo. Kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atlyginama kitomis prekėmis ir (arba) paslaugomis, apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, yra atlygis, kuris būtų gautas, jeigu jis būtų gautas pinigais.

Nebuitinis gaminantis vartotojas pagal sutartį su nepriklausomu elektros energijos tiekėju gamina ir tiekia į tinklą elektros energiją, kurios nesuvartoja. Tokiu atveju nebuitinio gaminančio vartotojo patiektos elektros energijos nepriklausomam elektros energijos tiekėjui nereikia pirkti elektros energijos biržoje ir šią elektros energiją nepriklausomas elektros energijos tiekėjas gali patiekti kitiems vartotojams (t. y. nebuitinio gaminančio vartotojo į tinklus patiektą elektros energiją gali naudoti kaip savininkas).

Todėl tuo atveju, kai nebuitinis gaminantis vartotojas (nesvarbu ar jis yra fizinis ar juridinis asmuo) pagamintą elektros energiją tiekia (perduoda) į elektros tinklus ir pats vartoja elektros energiją iš elektros tinklų, PVM tikslais laikoma, kad kiekviena šalis kitai tiekia elektros energiją už atlygį ir tokie tiekimai pagal PVMĮ nuostatas yra PVM objektas. Kitaip tariant, laikoma, kad nebuitinis gaminantis vartotojas parduoda ir perka elektros energiją, ir tarp nebuitinio elektros energiją gaminančio vartotojo ir nepriklausomo elektros energijos tiekėjo vyksta elektros energijos mainai, kai kiekviena sandorio šalis tiekia elektros energiją.

Pagal PVMĮ 79 straipsnio 1 dalį, įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuitinio gaminančio vartotojo pagamintos elektros energijos tiekimas į tinklus laikomas nuolatiniu ir ilgalaikiu elektros energijos tiekimu, vadovaujantis PVMĮ 14 straipsnio 6 dalies ir 79 straipsnio 2 dalies nuostatomis, PVM sąskaita faktūra išrašoma ir pardavimo PVM apskaičiuojamas už visą per mėnesį į elektros energijos tinklus patiektą elektros energijos kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo patiektos prekės, 10 dienos.

Šalys gali susitarti, kad nebuitinių gaminančių vartotojų vardu už elektros energijos tiekimą PVM sąskaitas faktūras išrašys pirkėjas, t. y. nepriklausomas elektros energijos tiekėjas, ir atvirkščiai (PVMĮ 79 straipsnio 8 dalis).

Nepriklausomas elektros energijos tiekėjas, PVM sąskaitą faktūrą, už visą nebuitiniam gaminančiam vartotojui per mėnesį iš elektros energijos tinklų patiektą elektros energijos kiekį, išrašo ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo patiektos prekės, 10 dienos. Šiuo atveju neatsižvelgiama į tai, kad nebuitinis gaminantis vartotojas, pagal pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytus įkainius, atsiskaito tik už skirtumą, susidariusį tarp į elektros tinklą patiekto elektros energijos kiekio, padauginto iš pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyto fiksuoto ar kintamo įkainio ir suvartotos iš tinklo elektros energijos kiekio, padauginto iš pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyto tarifo.

Pažymime, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą, privalo įsiregistruoti PVM mokėtoju, jeigu bendra gauto / gautino atlygio suma už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) viršijo 45 000 eurų. Jeigu apmokestinamojo asmens gautas / gautinas atlygis už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) buvo didesnis negu 45 000 eurų, tai PVM turi būti apskaičiuojamas už visas patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, dėl kurių tiekimo (teikimo) nurodytoji riba buvo viršyta. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. PVM mokėtojas privalo tvarkyti apskaitą ir turėti visus PVMĮ reikalaujamus dokumentus (PVMĮ 77, 78 straipsniai).

Sandoriai su buitiniais gaminančiais vartotojais

Pagal EEĮ^[4] 2 straipsnio 5 dalį, buitinis elektros energijos vartotojas ‒ elektros energijos vartotojas, kuris yra fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su ūkine veikla.

Pagal EEĮ 2 straipsnio 30 dalį, elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių gaminantis vartotojas ‒ elektros energijos vartotojas, gaminantis elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių elektros energijos gamybos įrenginiuose, valdomuose nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais, savo reikmėms ir ūkio poreikiams tenkinti ir turintis teisę pagamintą, bet savo reikmėms ir ūkio poreikiams nesuvartotą elektros energiją patiekti į elektros tinklus AIEĮ nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas PVMĮ, EEĮ bei AIEĮ nuostatas, buitiniam gaminančiam vartotojui, kuriam taikomas grynojo atsiskaitymo metodas, už į elektros tinklus patiektą pagamintą, bet savo reikmėms ar ūkio poreikiams nesuvartotą elektros energiją išmokėtas atlygis (pasibaigus 2 m. apskaitos laikotarpiui, keičiant nepriklausomą elektros energijos tiekėją, parduodant elektrinę arba nutraukus elektros energijos gamybos veiklą ir kt.), PVM tikslais, laikomas PVM objektu.

Taip pat PVM objektu laikomas atlygis, t. y. virtualioje sąskaitoje sukauptų lėšų suma, kuria buitinis gaminantis vartotojas apmoka (padengia) elektros energijos tiekėjui už jam suteiktas paslaugas (pvz., elektromobilio įkrovimą mieste). Tokiu atveju, laikoma, kad kiekviena šalis kitai tiekia elektros energiją už atlygį ir tokie tiekimai pagal PVMĮ nuostatas yra PVM objektas.

Pažymime, kad prievolė registruotis PVM mokėtojais ir vykdyti visas kitas su PVM susijusias prievoles šiems asmenis atsiranda, jeigu bendra gauto / gautino atlygio suma už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes (įskaitant ir elektros energiją, už kurią gautas atlygis laikomas PVM objektu) arba suteiktas paslaugas per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) viršijo 45 000 eurų.

Nepriklausomas elektros energijos tiekėjas, pasibaigus kalendoriniam mėnesiui, kai virtualioje buitinio gaminančio vartotojo sąskaitoje sukaupta lėšų suma yra didesnė už nulį arba lygi nuliui, turi pateikti buitiniam gaminančiam vartotojui sąskaitos balansą. Jeigu pasibaigus kalendoriniam mėnesiui virtualioje buitinio gaminančio vartotojo sąskaitoje sukaupta lėšų suma, yra mažesnė už nulį, nepriklausomas elektros energijos tiekėjas šiam patiektos elektros energijos skirtumui turi išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir apskaičiuoti PVM. Kai buitinio gaminančio vartotojo virtualioje sąskaitoje kaupiamos lėšos apskaitos laikotarpiu yra panaudojamos ne suvartotos elektros energijos kiekiui apmokėti, o kitoms susijusioms paslaugoms dengti (pvz., sumokėti už elektromobilio įkrovimą mieste, įsigyti dalį elektros tiekėjo vystomų saulės jėgainės parkų ir pan.), nepriklausomo elektros tiekėjo suteiktos paslaugos įforminamos išrašant PVM sąskaitą faktūrą ir nuo jų apskaičiuojamas PVM.

Dėl PMĮ^[5] nuostatų taikymo

Sandoriai su nebuitiniais gaminančiais vartotojais

PMĮ taikymo prasme, nebuitinio gaminančio vartotojo patiektas elektros energijos kiekis į elektros tinklus pagal sudarytą grynojo atsiskaitymo (angl. net-billing) sutartį ir joje numatytus įkainius, laikomas nebuitinio gaminančio vartotojo pajamomis, gautomis iš veiklos vykdymo.  Kita vertus, iš nepriklausomo elektros energijos tiekėjo gauta sąskaita už suvartotą elektros energiją, priskiriama nebuitinio gaminančio vartotojo leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 17 straipsnis).

Nepriklausomo elektros energijos tiekėjo gaminantiems vartotojams suteiktų papildomų paslaugų (pvz., elektromobilio įkrovimo, nepriklausomo elektros energijos tiekėjo vystomų saulės jėgainės parkų dalis ir pan.) vertė PMĮ apskaičiavimo tikslais priskiriama pelno mokesčiu apmokestinamosioms pajamoms.

Nebuitinio gaminančio vartotojo iš nepriklausomo elektros energijos tiekėjo įsigytos paslaugos (pvz., elektromobilio įkrovimas, įsigyta dalis nepriklausomo elektros energijos tiekėjo vystomų saulės jėgainių parkų ir pan.) vertinamos pagal jų pobūdį bei būtinumą uždirbant apmokestinamąsias pajamas ir gali būti priskiriamos tokio  vartotojo leidžiamiems atskaitymams arba ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas.

Iš nebuitinio gaminančio vartotojo nepriklausomo elektros energijos tiekėjo įsigyta elektros energija bus pripažinta leidžiamais atskaitymais, kai ją nepriklausomas elektros tiekėjas parduos kitiems elektros energijos vartotojams.

Tarpusavio atsiskaitymai, fiksuojami virtualioje sąskaitoje, neturės įtakos pelno mokesčio apskaičiavimui.

Sandoriai su buitiniais gaminančiais vartotojais                              

          PMĮ taikymo prasme, nepriklausomo elektros energijos tiekėjo pelno mokesčiu apmokestinamosioms pajamoms priskiriama buitiniam gaminančiam vartotojui (fiziniam asmeniui), kuriam taikomas grynojo atsiskaitymo metodas, patiektos elektros energijos vertė, kai virtualioje sąskaitoje nelieka sukauptų lėšų ir buitinis gaminantis vartotojas įsigyja papildomą energijos kiekį.

          Leidžiamiems atskaitymams nepriklausomas elektros energijos tiekėjas galėtų priskirti gaminančiam vartotojui (fiziniam asmeniui), kuriam taikomas grynojo atsiskaitymo metodas, už į elektros tinklus patiektą pagamintą, bet savo reikmėms ar ūkio poreikiams nesuvartotą elektros energiją, išmokėtas atlygis, kuris laikomas gyventojo pajamomis.

Kitų nepriklausomo elektros energijos tiekėjo teikiamų paslaugų (pvz., elektromobilio įkrovimas mieste, dalies nepriklausomo elektros energijos tiekėjo vystomų saulės jėgainės parkų perleidimas ir kt.) apmokestinamosios pajamos pripažįstamos iškart suteikus paslaugas, nepriklausomai nuo atsiskaitymo būdo. Taigi ir tuo atveju, kai paslaugos teikiamos buitiniam gaminančiam vartotojui, kuris jas apmoka virtualioje sąskaitoje sukauptomis lėšomis, nepriklausomas elektros energijos tiekėjas pripažįsta apmokestinamąsias pajamas ir išrašo PVM sąskaitą faktūrą bei nuo suteiktų paslaugų apskaičiuoja PVM.         

Dėl GPMĮ[6] nuostatų taikymo

Vadovaujantis AIEĮ 20⁴ straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, gaminančiam vartotojui (fiziniam asmeniui), kuriam taikomas grynojo atsiskaitymo metodas, už į elektros tinklus patiektą pagamintą, bet savo reikmėms ar ūkio poreikiams nesuvartotą elektros energiją išmokėtas atlygis pagal GPMĮ nuostatas laikomas gyventojo pajamomis. Šios pajamos, vadovaujantis GPMĮ 8 straipsnio nuostatomis, pripažįstamas gautomis, kai yra faktiškai išmokamos gaminančiam vartotojui AIEĮ 20⁴ straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytais pagrindais: pasibaigus 2 m. apskaitos laikotarpiui, keičiant nepriklausomą elektros energijos tiekėją, parduodant elektrinę arba nutraukus elektros energijos gamybos veiklą.

Gaminančio vartotojo pajamoms taip pat priskiriama ir virtualioje sąskaitoje sukauptų lėšų suma, kuria apmokamos (padengiamos) elektros energijos tiekėjo jam suteiktos paslaugos (pvz., elektromobilio įkrovimas mieste), išskyrus priskaičiuotas sumas už elektros energijos suvartojimą. Šios pajamos pripažįstamas gautomis, kai apmokamos paslaugos.

Pagal pajamų rūšį šios pajamos laikomos ne individualios veiklos kito turto pardavimo pajamomis, kurios atitinkamai apmokestinamos (taikoma GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punkto lengvata[7], o lengvatoje nustatytą 2 500 eurų dydį viršijanti suma apmokestinama taikant 15 proc. (metinė pajamų ne iš darbo santykių arba jų esmę atitinkančių santykių dalis viršijanti 120 VDU apmokestinama taikant 20 proc.)[8] pajamų mokesčio tarifą).

Kito neregistruotino turto pardavimo pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms, nuo kurių pajamų mokestį apskaičiuoti ir jį sumokėti į biudžetą turi pats gyventojas, pateikdamas Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (GPM311), Lietuvos juridinis asmuo, išmokėjęs gyventojams B klasei priskiriamas pajamas, šias išmokas privalo deklaruoti Metinės gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijoje (GPM312).

Kai AIEĮ 20⁴ straipsnyje nustatyta tvarka virtualioje gaminančio vartotojo sąskaitoje sukaupta lėšų suma dengiamos gaminančiam vartotojui priskaičiuotos sumos už elektros energijos suvartojimą, pagal GPMĮ nuostatas mokestinių pasekmių neatsiranda.

Paminėtina, jog mūsų nuomone, gyventojo elektros energijos gamyba savo reikmėms ar savo komercinės veiklos reikmėms neturėtų būti laikoma atskira individualia veikla ir atitinkamai tokiu būdu pagamintos elektros energijos pardavimo pajamos neturėtų būti priskiriamos individualios veiklos pajamoms.

Registracijos numeris (18.18-31-1 Mr) RM-6022

2021 metai
2021 metai

Atsižvelgdami į COVID-19 pandemijos laikotarpiu valstybių vyriausybių paskelbtas priemones, ribojančias asmenų judėjimo laisvę, ir į EBPO[1] gaires dėl mokestinių sutarčių ir COVID-19 pandemijos įtakos joms, paaiškiname:         

        Dėl gyventojo rezidavimo statuso  

        Pagal GPMĮ[2] 4 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas į Lietuvą atvykęs gyventojas tampa nuolatiniu Lietuvos gyventoju (Lietuvos rezidentu), jeigu toks asmuo:

       - mokestiniu laikotarpiu ištisai ar su pertraukomis Lietuvoje išbūna 183 dienas  arba ilgiau arba

      - Lietuvoje išbūva ištisai ar su pertraukomis 280 dienų arba ilgiau vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių Lietuvoje ištisai ar su pertraukomis išbūna 90 arba daugiau dienų (tuomet nuolatiniu Lietuvos gyventoju asmuo laikomas dvejus mokestinius laikotarpius).

        Gyventojo Lietuvoje išbūtų dienų apskaičiavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) patvirtintos Įsakymu[3]. Pagal Taisykles į laikotarpį, pagal kurį nustatoma, ar asmuo yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, įtraukiamos visos dienos, kurias asmuo faktiškai išbuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat, Taisyklėse pateiktos išimtys, kokiais atvejais asmens Lietuvoje faktiškai išbūtos dienos neįtraukiamos į asmens Lietuvoje išbūtų dienų laikotarpį.

        VMI prie FM[4], atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtu oficialiu COVID-19 pandemijos laikotarpiu buvo apribotas asmenų judėjimas, ir į Taisyklėse nustatytą išimtį, kad į asmens Lietuvoje išbūtą laiką neįtraukiamos dienos, kurias asmuo praleido Lietuvoje dėl ligos, bei vadovaudamasi MAĮ[5] įtvirtintu teisingumo principu (kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais), paaiškina, kad į Lietuvą mokestiniu laikotarpiu laikinai (kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams) atvykusio nenuolatinio Lietuvos gyventojo (nesvarbu, kokiais tikslais jis atvyko į Lietuvą – darbo ar asmeniniais) dėl COVID-19 pandemijos paskelbtų judėjimo apribojimų priverstinai Lietuvoje išbūtos dienos, vertinant asmens rezidavimo statusą, neįtraukiamos į gyventojo Lietuvoje išbūtų dienų skaičių, jeigu tokio asmens įprasta gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, toks asmuo ankstesniais mokestiniais laikotarpiais nebuvo laikomas Lietuvos rezidentu ir gyventojas, pasibaigus apribojimams, išvyko iš Lietuvos. 

       Judėjimo apribojimai – tai oficialiai paskelbti apribojimai išvykti iš Lietuvos (sienos kontrolė/ komercinių skrydžių sustabdymas) ir tos užsienio valstybės, iš kurios asmuo atvyko, oficialiai paskelbti judėjimo ribojimai (draudimas atvykti į šalį ir pan.).

       Tačiau į Lietuvą gyventi / dirbti sugrįžusių gyventojų, kurie dirbti į užsienį buvo išvykę iš Lietuvos ir iki išvykimo iš Lietuvos buvo laikomi Lietuvos rezidentais, rezidavimo statusas bus vertinamas pagal GPMĮ nuostatas, atsižvelgiant ir į COVID-19 pandemijos laikotarpiu susidariusias force majeure aplinkybes.

      Kai tą patį gyventoją tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu Lietuva ir užsienio valstybė, su kuria Lietuva taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį (toliau – mokestinė sutartis), pripažįsta savo rezidentu, asmens rezidavimo statusas nustatomas, vadovaujantis mokestinės sutarties 4 straipsnio (Rezidentas) 2 paragrafe nustatytomis taisyklėmis. Visų pirma, vertinama, kurioje  valstybėje yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu nuolatines gyvenamąsias vietas gyventojas turi abiejose valstybėse, vertinama, kurioje valstybėje jis turi daugiau asmeninių ir ekonominių interesų. Jeigu neįmanoma nustatyti, kurioje valstybėje yra gyventojo gyvybinių interesų centras, vertinama, kurioje valstybėje asmuo paprastai gyvena. Jei neįmanoma nustatyti, kurioje valstybėje asmuo paprastai gyvena, jis laikomas rezidentu tos valstybės, kurios pilietybę jis turi. Tuo atveju, jeigu asmuo neturi nei vienos susitariančiosios valstybės pilietybės, gyventojo rezidavimo statuso klausimas yra sprendžiamas abiejų valstybių mokesčių administratorių abipusiu susitarimu.    

      Nenuolatinis Lietuvos gyventojas – ne Lietuvos Respublikos pilietis (t. y. asmuo, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, kurio gyvybinių interesų centras yra užsienio valstybėje), laikinai atvykęs į Lietuvą ir negalėjęs išvykti iš Lietuvos dėl COVID-19 pandemijos metu paskelbtų judėjimo apribojimų, vadovaujantis mokestinės sutarties 4 straipsnio nuostatomis, nebus laikomas kaip įprastai gyvenantis Lietuvoje, todėl mokestinės sutarties tikslais nebus pripažintas Lietuvos rezidentu.

       Dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių 15 straipsnio (Samdomas darbas) nuostatų taikymo

1. Kai darbdavys – ne Lietuvos rezidentas į Lietuvą dirbti komandiruoja nenuolatinį Lietuvos gyventoją        

     Vadovaujantis Lietuvos su užsienio valstybėmis taikomų dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių 15 straipsnio (Samdomas darbas) nuostatomis, Lietuva turi teisę apmokestinti nenuolatinio Lietuvos gyventojo, kurį atsiuntė į Lietuvą dirbti darbdavys – ne Lietuvos rezidentas, už darbą Lietuvoje gautą darbo užmokestį, jeigu darbo užmokestis nėra priskiriamas darbdavio turimai nuolatinei buveinei Lietuvoje ir toks darbuotojas bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu ištisai ar su pertraukomis Lietuvoje išbūna 183 dienas ar ilgiau (išimtis: pagal Lietuvos ir Vokietijos mokestinę sutartį – darbuotojo Lietuvoje išbūtos dienos skaičiuojamos konkrečiu mokestiniu laikotarpiu, o ne bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu).

      Paaiškiname, kad tuo atveju, jeigu nenuolatinis Lietuvos gyventojas savo darbdavio – ne Lietuvos rezidento (nevykdančio veiklos per nuolatinę buveinę Lietuvoje, kuriai priskiriamas darbo užmokestis) buvo atsiųstas į Lietuvą dirbti trumpiau negu 183 dienų laikotarpiui, tačiau, pasibaigus nustatytam darbo Lietuvoje terminui, tik dėl COVID-19 pandemijos laikotarpiu  nustatytų judėjimo apribojimų (o ne dėl asmeninių aplinkybių) darbuotojas neturėjo galimybės išvykti iš Lietuvos, tokio asmens priverstinai Lietuvoje išbūtos dienos neįtraukiamos į jo faktiškai Lietuvoje išbūtų dienų skaičių, todėl tokiam gyventojui neatsiranda prievolė nuo už darbą Lietuvoje iš darbdavio (ne Lietuvos rezidento) gauto darbo užmokesčio mokėti gyventojų pajamų mokestį Lietuvoje (tam tikslui gyventojas turi turėti reikiamas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus).

2. Kai dirbti nuotoliniu būdu į Lietuvą sugrįžta gyventojai, kurie iki išvykimo dirbti į užsienį buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai ir kurių darbdavys yra užsienio valstybės rezidentas  

Kai į Lietuvą dėl asmeninių aplinkybių sugrįžta gyventojai (kurie iki išvykimo į užsienį buvo Lietuvos rezidentai) ir, susitarę su savo darbdaviu – užsienio valstybės rezidentu, COVID-19 pandemijos laikotarpiu dirba nuotoliniu būdu Lietuvoje esančioje gyvenamojoje patalpoje (nesvarbu, ar, išvykę iš Lietuvos, jie buvo laikomi nuolatiniais, ar nenuolatiniais Lietuvos gyventojais), tokių asmenų rezidavimo statusas nustatomas pagal GPMĮ nuostatas ir už darbą Lietuvoje iš užsienio gautas darbo užmokestis apmokestinamas GPMĮ ir mokestinių sutarčių 15 straipsnio nustatyta tvarka (netaikant jokių išimčių).

       Ar gyventojų nuotolinis darbas Lietuvoje savo namuose (namų biuras) darbdaviui - užsienio įmonei nesukuria nuolatinės buveinės Lietuvoje?

       COVID-19 pandemijos metu asmenys, kurie namuose dirba nuotoliniu būdu, paprastai taip elgiasi dėl vyriausybių paskelbtų reguliavimų: tai yra veikia ne savo darbdavio interesais, o labiau kaip force majeure.

      Paaiškiname, kad darbuotojo, kurio darbdavys yra užsienio valstybės rezidentas, Lietuvoje esančiose gyvenamosiose patalpose atliekamas nuotolinis darbas COVID-19 pandemijos laikotarpiu laikytinas turinčiu nepakankamą nuolatinumo ir tęstinumo laipsnį bei darbdavys laikytinas neturinčiu prieigos prie darbuotojo namų biuro ir negalinčiu to biuro kontroliuoti (išskyrus patį darbuotoją – namų biuro savininką), todėl, vadovaujantis mokestinės sutarties 5 straipsnio (Nuolatinė buveinė) nuostatomis, toks darbuotojo darbas nesukuria darbdaviui nuolatinės buveinės Lietuvoje.

       Atkreipiame dėmesį, kad kiekviena situacija gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo Lietuvoje tikslais turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į visas faktines ir reikšmingas aplinkybes (kada gyventojas atvyko į Lietuvą, kokiu tikslu atvyko, dėl kokių priežasčių neišvyko iš Lietuvos pasibaigus judėjimo ribojimui, kada planuoja išvykti, koks yra darbo pobūdis ir kt.) bei gyventojo pateiktus dokumentus ar kitus įrodymus.

       Kadangi užsienio valstybių mokesčių administratoriai COVID-19 pandemijos metu skirtingai taiko mokestinių sutarčių nuostatas, susidarę gyventojų dvigubo rezidavimo klausimai ir pajamų apmokestinimo klausimai sprendžiami abipusio susitarimo procedūromis tarp Lietuvos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių.

 

Registracijos numeris (32.42-31-1 Mr. ) R-185

Pelno mokesčio klausimais
2023 metai

Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gruodžio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą Dėl Reglamento (ES) 2022/1854 įgyvendinimo Nr. XIV-1680 (toliau — Įstatymas), kuriuo nustatė Reglamente (ES) 2022/1854 nurodytų priemonių įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje, Reglamentą (ES) 2022/1854 įgyvendinančių institucijų ir kitų subjektų įgaliojimus, surinktų lėšų administravimą ir panaudojimą, siekiant Reglamento (ES) 2022/1854 1 straipsnyje nustatytų tikslų.

Platesnė informacija 2023 m. sausio 13 d. rašte Nr. (32.42-31-1 Mr. ) R-185

 

Parengė

Teisės departamentas

Registracijos numeris (32.42-31-1 Mr. ) R-1871

Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2023 m. lapkričio 16 d. priėmus Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XIV-2242, VĮĮ[1] yra išdėstytas nauja redakcija ir nuostatos įsigaliojo nuo 2024 m. gegužės 1 dienos.

VĮĮ 26 straipsnyje yra įteisinta galimybė viešąją įstaigą (toliau – VŠĮ) pertvarkyti į biudžetinę, asociaciją, akcinę ir uždarąją akcinę bendrovę (toliau – kartu bendrovę), mažąją bendriją, taip pat labdaros ir paramos fondą. Atkreipiame dėmesį, kad pagal iki 2024 m. balandžio 30 d. galiojusias VĮĮ nuostatas, VŠĮ galėjo būti pertvarkoma tik į biudžetinę įstaigą ir labdaros ir paramos fondą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, VĮĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

VĮĮ yra numatyta, kad VŠĮ, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, gali būti pertvarkoma į bendrovę, jeigu VŠĮ veikla iš valstybės ar savivaldybių biudžetų ir (ar) valstybės pinigų fondų nėra finansuojama daugiau kaip 20 procentų. Tuo tarpu privačioms VŠĮ ribojimų nenustatyta. VĮĮ nustatyti papildomi reikalavimai, susiję su kapitalu ir paramos gavimu: prieš pertvarkant VŠĮ į bendrovę, turi būti patenkinti visi kreditorių reikalavimai; iš likusio turto (išskyrus gautą paramą) formuojamas bendrovės kapitalas; parama naudojama paramos teikėjo nustatyta tvarka, o jei tokios nėra – pagal dalininkų susirinkimo patvirtintas paramos valdymo taisykles.

Paaiškiname mokestinius VŠĮ pertvarkymo į kitos teisinės formos juridinį asmenį aspektus:

Dėl metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo

 Lietuvos vienetai, kurie pagal PMĮ[2] laikomi pelno nesiekiančiais vienetais, pelno mokestį už mokestinį laikotarpį apskaičiuoja ir deklaruoja Metinėje pelno mokesčio PLN204N formoje[3] (toliau – PLN204N forma), o pelno siekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys - Metinėje pelno mokesčio PLN204 formoje (toliau – PLN204 forma). Todėl, jeigu VŠĮ[4] pagal VĮĮ nuostatas yra pertvarkoma į pelno siekiantį vienetą, t. y.  bendrovę ar mažąją bendriją, tai turi būti pateikiamos dvi mokestinio laikotarpio pelno mokesčio deklaracijos:

- už laikotarpį nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki VŠĮ pertvarkymo datos[5] PLN204N forma,  ir

- už laikotarpį nuo pertvarkymo iki mokestinio laikotarpio pabaigos PLN204 forma.

Jeigu VŠĮ yra pertvarkoma į pelno nesiekiantį vienetą, t. y. asociaciją ar labdaros ir paramos fondą, tai turi būti pateikiama viena viso mokestinio laikotarpio (iki pertvarkymo ir po pertvarkymo) pelno mokesčio deklaracija, šiuo atveju, pelno nesiekiančių vienetų teikiama PLN204N forma.

Dėl VŠĮ gautos ir iki pertvarkymo datos likusios nepanaudotos paramos

LPĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paramos gavėjai (juridiniai asmenys) pagal LPĮ gautą paramą gali naudoti jų įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems LPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams[6], labdarai (jeigu jie pagal šį įstatymą turi teisę teikti labdarą).

Pažymėtina, kad iki VŠĮ pertvarkymo datos likusi nepanaudota visuomenei naudingai veiklai ar labdarai gauta parama, t. y. pertvarkymo datai esantis nepanaudotos paramos likutis, yra priskiriama paramai, panaudotai ne pagal LPĮ[7] paskirtį ir apmokestinama taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą.

VŠĮ, gautą paramą panaudojusi ne pagal LPĮ nustatytą paramos paskirtį, pelno mokestį nuo PMĮ 4 straipsnio 6 dalies nustatytos mokestinės bazės taip pat deklaruoja PLN204N formoje ir sumoka ta pačia tvarka ir terminais, kaip ir pelno mokestį nuo apmokestinamojo pelno.

Tuo atveju, jeigu VŠĮ yra pertvarkoma į pelno nesiekiantį vienetą, t. y. asociaciją ar labdaros ir paramos fondą, tai iki VŠĮ pertvarkymo datos likusi nepanaudota visuomenei naudingai veiklai ar labdarai gauta parama yra perduodama po pertvarkymo veikiančiam pelno nesiekiančiam  vienetui, kuris toliau ją naudoja paramos teikėjo nustatyta tvarka, o jei tokios nėra – pagal dalininkų susirinkimo patvirtintas paramos valdymo taisykles.

Dėl VŠĮ numatytų, tačiau iki pertvarkymo datos nepanaudotų, viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti lėšų, kuriomis buvo sumažintas apmokestinamasis pelnas

Pagal PMĮ 46³ straipsnio 1 dalį pelno nesiekiantys vienetai apmokestinamąjį pelną gali susimažinti lėšomis, numatytomis panaudoti per ateinančius du vėlesnius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti, jeigu yra turima informacija, įrodymai, pagrindžiantys tokių numatomų lėšų būsimą panaudojimą įstatuose numatytos visuomenei naudingai veiklai finansuoti (pasirašytos preliminarios sutartys, susitarimai, vieneto vidiniai dokumentai, pavyzdžiui projektai, veiklos planai ir kiti dokumentai).

Jeigu pelno nesiekiantys vienetai, sumažinę apmokestinamąjį pelną lėšomis, numatomomis tiesiogiai skirti per du vėlesnius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti, per šį laikotarpį, t. y. du vėlesnius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, faktiškai šių lėšų nepanaudoja viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti arba panaudoja ne viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti, tai dėl sumažinto apmokestinamojo pelno neapskaičiuotas pelno mokestis turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą perskaičiuojant ir apmokestinant praėjusių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną, pateikiant mokesčių administratoriui patikslintas tų mokestinių laikotarpių metines pelno mokesčio deklaracijas. 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jeigu pagal VĮĮ nuostatas VŠĮ yra pertvarkoma į pelno siekiantį vienetą, t. y.  bendrovę ar mažąją bendriją, ir VŠĮ pertvarkymo datai yra likusi nepanaudota viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti numatytų lėšų, kuriomis buvo sumažintas apmokestinamasis pelnas, dalis, tai atitinkamai dėl sumažinto apmokestinamojo pelno neapskaičiuotas pelno mokestis turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą perskaičiuojant ir apmokestinant praėjusių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną, pateikiant mokesčių administratoriui patikslintas tų mokestinių laikotarpių metines pelno mokesčio deklaracijas, t. y. PLN204N formas.

Jeigu VŠĮ yra pertvarkoma į pelno nesiekiantį vienetą, t. y. asociaciją ar labdaros ir paramos fondą, tai VŠĮ pertvarkymo datai likusi nepanaudota viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti numatytų lėšų dalis toliau gali būti naudojama po pertvarkymo veikiančio pelno nesiekiančio  vieneto viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti. Tačiau pažymėtina, kad turi būti tenkinamas PMĮ 46³ straipsnio 1 dalyje įteisintas reikalavimas, kad numatomos viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti lėšos būtų panaudojamos per du vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, t. y. ši dviejų mokestinių laikotarpių trukmė abiejuose vienetuose turi būti sumuojama bendrai.

Registracijos numeris KM3226

Atsižvelgdami į mokesčių mokėtojų paklausimus ir siekdami suformuoti nuoseklią poziciją dėl darbdavio patiriamų išlaidų apmokant darbuotojo namų ūkyje suvartotą elektros energiją darbdavio elektromobiliui įkrauti, teikiame paaiškinimą dėl PMĮ[1] ir GPMĮ[2] nuostatų taikymo. Paaiškinime dėstoma pozicija suderinta su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. 

Mokesčių įstatymų taikymas paaiškinamas pagal situaciją, kai įmanoma identifikuoti konkretų elektromobilį, įkrautą elektros energijos kiekį (kWh) ir elektromobilio lokaciją įkrovimo metu (koordinates):

Situacija. Tarkime, kad darbdavys (bet kokia X įmonė, kuri dalyvauja paslaugos teikime) ir darbuotojas (X įmonės darbuotojas, turintis įmonės (tarnybinį) elektromobilį darbo reikmėms) pasirašo trišalę paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu darbdaviui bei darbuotojui būtų teikiama informacija (ataskaita) apie tarnybinio elektromobilio įkrovimui darbuotojo namuose sunaudotą elektros energiją. Ataskaitos pagrindu apskaičiuojamos darbuotojo darbo reikmėms sunaudotos elektros energijos išlaidos, kurias apmokės darbdavys.

Sutarties pagrindu darbdavys duoda leidimą elektros energijos tiekėjui prieiti prie darbdavio tarnybinio elektromobilio debesijos informacinės sistemos (angl. cloud), pagal kurią elektros energijos tiekėjas identifikuoja konkretų elektromobilį (VIN), įkrautą elektros energijos kiekį (kWh) ir lokaciją įkrovimo metu (koordinates). Toks apskaitos būdas užtikrina, jog darbdavys mokės tik už tą elektros energijos kiekį, kuris buvo sunaudotas konkrečiam tarnybiniam elektromobiliui, konkrečioje lokacijoje įkrauti.

Elektros energijos tiekėjas mėnesio pabaigoje išrašo darbuotojui PVM sąskaitą faktūrą už jo namų ūkyje suvartotą elektros energiją. Šioje PVM sąskaitoje už elektros energiją nurodyta suma sumažinama tiek, kiek kainavo įkrauti tarnybinį elektromobilį darbuotojo namuose pagal individualų elektros energijos vartotojo tarifą (mažinimas įrašomas atskira eilute). Darbuotojas už namuose, jo asmeninėms reikmėms, sunaudotą elektros energiją atsiskaito tiesiai su elektros energijos tiekėju, apmokėdamas jam pateiktą PVM sąskaitą faktūrą.

Tuo pačiu metu elektros energijos tiekėjas išrašo atskirą PVM sąskaitą faktūrą darbdaviui už suteiktas tarnybinio elektromobilio įkrovimo paslaugas, kurioje matomas tik tarnybiniam elektromobiliui skirtas įkrauti elektros energijos kWh kiekis padaugintas iš darbuotojo namų ūkio elektros energijos tarifo. Darbdavys už darbuotojo namuose tarnybinio elektromobilio įkrovimui sunaudotą elektros energiją atsiskaito tiesiai su elektros energijos tiekėju apmokėdamas jam pateiktą PVM sąskaitą faktūrą.

1. Ar pagal elektromobilio identifikavimą suformuotos ataskaitos duomenys yra tinkami ir pakankami apskaičiuoti paslaugų už tarnybinio elektromobilio įkrovimą sumai?

PMĮ 57 str. nustatyta, kad mokesčio mokėtojų finansinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti.

Mokesčio mokėtojai finansinę apskaitą tvarko vadovaudamiesi Finansinės apskaitos įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais finansinės apskaitos tvarkymą.

Pelno mokesčiui skaičiuoti vienetas gali naudoti finansinėje apskaitoje naudojamus visuotinai pripažintus pajamų, sąnaudų pripažinimo, atsargų įkainojimo būdus, jei šis Įstatymas nenustato ko kita.

Taigi, svarbu, kad įmonės pasirinkti dokumentavimo ir įforminimo būdai teiktų pakankamai informacijos mokesčiams apskaičiuoti.

Šioje konkrečioje situacijoje, kai toks apskaitos būdas užtikrins, jog darbdavys mokės tik už tą elektros energijos kiekį, kuris buvo sunaudotas konkrečiam tarnybiniam elektromobiliui, konkrečioje lokacijoje įkrauti, pagal elektromobilio identifikavimą suformuoti ataskaitos duomenys yra tinkami ir pakankami apskaičiuoti paslaugų už tarnybinio elektromobilio įkrovimą sumą.

 2. Ar elektros energijos tiekėjo teikiamų tarnybinio elektromobilio įkrovimo paslaugų išlaidos pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą darbdaviui, bus leidžiami atskaitymai?

Darbdaviui pagal sudarytą trišalę sutartį su elektros energijos tiekėju tiesiogiai apmokėjus tiekėjui už tarnybinio (įmonės) elektromobilio įkrovimo darbuotojo namuose sunaudotą elektros energiją, šios išlaidos pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas galės būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu jos bus pagrįstos elektros energijos įsigijimą pagrindžiančiais dokumentais (t. y. darbdavio vardu išrašyta sąskaita faktūra ar PVM sąskaita faktūra) ir laisvos formos dokumentais (pvz., elektros nurašymo aktu, buhalterine pažyma ar kt.), turinčiais visus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus (PMĮ 11 straipsnio 4 dalis), pagal kurių duomenis būtų galima nustatyti, kad elektros energija sunaudota darbdavio reikmėms, bei neviršija konkretaus elektromobilio patvirtinto elektros energijos sunaudojimo norminio kiekio.

Tuo atveju, jeigu elektromobilis naudojamas ne tik darbo, bet ir darbuotojo asmeniniais tikslais, darbdaviui išlieka pareiga GPMĮ požiūriu įvertinti ir apmokestinti pajamas natūra už tarnybinio automobilio naudojimą ir asmeniniais tikslais. Vadovaujantis PMĮ 17 straipsniu, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos darbuotojų asmeniniams tikslams naudojamo elektromobilio faktiškai patirtos darbdavio išlaidos darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal GPMĮ nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas.

Primename, kad pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tik faktiškai patirtos išlaidos. Todėl, jeigu elektromobilis bus pakraunamas nemokamai, nepatiriant elektros energijos įsigijimo išlaidų, tai elektros energijos įsigijimo kaina tokiu atveju lygi nuliui.

 3. Ar tarnybinio elektromobilio įkrovimo paslaugos, už kurias sumoka darbdavys tiesiai elektros energijos tiekėjui, laikomos darbuotojo pajamomis natūra?

Pagal GPMĮ nuostatas darbdaviui pagal sudarytą trišalę sutartį su elektros energijos tiekėju tiesiogiai apmokėjus nepriklausomam tiekėjui už tarnybinio (įmonės) elektromobilio įkrovimo darbuotojo namuose sunaudotą elektros energiją, kuri sunaudota darbdavio reikmėms, nelaikoma darbuotojo naudai patirtomis išlaidomis ir, vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio nuostatomis, nepripažįstama gyventojo pajamomis, gautomis natūra.

Primename, kad darbdaviui išlieka pareiga GPMĮ požiūriu įvertinti ir apmokestinti pajamas natūra už tarnybinio automobilio naudojimą ir asmeniniais tikslais. Nauda (pajamos natūra), kurią darbuotojas gauna asmeniniais tikslais naudodamas darbdaviui priklausantį elektromobilį, neatsižvelgiant į tai, kad elektromobiliai degalų nenaudoja (jų baterija įkraunama elektra), gali būti įvertinama, vadovaujantis GPMĮ 9 straipsniu ir tvarkos aprašo[3] nuostatomis (plačiau paaiškinta GPMĮ 9 straipsnio apibendrintame paaiškinime (komentare).

Registracijos numeris (18.9-31-1Mr) R-2539

2023 metai
2023 metai

VMI prie FM[1], vadovaujantis MAĮ[2], teikia paaiškinimą apie PMĮ[3] ir GPMĮ[4] nuostatų taikymą subjektų (įskaitant vykdančių žemės ūkio veiklą) patiriamų išlaidų melioracijos ir kelių tvarkymo darbų priskyrimą leidžiamiems atskaitymams.

Dėl patiriamų išlaidų melioracijos tvarkymo darbams

MĮ[5] 3 straipsnyje yra numatyta, kad žemės sklype esantys melioracijos statiniai yra žemės sklypo priklausiniai ir nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu sutartis nenustato kitaip, išskyrus valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos ir hidrotechnikos statinius, nurodytus MĮ 3 straipsnio 2 dalyje[6].

Vadinasi, melioracijos statiniai nuosavybės teise gali priklausyti žemės sklypo savininkui tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui arba valstybei (juos patikėjimo teise valdo ir naudoja savivaldybės).

MĮ 5 straipsnyje numatyta, kad žemės savininkai ar kiti naudotojai naujas melioracijos sistemas statyti, melioracijos statinius remontuoti ir rekonstruoti privalo Statybos įstatymo[7] ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad žemės savininkai ar kiti naudotojai turi leisti statyti, prižiūrėti, remontuoti bei rekonstruoti jų žemėje melioracijos statinius, reikalingus kitų savininkų žemei melioruoti, o žemės savininkams ir kitiems naudotojams dėl to padaryti nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal MĮ 10 straipsnį, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka valstybė gali teikti finansinę paramą melioruotos žemės savininkams melioracijos statinių statybos, rekonstravimo, remonto ir priežiūros darbams atlikti. Tam tikslui naudojamos valstybės biudžeto, Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų fondų lėšos.

Vadovaujantis MĮ 10 straipsniu, valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių priežiūros, remonto, rekonstravimo darbus finansuoja valstybė. Valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių rekonstravimą dėl būtinumo statyti inžinerinius statinius, nesusijusius su žemės melioravimu, finansuoja inžinerinių statinių statytojai. Kitų melioracijos statinių rekonstravimą dėl būtinumo statyti inžinerinius statinius, nesusijusius su žemės melioravimu, finansuoja inžinerinių statinių statytojai, jeigu nesusitariama kitaip.

Dėl atliekamų žemės savininkų - juridinių asmenų melioracijos tvarkymo darbų

Jeigu žemės savininkai – juridiniai asmenys, stato nuosavybės teise priklausančioje žemėje sau nuosavybės teise priklausančias melioracijos sistemas, tai vadovaujantis PMĮ 13 straipsniu, sukurta melioracijos sistema priskiriama juridinio asmens ilgalaikiam turtui, kuriam skaičiuojamas nusidėvėjimas. Tokiu būdu atliekant minėtų melioracijos sistemų remontą, taikomos PMĮ 20 str. nuostatos. Pažymėtina, kad apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, tik faktiškai patirtos išlaidos, pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, gali būti priskiriamos leidžiamiems arba ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (eliminavus finansinę paramą melioruotos žemės savininkams melioracijos statinių statybos, rekonstravimo, remonto ir priežiūros darbams atlikti).

Tuo atveju, jeigu juridinis asmuo savo lėšomis atlieka savo vykdomai veiklai reikalingų valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių priežiūros, remonto, rekonstravimo darbus pagal MĮ 10 straipsnio nuostatas, tai tik juridinio asmens faktiškai patirtų išlaidų suma, vadovaujantis PMĮ 17 straipsniu, gali būti priskiriama juridinio asmens leidžiamiems arba ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (neįskaitant finansavimo lėšų).

Tuo atveju, kai melioracijos darbai atliekami juridinio asmens ne savo nuosavybės teise priklausančioje žemėje, o kito žemės savininko sklype (privataus asmens, t. y. ne valstybei priklausančiame sklype), bet melioracijos darbai yra atliekami melioraciją atliekančio juridinio asmens lėšomis ir yra reikalingi melioraciją atliekančio asmens vykdomai veiklai,  o žemės savininkui melioracijos darbų nereikia ir jis jų nekompensuoja, ir jie bus įregistruoti juridinio asmens, atliekančio melioracijos darbus, vardu, tai pagal MĮ 5 straipsnio nuostatas, tik juridinio asmens faktiškai patirtų išlaidų suma, vadovaujantis PMĮ 17 straipsniu, gali būti priskiriama juridinio asmens leidžiamiems arba ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (neįskaitant finansavimo lėšų).

Dėl gyventojų, vykdančių individualią veiklą

Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303 patvirtintu Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu susijusių išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams bei jų apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5 p. nuostatas, žemės įsigijimo išlaidos negali būti atimamos iš individualios veiklos pajamų.

Atsižvelgiant į tai, kad vykdomos individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams priskiriamos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios gyventojo, vykdančio individualią veiklą, patirtos įprastinės šiai veiklai vykdyti išlaidos, VMI prie FM nuomone, melioracijos sistemų įrengimo bei remonto darbų faktiškai patirtos išlaidos, kaip individualioje veikloje naudojamų žemės sklypų priežiūros, gerinimo bei sausinimo darbų sąnaudos, pavyzdžiui siekiant ženklesnio auginamų žemės ūkio produktų derliaus, gali būti priskiriamos individualią veiklą vykdančio gyventojo leidžiamiems atskaitymams. Įvertinant tai, kad pagal minėto aprašo 5 punktą žemei nusidėvėjimas neskaičiuojamas, atlikto sausinimo sistemų atstatymo darbų vertė negali būti priskirta ilgalaikiam turtui. Todėl, vadovaujantis šiomis nuostatomis, nuosavoje žemėje atliktų minėtų darbų vertė, nepriklausomai nuo jų masto, leidžiamiems atskaitymams priskiriama tą mokestinį laikotarpį, kurį šie darbai buvo atlikti. Jeigu nuomojamos žemės sausinimo sistemų atstatymo darbų vertė individualią veiklą vykdančiam gyventojui yra reikšminga, tokios sumos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams turėtų būti priskiriamos lygiomis dalimis per nuomos sutartyje nustatytą žemės sklypo naudojimo individualioje veikloje laikotarpį, pradedant nuo kito mėnesio po minėtų darbų užbaigimo dienos, o tuo atveju, kai sudaryta neterminuota sutartis, - per laikotarpį, ne trumpesnį kaip 36 mėnesiai (Aprašo 15 punktas). Jeigu žemės sklypo nuomos sutartis nutraukiama anksčiau nustatyto termino, žemės sausinimo sistemų atstatymo sąnaudų dalis, tenkanti laikotarpiui nuo sutarties nutraukimo datos iki sutartyje numatyto nuomos termino pabaigos, leidžiamiems atskaitymams nebepriskiriama. Žemės sausinimo sistemų atstatymo darbų vertė leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama ir tuo atveju, jeigu žemės sklypas nenaudojamas individualios veiklos pajamoms gauti.

Kai melioracijos darbai atliekami gyventojo ne savo nuosavybės teise priklausančioje žemėje, o kito žemės savininko sklype (ne valstybei priklausančiame), bet melioracijos darbai yra atliekami melioraciją atliekančio gyventojo lėšomis ir yra reikalingi melioraciją atliekančio asmens vykdomai individualiai veiklai, ir melioracijos įrenginiai įregistruojami melioraciją atlikusio gyventojo vardu, o žemės savininkui melioracijos darbų nereikia ir jis jų nekompensuoja, tai pagal MĮ 5 straipsnio nuostatas, tik gyventojo, vykdančio individualią veiklą, faktiškai patirtų išlaidų suma, vadovaujantis GPMĮ 18 straipsniu, gali būti priskiriama individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams (neįskaitant finansavimo lėšų).

Dėl melioracijos tvarkymo patirtų išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio atžvilgiu tais atvejais, kai tvarkomi melioracijos įrenginiai, priklausantys valstybei, nėra ūkio subjekto sklype, tačiau toks tvarkymas yra susijęs su iš ūkio subjekto veiklos uždirbamomis pajamomis

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, ūkio subjektų patirtos išlaidos dėl melioracijos tvarkymo priskiriamos leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio atžvilgiu ir tais atvejais, kai tvarkomi melioracijos įrenginiai, priklausantys valstybei, nėra ūkio subjekto sklype, tačiau toks tvarkymas yra susijęs su ūkio subjekto veiklos uždirbamomis pajamomis ir yra būtinos (individualios veiklos atžvilgiu ir įprastinės) veiklai vykdyti.

Dėl kelių tvarkymo išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams

Pagal Kelių įstatymo[8] 4 straipsnį keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, fiziniams ar juridiniams asmenims.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-11 nutarimo Nr. 155 „Dėl Kelių priežiūros tvarkos aprašo tvarkos patvirtinimo“ 3.3 punkte numatyta, kad gatvių, kurios nėra valstybinės reikšmės kelių tąsa ir nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, taisymo ir priežiūros darbų užsakovo funkcijas atlieka ir jų vertę apskaito savininkai ir (ar) valdytojai. Minėto nutarimo 4 punkte įtvirtinta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo prižiūrėti kelią, kad jis būtų techniškai tvarkingas, o taip pat taisyti (remontuoti) kelio dalį, kad šis objektas atitiktų jam keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Įvertinus aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, nepriklausomai nuo to, kas yra kelio savininkas (ar valstybė, ar pats juridinis asmuo) mokesčių mokėtojai patiria kelių taisymo išlaidas.

Dėl juridinių asmenų patirtų išlaidų kelių tvarkymui priskyrimo leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio atžvilgiu tais atvejais, kai tvarkomi keliai, priklausantys valstybei, nėra ūkio subjekto sklype, tačiau toks tvarkymas yra susijęs su iš juridinio asmens veiklos uždirbamomis pajamomis

Vadovaujantis PMĮ 17 str. 1 dalies nuostatomis, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, jeigu juridiniai asmenys tvarko kelius, priklausančius valstybei ir kurie nėra juridinio asmens sklype, tačiau toks tvarkymas yra susijęs su iš juridinio asmens veiklos uždirbamomis pajamomis, tai faktiškai patirtos tokio asmens išlaidos yra priskiriamos leidžiamiems arba ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Minėtų išlaidų priskyrimas priklauso nuo atliekamų darbų – ar tai bus atliekamas einamasis kelio remontas, ar įrengiamas naujas, ar rekonstruojamas jau esantis infrastruktūros objektas (kelias).

Kai atliekamas infrastruktūros objekto (kelio) einamasis remontas, tai faktiškai patirtos išlaidos yra priskiriamos leidžiamiems atskaitymams vadovaujantis PMĮ 17 str. 1 dalimi tą mokestinį laikotarpį, kada buvo atliktas remontas.

Kai juridinis asmuo savo lėšomis (pats arba pagal sutartį su kitais ūkio subjektais) įrengia arba rekonstruoja infrastruktūros objektus (pvz., kelią, automobilių stovėjimo aikštelę ar pan.), kurie yra būtini (reikalingi) vieneto veikloje, tai tokio infrastruktūros objekto sukūrimo sąnaudos priskiriamos ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainai, nuo kurios apskaičiuota nusidėvėjimo suma, nustatant apmokestinamąjį pelną, priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Ilgalaikio turto įsigijimo kaina ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriama dalimis per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje tai turto grupei nustatytą nusidėvėjimo laikotarpį tik tuo atveju, jei nusidėvėjimo sumos yra apskaičiuotos PMĮ 18 ir 19 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. jeigu turtas bus naudojamas pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.

Todėl darytina išvada, kad nepriklausomai nuo to, kas yra kelio savininkas (ar valstybė, ar pats juridinis asmuo), kelių taisymo išlaidos gali būti priskiriamos leidžiamiems arba ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymas.

Dėl gyventojų, vykdančių individualią veiklą, patirtų išlaidų kelių tvarkymui priskyrimo leidžiamiems atskaitymams gyventojų pajamų mokesčio atžvilgiu tais atvejais, kai tvarkomi keliai, priklausantys valstybei, nėra gyventojo sklype, tačiau toks tvarkymas yra susijęs su iš individualios veiklos gaunamomis (uždirbamomis) pajamomis

Nuolatinis Lietuvos gyventojas vykdantis individualią veiklą, gavęs arba uždirbęs pajamų iš individualios veiklos, gali jas sumažinti leidžiamiems atskaitymams priskirtomis patirtomis išlaidomis. Nepriklausomai nuo to, kas yra kelio savininkas (ar valstybė, ar pats gyventojas), kelių taisymo išlaidos gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams tuo atveju, jeigu tvarkomi keliai, priklausantys valstybei, nėra gyventojo sklype, tačiau toks tvarkymas yra susijęs su iš individualios veiklos gaunamomis (uždirbamomis) pajamomis ir būtų įprastinės šios veiklos išlaidos.